Sesė sako, kad esu žmogus, turintis savo pasaulį, kuriame juodai ir baltai susimaišius tampa ne pilka, o spalvota. Tačiau visų pirma esu brolis – Brolis iš didžiosios raidės. Turiu savo vertybes ir tikslus, kuriuos kiekvieną akimirką stengiuosi įgyvendinti, kūryba – vienas iš jų. Mano poezija nėra vien surimuotas tekstas, tai dalis gyvenimo, atgulusio ant popieriaus lapo. Į vieną eilutę, į vieną žodį telpa Tėvas, Mama, Sesuo, Mylimoji ir aš pats, besistengiantis, kad kiekvienas rytojus išauštų su didesne viltimi, tikėjimu ir meile nei kad vakar. Kiekvieną dieną bandau tobulėti, ne tik kurdamas, bet ir gyvendamas

Mieste nykstančios gretos

anuomet, kai ne ant stogo, o ant Dievo krūtinės
smilkydavom riešutų kevalus,
varnos medžiuose deklamuodavo Poe – rodėsi,
kad galime paslėpt savo miesto
amžių ir bruožus, tada mes žinojom,
ką iš tikro pasiimsim kelionėn,

o dabar akimis atsigėrę vandens iš miegančio vakaro veido,
pakilom – už mus
ir prieš mus tik mūšio scenoj paklydęs karalius:
kiek liko? suskaičiavom gretas –
nedaug – tamsoje trumparegė mirtis – paskutinė raudotoja,
dar labiau prisimerkusi vaikšto

 

Sapnų irklininkas

Saulėlydis išskobė valtį iš miesto, mėnuo iš lėto
prasisegė kūną ir pats iš savęs
išperėjo irklininką, panašų į miegantį vaiką, kuris jau
fleitų pridirbęs ir paukščių
pridrožęs dar knapsi – paskui atsikėlė. Jis atsklendžia
nakties prieangių velkes ir
yris po yrio – irklai kaip dvi seismogramos – tai lūžta,
tai kyla nuo sapno lig sapno
per išmoktą Morfėjaus žemėlapio dėmę –
tiesiai į suvešėjusią miego lapiją nuplaukia,
kur prisukamos paukštės gieda ir nuvargusios krenta –­
išmušdamos „trečią" valty
ant dugno – valtis sustoja ir skęsta. Iš raibuliuojančio
sapno kyšantis irklas pradeda
kaltis lyg apyaušriu lipantis daigas – iš tos valandos
mezga naują saulėtekį.

 

Angelo laiškas moteriai

Geidžiamoji, žiūrėk man į veidą – mano kliedesio
žodžiai belūpiai, dabar – aš tik smėlis, prisėdęs ant
kelių išdžiūvusiam vėjui – esu iš tūkstančio žemių, iš
ten – kur Dievas nusmeigė savo geluonį kaip lietų.

Meldžiamoji, leisk išsupti tave iš nuomario rankų –
žandikaulių spąstuose atnešiau sulūžusio laiko likutį,
jei gali, spragtelk pirštais – patvirtink, kad aš matyčiau,
bet ji nustojo regėti anksčiau, negu perskaitė laišką.

-/-/-

Regiu seną angelą prie garso dumplių sugrįžtantį, kur
varpinėj kasdieniai poteriai vartos – jų alsavimai
smilkinius spaudžia daug skaudžiau nei plunksnos
kotelis eilėraščio pabaigą – kai nėra kam rašyti

 

Moteris be pirmos vardo raidės

fonema dvelkianti moterie,
tokia tu graži prieš pat lietų,
vieniša, iškėlus rankas į ten,
kur dangus bičių saugomas,

intymiai susikaupusiu veidu,
lyg nurijus šlakelį dūzgiančio
vyno – sustingai – tapai panaši
į balčiausią sodo skulptūrą, ir

dabar – nutylėsiu, mimo pirštais,
niekada nelietusiais moters –
galiu tik spėliot, kaip lietus balina
pirmąjį tavo nuogumą ant odos.

