Ugnės Žilytės piešinys

 

 

Upė

 

Teka viena kryptimi ji, nepaiso metaforų mūsų,

irtis prieš srovę nelengva nei rankomis, nei laivu,

jėgos išsenka anksčiau ar vėliau, ir jos valiai paklusus

tenka nuleisti rankas ir dreifuoti namo pasroviui.

 

Mūsuose sako: į ją neįbrisi dar kartą – suyra

patirtys buvusio mirksnio ir lieka kitaip atminty.

Esame rašę abu apie drugį sapnavusį vyrą

ir apie ilgesį visko, ką mena krantai šie aukšti.

 

Tik apkalbėjome jį truputį skirtingai, nors kita

vertus, taip pat – tik pavidalai keičiasi, tik vaizdiniai.

Upė ši košias pro mus plaudama, kas į širdis įkrito,

griebiamės tų šiaudgalių ir prapliumpame sakiniais.

 

2019 08

 

 

Kaukės

 

Pandų mieste Chengdu prie namelio Tu Fu,

tavo draugo, sublogusio nuo graužaties ir eilėdaros

(jį mėgai labai – buvote artimi, dalindavotės

vienu apklotu, vaikščiodavote susikibę) – kinų cirkas

jau mano laikais – trys artistai šoko

meistriškai kaitaliodami kaukes. Nesuvokiau,

kaip tai padaro, – akimirksniu tapdavo

pabaisom, drakonais, mergelėm ar dar kuo.

Buvau pakerėtas jų meno.

Nežinau, ar esi ko nors pasimokęs iš jų,

nes mums juk nebūtinas šitoks amatas,

jei patys žodžiai, kuriais mes šokame, – kaukės,

lengvai jas pakeičiame ir tarytum nekeičiame,

tampame lyg ir kuo norime netapdami niekuo,

esame taip ir tarytum ne taip šokdami

savo ritmu ir ne savo, išplaukiančių tartum prasmių

nedangstome kaukėmis, priešingai – kuo daugiau

jų pasikeisti mėginame vieno šokio metu.

 

2019 08

 

 

Audinys

 

Taip, tai tik šokis trise – mėnulis, šešėlis ir kūnas,

vyno nuo proto atskirtas, apnuodytas ilgesių,

staklėse – skiautė brokato lyg tekstas, jį audžiame.

Runos raštuose jo – it laiškai nemirtingiems valdovams dausų.

 

Ar jie suminkštins jų širdis, ar mus pasikvies į palaimas,

kaip jas kiekvienas vaizduojamės? Medžiuose varnų minia.

Mėnuo, šešėlis ir kūnas melsvoj šviesoje, lyg savaime

sąmonėj audžias voratinklis – kas ten įklius, nežinia.

 

2019 07

 

 

Šventykla ant kalno

 

Ilgai kopiau, bet nebuvau įleistas

pro sunkius vartus, kurių girgždesys

vėrė širdį. Pasigailėjau,

kad nebuvau nebylys dislektikas – pasakiau

per daug žodžių apie dalykus,

kurių nežinojau, nesuvokiau.

Įžeidžiau dievus

ir demonus savo įvardijimais.

Vartų sargyba bijojo, kad nepradėčiau kalbėti,

užuot raškęs žvaigždes nuo dangaus, Li Po –

kad balsu nesudrumsčiau tylos, vienuolis –

kad neišmokčiau šikšnosparnių bei vabzdžių kalbos

ir netapčiau jų vietininku.

Nebylus žvelgiau į persikų sodą slėnyje,

į pirkių dūmus nelyginant mano mintys, paklydusius

tarp nokstančių vaisių. Keleivis svečioj šaly.

 

2019 07

 

Imperatoriaus sugulovei

 

Visą dieną sekiojome jos minčių palankiną,

kol pavėsinėje skaitė ji mūsų kuklias eilutes –

žiedas plaukuos, siuvinėtas raudono šilko satinas –

kuo mūsų žodžiai ten virsta, kaip reikšmės joje prasitęs?

 

Valandos, skirtos dainoms ir šokiams, deja, išlašėjo

ašarom, bekuriant savo vaizduotėj jausmingas dramas,

ir išgaravo į dangų, kur debesis, genamus vėjo,

laimės nudažė spalvom, kad toliau juos ganytume mes.

