Poetinio Druskininkų rudens konkursų laureatų eilėraščiai


Jaunojo jotvingio premijos laureatė

Ramunė Brundzaitė

 

trys didžiosios m

trys didžiosios m
pasikaišiusios sukneles
šuoliuoja po mano
maištraščius

meilė miestas mirtis
trys mylimos moterys
trys galvos slibino,
vardu Neramu

– Neramu mano vardas, Neramu!
kažkas
supainiojo dokumentuose
skiemenis

 

Vieno anoniminio eilėraščio konkursas

I vieta neskirta

II vieta

Jesus Munnariz

 

Atsargaus poeto patarimai ir perspėjimai

 

Įmanoma rašyti nieko neužkliudant,
Tai ir nesielk priešingai.

Pasistenk, kad nesuprastų, ką galvoji,
Nes manančių kitaip – daugybė.

Nepiršk nuomonių,
Bus, kas su jomis nesutinka.

Idėjos skaido,
Neįleisk jų į savo eiles.

Pasakyk kuo mažiau, gal net nutylėk,
Juk nenori, kad įtartų tave ką nors žinant.

Nepranešk apie smurtą,
Sunervinsi smurtautojus.

Neaptark neteisybės savo eilėse,
Neteisieji gali supykti.

Neminėk nusikaltimų,
Te nusikaltėliai nemano, kad apie juos kalbi.

Neatskleisk slaptų sandorių, neaprašyk suktybių
Juk nenori, kad sukčiai supyktų.

Palik mafiją ramybėj,
Mafijozai tokie jautrūs.

Neužsimink apie šantažą,
Šantažuotojai gan kerštingi.

Nekalbėk silpnųjų vardu, netapk nuskriaustųjų balsu,
Tai nepatiks galingiesiems.

Pasaulis platus, jis toks platus,
Pamiršk, kad jis ir svetimas.

Neužsipulk stipriųjų,
Silpniesiems teks už tai sumokėti.
Neteisk kaltųjų,
Gintis jie moka.

Neminėk mirties,
Mirtingu būt nejuokinga.

Neleisk istorijai kištis į tavo eiles,
Matai, nieko neatsitinka, jei nenori.

Tikrovė neturėtų užgožti tavo šviesių minčių
Savo eilėse esi viešpats.

 

Vertė Edgaras Platelis ir Marius Burokas

 

Mindaugas Nastaravičius

 

judesys vietoje

 

kai man buvo kokie dešimt metų, geltonas
moskvičius pervažiavo mūsų šunį topsiką

šiek tiek paverkiau, bet paskui jau nebeverkiau,
nes reikėjo imtis veiksmų, kažkokio judesio

pakėliau topsiką nuo asfalto, nunešiau už namo
ir atsiguliau šalia, nes žinojau, ką reikia daryti:

turiu užsimerkti, labai patikėti, ir kai atsimerksiu,
topsikas vėl kvėpuos, kvėpuos ir kvėpuos

kai man buvo kokie penkiolika metų, gulėjom
su tėvu prie laužo, degė tada mudviejų akys

ir tėvas pasakė, kad viskas, kad jo gyvenimas
yra pasibaigęs, tada užsimerkiau

tada atsimerkiau, bet tėvas tebežiūrėjo
į laužą, tebedegė jo ir žarijų akys

kai man buvo lygiai dvidešimt, gulėjau
šalia tavo antkapio ir nepajėgiau užsimerkti

galvojau, kad viskas, kad gyvenimas pasibaigė,
pakėliau save ir nusinešiau į laužą

bet šiąnakt vis dar esu ir žinau, kad jeigu staiga
atsimerkčiau, niekas nebūtų pasikeitę

nesujudėtų ir tada, jeigu atsimerkčiau iš lėto,
jeigu niekad daugiau neatsimerkčiau

todėl guliu užsimerkęs, klausaus, kaip kvėpuoji,
o tada – su viskuo susitaikęs – užmiegu

 

III ir IV vietos neskirtos

V vieta


Ingmara Baluodė

 

* * *

Vaikinas akordeonininkas prie stoties
perėjos
galiausiai tave sujaudina
Anksčiau tu bijojai
žiūrėt į jo šypseną
einant per gatvę
kurios vidury jis išdalo
taktus
Triukšmingiausia vieta mieste
Sujaudina pavargusi moteris
sujaudina atsiminimų nuvargintas
vidutinio amžiaus vyriškis
parduotuvės vitrinos lange
Sujaudina praeinamybė
lapai
dabar ir vėl susitraukę tarsi niekai bet vasarą
pagelbės kažkam nuo lietaus
Kažkam kas staiga išgirs balsą
griežtai ir užtikrintai sakantį:
tau yra tiek ir tiek (tiek ir tiek) metų
kad nejaustum daugiau baimės
nebekankintų pyktis
grožis kad nepavogtų tavo
sielos
neatiduok jos
neatiduok šitos sutaupytos nevilčiai vogtos
muzikos
nė vienam

Iš latvių k. vertė Erika Drungytė

 

Vainius Bakas

 

Be partitūros

Viskas, ko šiandien taip tyliai prašai,
su atpildu duota.
Groja balkono turėklais lašai,
stingsta į gruodą.