 

9 mm gyvybės, arba vieno žudiko istorija (Liūdnas miesto džiazas)

Kai miesto žibintų snapuose perkūntrūkis praveria dangų
ir tokia beviltiškai sopi nata atskyla nuo varpinės gomurio,
slapčia išeinu, vis kartoju – nepalikau, dar nieko nepalikau
čia, tik laidoju – tik devyni milimetrai gyvybės telpa
į žmogų

ir taip naktis iš nakties – virsta žvakėmis priešai,
ugnies rūbą
nusirengia ir moja sustojusiam, lyg norėtų, kad dagtį
ištrauktų
iš japoniško meno numirti, o aš grįžęs meldžiuosi
ir taip ligi ryto,
lig išprotėjimo – žiūrėk – Kristus sako – sielos dangun
išeina.

 

Žaidimas

skausmu, sakytumei – vakaro įpjovoj vaikščioja Dievas
supykęs,
užanty nešasi vyžinę adatą it kokią nukirstą pušį, –
mes sėdim
susikaupę, net kaupiasi vyzdžiuose – lis, miela mano,
virš galvų,
dangaus kaktoje upės siūlraištis pasuka žemėn, –
sėdim šlapi,
susirišę, beveik nekrutam, tik tiek, kiek krūtinėje
suvirpa svirtys,
tik tiek, kiek reikia išmesti sidabro kauliuką – iš pievos
išplyšusią
avį vilkams į nasrus, – žaidžiam lygiąsias,
nors žaidimas vis tęsias
ir tęsias, net ir tada, kai pavargusius vokus išvagia
miegas, lydosi
dantys, įsikibę į vilną, Morfėjaus žemėlapiuose
užsikirtusios sapno
rodyklės tik retkarčiais sutruksi, kai šilta – į kairę,
kai šalta – į dešinę,
miego prislėgtoj amplitudėj – tavo alsavimas, vanduo,
prikrėstas lapų
ir nerimo, sudraskytos pagalvės, pienių pūkai ir
Dievas, nueinantis sniegu.

 

Laukimas

tai buvo tik akmeniu užaštrintas laikas,
kai pats dar buvau savo paties pomirtinis
pasaulis, kai žaidėm šamanus
– žodžiai nuo lūpų, žodžiai nuo lūpų...
popieriaus skiautė, raktas ant stalo ir žolių ryšulėlis,
ąsotėlis vandens – daug išgėręs buvau, daug
valandų dėjausi viską pamiršęs – toks svetimas,
toks svetimas, net atima žadą dabar prisiminus,
– ne man. Nors ir neigsi – dabar jau ne man,
plyšusio sodo vaisiai nubyra po kojom, kaip niekad
– vis ramiau, vis tyliau, lyg pastogėj per lietų –
vien nebylūs, virš galvų teliūškuoja naktis
– toks buvau – obelis, vakaras, žodžiai ligi lūpų pritvinę,
buvau it žuvis dumblu prieš srovę, kaip keleivis,
vandens raibuliai, šviesos ir jis – sakei, kad buvau
žmogumi – pražilau, kol slėpiausi, net ir medžiai
auga greičiau už laukimą, o laukėm ilgai –
vienas kitą peraugom šakomis, rankraščių kiekiais
ir sunkiai bepamenam, tik žiūrim, tik valandų valandas
žiūrim ir tiksim – laikrodžio rašmenų seniai neįskaitom.

 

Prie ežero

per paviršių vandens jis nuėjo baltais ir šlamančiais
rankogaliais,
jau kelis mėnesius, gal metus – nebepamena niekas –
berniukas
tokį baugulį jautė, skundėsi sopuliu pėdose,
sėdėdavo susiėmęs

nevisaprotis – sakydavo kaime, bėdulis mano –
kartodavo motina,
lupdama obuolius, o anas – akimis tik į rytus,
tik į ežero pusę težiūri,
net dreba, lyg kažko išsiilgęs, lig beprotybės gelmių
ragenos išsiplėtę

buvo ir tąsyk, kai vakaro tvankumą perkirpo žaibas,
pirmą sykį trenkė
į liepą – pakvipo medum ir nukryžiuotais varnėnais,
antrą sykį – dangaus
skambalai pašaukė į bažnyčią, be kvapo –
tik gyvulių subliuvimais, malda

ir berniuko verksmu – tik ne nuo ilgo žiūrėjimo
ežero pusėn, ir ne nuo moterų
– jaunų, senų, pilnakrūčių, ne nuo vyrų – brolių,
tėvų, jėzusėlių, degančių ant
bažnyčios kryžkaulių, tada visi matė – palei gonkas,
Kristus ežero pusėn nuėjo.