„Poetinio Druskininkų rudens“ anoniminių konkursų laureatų eilėraščiai

Monikos Veršulytės nuotr.

 

Vieno eilėraščio konkursas

 

I vieta

 

× Greta Ambrazaitė

 

,

 

tavo lovoje auga krūmynas suleidęs šaknis į gylį

laistau artėjimo vandeniu spiginant spalio saulei

 

visi žmonės yra laisvi tik prirakinti kaip gėlės

į šviesą gręžiasi žiemkenčiai palatos durims prasivėrus

 

užėjus tarp mūsų driekias rusvi kilometrai paklodžių

neuroniniai hifai jau rimsta gruodžio tunelių juodžemy

 

iš mano vaikystės telieka šuoras tarp liepos ir sausio

mano vaikystė ir bus neįmanoma pereit distancija

 

ten ir vešės tie krūmynai ir gėlės ir laisvė? ji ne žmonėms

visi tėčiai kuriais svajojau kad taptum kablelis išsižadės

 

kažkur šiame pasaulyje yra pasaulis kurio tiesa mūsų pusėj

kur mudu sklandus sakinys kraujo sankaba surištas

 

ir mes dvi eilutės bėgančios viena paskui kitą

pabaiga ir pradžia viena kitą atspindinčios

 

kažkur šiame pasaulyje yra pasaulis

jis atverčia mus iš naujo

 

dabar paskutiniai ištarti žodžiai yra pirmieji kablelis

visai išsilieję kablelis pilni dar neįskaitomos šviesos

II vieta

 

× Vladas Braziūnas

 

ritualinis neregimasis

 

ką mano angelas sargas išdarinėja, kai lyg užmušta aš miegu

kokiame sudegusiam teatre ką vaidina, ką man atkakliai sufleruoja

kai klaidžioju po sapnus, savus ar ypač kai svetimus

 

ar slepiasi jis už keisčiausių pavidalų, man nepažįstamų

ar gal, kai miegu, jis slapčia uždarbiauja pas kitą puse etato

rašo gal kam paramos sąmatas ir projektus pelningiausius

 

ar angelas vis su manim, ar nuo vienos prie kitos šokinėja

ar ne per pasiutusią skubą sugrįžt ant manęs bus užmetęs mėnulį

kai kuo grakščiausiai sklendžiau iš obels dosniosios pakilusi

 

gal aš jam buvus nebuvus, gal angelas tik savo prievaizdo vergas

prie manęs pristatytas mane šnipinėti, kad prievaizdo prievaizdas

nepraleistų iš nuobodžių mano nuodėmių nė mažutėlės mano 

laikui atėjus

III vieta

 

× Marius Burokas

 

Ruduo įsiraust reikalingas

 

* *

Siluetų ir šešėlių mėnuo. Įžulni Vilniaus šviesa pamažu iškerpa mus iš vasaros. Išeini prisimerkęs, akinamas, tarsi liptum nuo scenos. Lėtėji, kad greitėtum.

 

Ši šviesa – smulkmenoms, mažutėliams, požemės gyventojams, saikingai drungna.

 

* *

Greit rausim žemėtas, šiurkščias ir šaltas širdis. Ruduo. Praradimų šaknys ilgėja.

 

Jos trata, atsiskiria nuo dirvos, palieka laibus nervus. Jie dar ilgai krūpčios stiprėjančioj žvarboj. 

 

* *

Akmenys nunoksta spalio pradžioj. Kol renki juos, nes laikas jau akmenis rinkti, ištraukia žemė per pirštus vasaros sultis. 

 

Grįžti išpūstas gelsvo vėjo, paruoštas lėtam gesimui aidžiuos kambariuos.

 

* *

Ežerai į save įsigilina. Kiek atstumia krantą, medžius, patikslina valtis. 

 

Pirštais beveik gali justi ryškėjantį gamtos raižinį: rumbelius, taškelius, rupias vageles. 

 

Ir vieną rytą imi ilgėtis tik juoda ir balta. 

