Edvino Valikonio nuotr.

 

Premija

 

kodėl dabar

kodėl būtent dabar

 

kai prieš akis trijų valandų kelionė

su nepažįstamais žmonėmis

kurių šiek tiek bijau

 

kai turiu priimti laurus, šypsotis

pasakyti ką nors prasmingo apie poeziją

gulbės baltais marškiniais

 

kodėl būtent dabar

turi pakilt visi šliuzai

kiekviena valanda pilna įtampos

lyg amerikietiškas veiksmo filmas

 

ar neišperėsiu tvankiam autobuse raudonos dėlės

ar nesuries smūgis į papilvę

ar nieks neužuos

birželio karščiuose klampaus kraujo 

 

ar vairuotojas neaprėks kaip išlepinto vaiko

paprašius sustoti

 

šalto proto išbandymas

keičiantis taurelę tualete be kriauklės

arba virš mėlynos guminukų kvapo šūdų balos:

biotualete, įveikiau tave!

 

paslapties menas –

elgtis lyg niekur nieko

nuslėpti, kad esi biologinis mechanizmas

krūtinėje nešiojiesi pritvinkusius debesis

 

bet kartu noriu girtis, lyg laimėjusi prizą:

toks mažas kūnas, o lavina kraujo!

 

krešulių šliužiukai

švariausias nepagimdytų vaikų molis

 

 

Kairos

 

ar gyvenime galima

patirti katarsį? Ar tai labai nedora

o gal atvirkščiai?

 

bandžiau įsivaizduoti versmę

plūstančią po bazalto masyvais

 

svajojau apie kairos, kitokį laiką

išsilaisvinimą iš planų ir griežtai nubrėžtų

trajektorijų, laiką, kurį galėčiau semti saujomis

maudytis besvorė

stebėdamasi jo perlamutrišku švytėjimu

laiką, kurio visi turi vienodai

neturintį kainos, neraikomą lyg duona

 

bet kairos senovės graikų kalboje reiškia ir krizę

kritinį momentą – laikas išsiveržia iš griovelių

ištvinsta, tai nebūtinai atneša laimę

ar yra pakeliama

 

tada gyveni lyg švininiam rūke

praeities kaladėlės susimaišo su dabarties

sunku susekti, kada ir kaip viskas vyko:

policija, skambučiai, laukimas

svarstymai, ar laužti duris

paskui sapnavau balkoną, pro kurį lipo

ugniagesiai, sapne jis apklijuotas

stop juostom, spalvotomis plėvėmis

priminė palapinę – kaip bijojau ten eiti

 

sidabro sąsagos ant venų

įduria prisiminus

 

žodžių gležnumas

svaigina lyg žalias platėjantis tunelis – – –

virš pakaušio užsiveria vanduo

 

stebuklai, mes mokam po juo kvėpuoti

 

 

 

*

 

plieskiant saulei

žalia virpančių brūkšnelių šviesa

žydras dangus ir balos mėlynuoja tarp žolių

 

siurbiu chlorofilų sultis lyg kempinė

keturis mėnesius prastovėjusi ant palangės

 

kognityvinis disonansas:

nesuprantu, ką matau, ar tai žemė, ar ežeras

lyg ir pieva, bet joje plaukioja gulbės, garniai

ir kiti balti balų paukščiai

 

užliejama pieva

 

užliejamas stalas

 

esu girdėjus, kad fokusai pagydo

įsisenėjusį sielvartą – nors protu supranti

kad tave mausto

bet negali paaiškinti reginio, to ir užtenka:

trakšteli raktas

 

atsidaro mažos raudonmedžio durelės

ir plūsteli oras

 

ta pievų žalia salotiška, neoninė kaip markerio

skirta pasibraukti svarbioms teksto vietoms

 

ateina pavasaris ir viską pabraukia

 

švitrinė, šiaurio nulaižyta mano oda –

prisilietus jausis

 

2025 05 19, Sausgalviai

 

 

*

 

žlugau kaip poetė: užuot patyrus aistras

šokinėjus per prarają ir galandus peilius, pro šlapias medžių šakas

lendu į notrelių, rabarbarų ir asiūklių žalių šluotų

priaugusią daubą, nes programėlė telefone rodo

kad čia kažkur čiulba liepsnelė, nes aš dabar vaikštau

paskui liepsneles ir visai spjoviau į katorgą prie kompiuterio

nes manęs nedrasko aistros, tik ašaros kartais suplūsta

į paviršių, kai guliu pirtyje ir galvoju

apie laiko gumulą ir visus butus, kuriuose esu gyvenusi

nes dabar turiu didesnių rūpesčių: mamos ligą ir vaiką

kuris neiškyla į paviršių, o šiaip man nieko netrūksta

tik norisi vėsaus lietaus ir atlasinių lapelių

taip atsiduriu šiukšlių dauboje, kur styro Sosnovskio barščių

sumedėję kotai, jie primena stulpus, mirties bausmę

bet keisčiausia, prie barsuko urvo, skirtingose vietose

riogso trys seni šaldytuvai, nesuprantu, kaip juos čia atbogino

ar tiesiog pastūmė nuo šlaito? kam taip vargintisir iš kur jų tiek daug?

tarp kitų šiukšlių, padangų ir maišų –

trys šaldytuvai, apaugę rudu kailiu, samanos

jau savinasi juos, o prieš kelias savaites kažkas irgi

miškelyje už mano daugiabučio paliko dovanų

baltą šaldytuvą su daug lentynėlių, paskui padegė

dabar jis juodas, liko metalinis karkasas ir susisluoksniavę

suodžiai lyg sudegusios knygos lapai, kurią skaitau

naktimis, kai negaliu užmigti