Pauliaus Mikalausko nuotrauka

 

Prieš tai liudijau apie tylą, 

arba Buvau kurčia ir buvau nebylė

 

Pradžioje žodžio

nebuvo,

buvo

tyla.

Prigesę laukimo

ūkanoti vaikystės portretai

išplėšytų lapų

bloknotuose –

nemaž sykių netilpo,

neliko jų

ant blakstienų galiukų.

Bet tu neleisk manęs

gundyti, –

ir pieštuko grafitas

tyruose

ištrina tylą.

 

 

Nusivalyk lūpas dar ir kita ranka, 

arba Kartais buvo pyragai, cha!

 

Minėjau šimtąsyk,

mama,

tavo žodžiai

beveik vilkai.

Tarp dantų

musių kojos ir

galvos – spjoviau,

tinkleliuose

kandys,

pabėgo – tai gaudžiau

drugius

skylėmis.

 

 

Iš tiesų siuvėjų nebuvo, 

arba Taip yra, kaip sakai

 

Keturios sienos ir žirnių

bėrimas

strimgalviais –

todėl nesvarbu,

nes atsitrenkia,

byra,

ir klūpai ant kelių.

Iš minios nė vienas

nematė drabužių, –

tu esi karalius,

tu ne iš šio pasaulio, –

ir gyrė apsiaustą,

ir bijojo tapti

kvailiais.

O aš mėgau klausytis,

kaip kalba man

kandys naktinėse lempose.

 

 

Apie pieno riebumą, 

arba Dar ir dabarties

 

Boružės pienu ant lūpų,

cukrinėm lazdelėm –

ne pirštų galiukais.

Ir lijo

kažkurį vieną iš kartų

durų stakton

įrėmus kreidutę

rėžimui.

Nepavyko išmokti,

nevaikiška:

negalėjai minėti

daugiau nė vieno

vardo

be reikalo.

 

 

Pusė rankos ir karalystė, 

arba Raiteliai be galvos

 

Ir krito nuo ledkalnio

jie,

ir dužo

žirgai,

tik per galvas

nespėjo pasiekti

viršūnės.

Man sakė tėvas

neleisiąs tekėti.

O aš nešuliu siekiau

užsitvenkti

ir plūsti pro plyšį

į pievas –

man sakė tėvas

neleisiąs tekėti

už duženų.

 

 

Rankas iškelt į viršų!,

arba Pusė velnio

 

Iš delno

kryžiai ir kalvos,

proto gija

nutrūkusi,

bet liko

grandinės.

Iš delno, sakau,

gyvensi mažiau nei

pusšimtį metų,

riedės kauliukas,

nusivilksi pirmus,

atiduosi paskutiniuosius

marškinius –

tau visada atsilygins:

velniais.

 

 

Šaukštai ir statinės, 

arba Kaip blakstienos rinko dulkes

 

Šunys lojo,

o tu stovėjai,

ir mašinistai

stabdė lokomotyvus.

Ar žinai,

o buvo

tavo

labai gražios akys.

Ir viskas

tik už jų.

 

 

Tik, 

arba O buvo rytas

 

Ant marškos

nelieka manojo atvaizdo –

gal pirštai išglostė,

gal pralėkė vėjas vagom,

ir pažeme

debesys nuplaukė –

bet kaip prisiminti ašaras,

mama?

 

 

Neduos Dievas – pats, 

arba Kaip žmonės auga

 

Ir į mane įskiepijo,

ir pjovė,

ir tvirtino vyšnių šakas,

ir tvirtino ąžuolą,

tvirtino drebulę,

tvirtino bet kurį

vaisius brandinantį

krūmą.

Ir aprišo akis,

aprišo rankas.

Kalkėm patepė

kojas.

Graužė graužikai,

galando nagus siauravyzdės,

suko lizdus padangių sparnuočiai.

Aš jums sakau,

o pabaigoje buvo taip,

kaip su derliaus

nebeduodančiu vaismedžiu.

 

 

 

 

Kornelija Mikalauskaitė Vilniaus universitete studijuoja lietuvių filologiją. Piešia, groja smuiku, mėgstamiausias kūrinys – Jules’io Massenet „Meditation“.