IV vieta 

 

Laimėtojas diskvalifikuotas pažeidus konkurso taisykles

V vieta

 

× Dominykas Kručkauskas

 

ji

 

sutemus 

ten giliai miške tarp pušų ir eglių 

mirtinai ramiai 

stovi 

 

žiūriu tiesiai į ją 

nes tik taip jos 

nematau 

 

žinau kad 

pakreipęs žvilgsnį šonan 

akies krašteliu 

įžiūrėčiau jos 

spygliuotą šypseną 

 

stovim 

mirtinai pavargę 

vienas nuo kito 

 

Žemė iš lėto 

mirtinai pavargus 

suka savo snukį 

į saulę 

Vieno eilėraščio tema „Be ceremonijų“ konkursas

 

I vieta

 

× Marius Burokas

 

Katerynai ir Saško

 

ji važiuoja (jiedu važiuoja) rudenėjančiom lygumom, matau jas kadras po kadro, užtrauktas karo vorų tinklu, viskas regėti pro tas akutes, cinksi vaizdas po vaizdo pranešimuose, ir dabar jau mes važiuojame (jiedu važiuoja, važiuoju ir aš), vėjas taršo draiskanas, sudegęs automobilis tokia pati peizažo dalis kaip akmuo ar medis, skausmas tokia pati peizažo dalis kaip rūkas ir vėjas, pyktis toks pats peizažas kaip upės vingis, viskas čia skauda vos paspaudus, kaip gyjanti žaizda, kaip nubrozdinimas, mirtis atspindi saulės šviesą kaip mėnuo, mirtimi apsivėlę viskas, mirties laukimas įtemptas stygomis tarp medžių, kraštovaizdis riečiasi kaip degantis popierius, jiedu sustoja, dairosi aplinkui gyvenimo, randa vynuogienojų, randa šukių, obuolį randa, sunkų, raudoną, šaldantį delną, padeda jį ant sėdynės kaip relikviją, pajuda, važiuoja tylėdami, ji vis spaudo fotokameros mygtuką, spaudo atminties mygtuką, spaudo nematomo ginklo mygtuką, spaudo ir spaudo neapykantos ir meilės mygtuką (jiedu važiuoja, važiuoju ir aš), šuo vejasi automobilį, jis šlubas, jis nebeloja, kepėstuoja tylėdamas, atkakliai, tada atsilieka, jiedu galvoja tą patį: jų laukia, tuoj vienintelė stotelė čia, kuomet galėsi ką nors apkabinti.

Humoristinio eilėraščio tema „Ritualinės poezijos paslaugos“ konkursas

 

I vieta

 

× Vytas Dekšnys

 

Autoriaus mirtis

 

Ruduo, Paryžiuj šlapia, gelia kaulus.

Kaip išmąstyti rimą – sklandų ir pagaulų?

Ruduo, kavinėn susibėgo snobai

Ir žergias Eifelis, plieniniai brazda grobai.

 

Kavinėj su vaizdu į Senos krantą

Nuo ryto ritualai vyno ir absento.

Nebesiglamžo niekas jau Bulonės girioj,

Pasklinda gandas – šįryt autorius mums mirė.

 

Šią žinią pranešė visiems Roland’as Barthes’as,

Foucault jam antrino – juk nebe pirmas kartas.

Lokomotyvai gaudžia, fabrikai sustojo,

Mintis viena visiems – jau nesibaigs geruoju.

 

Prie darbo puolė govėda rašeivų,

Nelimpa nekrologai, ritmas šleivas, rimas kreivas,

Nebepaskaito teksto aktoriai iš lapo,

Staiga net kaukolė jiems Joriko prašapo.

 

Net instaliacijoms išlakstė visos vinys,

Performansas negelbsti anei šokis šiuolaikinis.

Išvien raudojo numylėto kūno

Visi tapytojai, artistai, balerūnai.

 

Toksai poetas, įpusėjęs ritualą,

Sukomandavo garsiai: palaikykit mano alų.

Velionį ašen sušukuosiu, papudruosiu,

Padirbsiu karstą iš paties kiečiausio uosio,

 

Pakasiu jį ir palinkėsiu gero kelio

Gal Monparnase, gal Antakalnio kalnely

Ar Petrašiūnuose, šalia žymaus Navako – 

Kaipsyk lankytojai iš Vilniaus ten atkako.

 

Į juodžemį ar molžemį pakasiu

Ir užrašysiu ant akmens trumpai: hic iacet.

Ant kapo švilpaus giesmę paukštis anonimas,

Nežinomoj šaly nei gimęs, nei negimęs.

 

Obolą duokš čionai, skola – ne rona, 

Atrišęs valtį jam ištars Charonas.

(Neprasivers savaime pats į rojų liukas – 

Eilėraštį šį remia firma „Grauduliukas“.)

 

Širdis poeto pamažu atlėgo,

Jis nutarė nebemaitinti savo ego,

Nesirašys daugiau vardu, ką besukursiąs.

Nors mirė autorius, ilgai gyvuos diskursas.

 

Poetas mirė, nenueis jo veltui triūsas.

Gabens ir mus iš PDR’o autobusas,

Jau byra lapai, musės rudeninės krenta,

Pievelėj žiogas, patys žinot juk – memento.