Gruodą atleidžia, atleis dar nekart
žodžiai į tylą,
bando giliau ir giliau įsigert,
krenta ir skyla.

Nebesinori prieš nieką maištaut,
tilsta jau barniai.
Spalio lietus ir ši muzika tau
skamba nedarniai.

Slenkas į nebūtį sapno riba,
nebesulaiko –
kas iš tiesų tu, paukšte raiba,
lesanti laiką?

Ar dar yra panašių į tave?
Esam panašūs?
Nuskamba ilgas akordas gatve –
krentantis lašas.

Kliudo judėti sparnai prie pečių,
vos bepaneši.
Kaip tu laikaisi? Dar tų pačių,
sukančių ašį.

Sunksta įmirkę sparnai ant kupros,
mėnesiai niūrūs.
Spalio lietus jau visai nusigros
be partitūros.

 

Neringa Dangvydė

Iš dienoraščio mylimajai, 1943

iš lelijų taurelių lukštenasi mudviejų laikas
baltaplaukis lyg rūkas virš Velnio akmens jis pakyla
lapų venos suplyšta į vėjo stygas laša saulė
ir nugrimzta į delnus išlaikiusius žemuogių kvapą
kai sumaigei jas saujoj į kraujo žalčiuką bejėgį
Ratnyčia nuvingiavusį slėptis į užmirštą kaimą
kurio vardą sušaudė neliko tavęs tiktai bitė
tavo lūpų pravertų kory dar kvėpuoja
netolygiai aštriai
paskutinis medus iš lelijos taurelės
ant liežuvio galiuko saldžiausias
bet tu nežinai - - -
aš bučiuoju.

 

Anoniminio teminio eilėraščio „Nepatogus eilėraštis" konkursas

I vieta neskirta

II vieta

 

Birutė Jonuškaitė

Jaučiu kaip po sijonu
nubėga akis
galvoju –
kaip toli?

 

III vieta

Dovilė Zelčiūtė

 

Po kūrybos vakaro. Emigrantė

šitame krašte
gyvenu jau dvylikti metai
esu buhalterė
jūs jau žinote
valgau, kaip sakoma,
skalsią duoną
kai pagalvoji
viską turiu
draugą šunį
tačiau jau kuris laikas
taip kažko trūksta
parašiau du eilėraščius
prieš pusmetį
ar galėtumėte man pasakyt
atvirai apie juos
visą tiesą
užrašykite savo emeilą
gal imsiu kurti

Jaunųjų skaitymų laureatas, kuriam atiteko Antano A. Jonyno prizas

Mantas Balakauskas

* * *

tas palaidūnas kada nors sugrįš namo,
bet iš tiesų tai nesugrįš, kvailai laukiam, nes
nebėra kur pareiti, jo vagabond yra sandalai,
šimtamylių batų reklamos, batų, kurie nebepadeda žengti
per smėlį, vagabond yra mano brolis, kurį matau
kartą per metus arba dar rečiau ir iškart pamirštu,
kas ten buvo, keičiasi prasmės, tai tėra sniegas,
uždari stalčiai, žandikaulis išnarintas tuščių žodžių,
gramatikos, kuri neatitinka, neturi jėgų, priežasties būti,
todėl reikia mainytis į malkas, kalti medinį padą
arba pušimi virsti į židinį, šildyt savo kvailumu
susispietusių kūnus, gal žynių arba valkatų, kačių
išvarvėjusiais žvilgsniais, varyt seną melodiją,
nuo kurios norisi vemt į ekraną, varyt ir varyt,
kol vagabond taps gėlių puokštėmis, dūmais arba raketomis,
nešančiomis miesto pakraščiu, pakraščiu, kurio dar nėra
ir kokį tūkstantį kartų nebus, nebus, kol upės saujon
įsmukęs nelaimingai prigersi, tikrai ne vandens.

Latvė Ingmara Baluodė ir estė Eda Ahi. Gintaro Žilio nuotrauka 

Draugai