JAV poetas Galway’us Kinnellis (1927–2016) gimė Rod Ailande. Atlikęs tarnybą kariniame laivyne studijavo Prinstono ir Ročesterio universitetuose. Pakeliavęs po pasaulį dėstytojavo ir rezidavo įvairiuose Amerikos universitetuose, daugiausia Niujorke, tačiau daug laiko praleisdavo savo užmiesčio name Vermonto valstijoje; čia ir palaidotas. G. Kinnellio knygos, apdovanotos svarbiausiomis JAV poetinėmis premijomis: „The Book of Night­mares“ („Košmarų knyga“, 1971) ir „The Avenue Bearing the Initial of Christ into the New World“ („Aveniu, atnešanti Kristaus inicialą į Naująjį Pasaulį“, 1974). G. Kinnellis – klajokliško būdo ir, pasak kritikų, „mistiškai fiziškas“ poetas. Šie tekstai iš JAV poezijos antologijos, kurią rengiasi išleisti leidykla „Kitos knygos“.

 

Nuotrauka iš galwaykinnell.com

 

Pusiaukelė

1

Naktį prabundu,

Skauda mentes.

Apstulbęs guliu po medžiais,

Kurie tyliai girgžda tamsoj,

Po milžiniškais pasaulio medžiais.

 

Guliu ant žemės

Kaip liepsnos guli malkų šūsnyje,

Kaip sėkloj arba kiaušinėly glūdi įspaudas to, kas nutiks.

Myliu žemę, ir jos tamsybėse

Amžinai esu prašalaitis.

 

2

6 ryto. Vanduo vėl užšalo. Atitirpinau ir išsiviriau arbatos. Suvalgiau žalią kiaušinį ir paskutinį apelsiną. Atsigavęs po ilgo miego. Takas beveik nepastebimas po aštuonių colių sniego danga. 9:30 vietomis sniego iki kelių. Sustojus pailsėti, po marškiniais ima stingti prakaitas. Bet miškai pilni pirmųjų upeliūkščių triukšmo. 10:30 pagaliau saulė. Ant šakų iškart pradeda tirpti sniegas, krinta tyliai caksėdamas. Slėniuose slūgso miglos debesys. 11:45 į pakrantę už dešimties mylių lėtai ritasi žvilgančios bangos, ryškiai mėlynos ir ramios. 12, vidurdienis. Nepaaiškinamas džiaugsmo pojūtis, lyg geros naujienos mane būtų pasiekusios tiesiogiai, apeidamos smegenis. 2 popiet. Nuo Gouldžio viršūnės pažiūrėjau atgal į Hebo slėnį*. Pilies uola įsmigusi į debesį. Iš slėnio kyla vėsus gūsis: tai šviežias, žemiškas, sniego ir medžių skonio vėjas. Nepanašus į tuos transcendentinius gūsius, smelkiančius širdį. Jis neša laimę. 2:30 pasiklydau. Genys stebi, kaip braidau po sniegą bandydamas rasti kelią. Saulė vėl pasislėpė už medžių. 3:10 vis dar nerandu kelio. Šąla. Nuo aukštumos atsiveria vaizdas į PR, plikų baltų kalvų pasaulį, banguotą, keistai susigarankščiavusį. Virš jų – blyškus pusmėnulis. 3:45 einu pagal žemėlapį ir kompasą. Prieš minutę prašuoliavo pasibaidęs elnias, liesdamas žemę kas penkiolika ar pan. pėdų. 7:30 apsistojau nakčiai prie Alderio upelio ištakų. Suplūkęs sniegą, iš šakų pasidariau gultą. Tamsoje sukūriau nedidelį lauželį. Valgiau kiaulienos su pupelėmis. Vienas, o gal keli viskio gurkšniai nudegino gerklę. Naktis labai giedra. Labai šalta. Danguje kabo tas pusmėnulis; tarp medžių viršūnių įspindo žvaigždynai. Laužas ėmė blėsti.

 

* Čia ir toliau – vietovės Oregono valstijoje.

 

3

Žarijos išblėsta,

Paskutinis dūmelis rangosi į viršų

Ir pranyksta tarp žvaigždžių.

Ši naktis pirmoji, kai guliu

Nukuriančioje tamsoje.

 

Žmogaus širdy

Miega žalias kirminas,

Aplink save ją suverpęs.

Vieną dieną jis susapnuos sau juodus sparnus

Ir ištrūks į juodą dangų.

 

Guliu čia atmerktom akim

Ir pamirštu mūsų gyvenimą.

Viskas, ką matau – šita valtele be šviesų

Mes plaukiam į tuštumą

Tarp didžiulių žvaigždžių.

 

Žinau, kad myliu dieną,

Saulę ant kalno, Ramųjį vandenyną –

Šviesų, vainikuotą bangomis.

Bet žinau, kad pasauly gyvenu tik pusiau;

Pusė gyvenimo priklauso laukinei tamsai.

 

Kapinių angelai

Tomis šaltomis dienomis

jie stovi virš

mūsų mirusiųjų, kurie

prasikals žiedais, kai tik

iš jų ištrūnys

atmintis ir žmogiškas pavidalas –

pasilenkę į priekį, praskleistais

sparnais, tarytum šildytųsi

prie ugnies.

 

Parkinsono liga

Viena ranka maitindama jį šaukšteliu,

kita laiko jo ranką,

ar veikiau – paguldo savąją ant jo plaštakos,

sugniaužtos amžiams.

Jam nusisukus, paima

ir nemačiom kiša šaukštą.

Jis neims kito kąsnelio,

kol iki galo nesučiaumos šito.

Guvus šnairavimas jo sako,

kad krevetė, kurią ji tik ką įdėjo, labai gardi.

Lėtai lėtai ji glosto jam galvą, tartum

drąsindama styrančius plaukus,

suleidusius šaknis į paralyžiuotas smegenis.

Atsistojusi už jo, prispaudžia skruostą

prie skruosto, pabučiuoja į žandą –

ir atrodo, kad jo akys apanka

ir spinduliuoja vien tik šviesą.

Mums mirus, ar dangus bus ta vieta,

kur prisiminsime kūnišką

kito kūno pažinimą? Jo veidas

sustingęs, galbūt

dėl ilgų metų, praleistų gąsdinant kitus,

kol tie atsitraukdavo, o dar labiau –

dėl ilgų metų, kai jį gąsdindavo tol,

kol jis atsitraukdavo, o dar labiau –

nuo nuolatinio šnairavimo

ir šypsojimosi, ir nervinimosi, ir rėkimo

ir, tikriausiai – pasidavimo įsiūčiui.

Jo veidas atgyja, virsdamas

ironišku vypsniu, tarytum

kažkuris gyvūnas stengtųsi

išmokti šypsotis kaip žmogus.

Pyragaitį jis abiem nykščiais

užstumia ant smiliaus:

taip galės jį pakelti.

Paskui ji nuveda jį į tualetą,

ir kai jie grįžta, atsisukusi

eina priešais atbula,

laikydama jo rankas, sustojus

trukteli, ir primena žengti žingsnį,

kai jis užsimiršta ir ima svirti priekin.

Savo seną tėvą ji veda taip toli

į ateitį, kiek tik įmanoma eiti abiem kartu, veda

atgal į vaikystę, kai stovėjo

basa ant jo batų galiukų,

ir jie šoko fokstrotą ant šito paties kilimo.

Atidžiai juos stebiu: ar gali būti, kad ji moko jį

paskutinių žingsnių, kuriuos vieną dieną išmokys ir mane.

Šią akimirką jis spindi, šviečia,

tarsi pereiti iš šio rojaus į kitą

tebūtų nereikšmingas mažmožis.

 

Iš anglų kalbos vertė Laurynas Katkus