 

2019 07

 

 

Jazminas

 

Nužydėjo jazminas, jo taip ir nepamačiau.

Aš beveik nužydėjau, mieloji, bet slinkis arčiau,

paklausyki, ką kalba dar žydinti mano burna,

kaip žydėjimo mirksnį ji tempia, kaip jai negana

to baltumo, to grožio, kol žodžiai žieduoti pabus

ir paskleis užmaršingai sintetinius savo kvapus

lyg įvardytą jausmą, kurį pavadinti melu

gal norėčiau, bet burna, ta žydinčia, argi galiu?

 

2019 06

 

 

Piliarožė kaimynės sode

 

Ją matau, kai rašau šias eiles, o rašau, ką matau:

maga su bitėm atskristi rytais, įsikūnyt ir tau

į žiedą kiekvieną. Išsiskleidi jais. Tad renku

saldų nektarą iš jų, ratelius virš kiekvieno suku,

viską glemžiuosi, į pilkus ląstelių korius nešu,

o čia dar Li Po apsireiškia su savo granato medžiu,

bet ląstelėse lobis netampa kuo nors saldžiu,

nuliais ir vienetais virsta, nors vis dar alsuoja karščiu,

pro centrifūgas prasikošęs nugula suodžiais juodais

ant popieriaus veido, tu ženklus skaitai ir sakais:

negi žiedų nektaras gali pavirsti tik jais,

negi saldybė medaus ant liežuvių nebenusileis?

 

2019 06

 

 

Free jazz

 

                             Skaitant jo eiles apie bijūnų šventes.

 

Šiandien širdis plaka to džiazo ritmu.

Kas ja groja – gal mylimoji, šiąnakt miegojusi su kitu?

Virš baliustrados palinkus, kaip rašė poetas, jausmų

pavasarinių pritvinkus, bijūnų raudonumu

degantys skruostai. Stebiu su šypsena ją ir brendu

kraujo upe aritmiška tartum ne link namų.

 

2019 06

 

Moterys iš Yueh karalystės,

 

                                                          kur lankėsi jis

 

I

 

Oda jos nebalta kaip šerkšnas,

bet šypsena ją nubalina.

Tinklinis vualis slepia jos džiaugsmą ir liūdesį,

sklaido vidinę šviesą. Ji nedėvi karūnos.

 

II

 

Ji ne tokia kaip kitos, jos akys

it pelkių akivarai, ar paslapčių sodo vartai,

ji eldiją savo vairuoja nerangiai, tačiau žaismingai,

pavasarių vylius žioruoja jos akyse,

ji skina vandens lelijas keliauninkui įsimylėjusiam.

 

III

 

Ji skina lotosus tvenkinyje ir akies krašteliu

stebi praeivį, staiga nusigrįžta,

jos judesiai greiti, o ištarmės griežtos,

jos siela giliai pasislėpusi tarp lelijų,

drovi, neišvystum jos veido dar kartą.

 

IV

 

Ji stovi basa ant kranto – kurpaites nusiavė,

jos buvo skirtingų porų. O mėnuo jau nusileido,

ir jos silueto nebeįžvelgia valtininkas –

išskyrė juos laikas, tačiau tik ne jo širdyje.

 

V

 

Veidrodiniame ežere vanduo

tyras lyg tuštuma.

Ar gyvena kas nors jame?

Mėnuo blausiu sidabru

dažo tai, kas raibuliuose

spindi tūkstančiu atvaizdų.

 

VI

 

Persikai žydi, o vandenys teka toliau...

 

2019 07

 

 

Šokanti karalienė

 

Ar karalienės mums šoko nuo vyno įraudusiais skruostais,

vėjui į bokštą nešant lotosų balos kvapus?

Ar nenustygdamos linko prie balto nefrito sostų,

košdamos valandas laimės pro savo blakstienų virbus?

 

Jeigu Hsi-shih čia minim, ji mudviem ko gero nešoko –

likom gyvi, leidom laiką, eilėraščius rašėm tušu,

širmą jos vardo nugvelbę – slapstytis vaizduotėje mokam,

savo šokėjas dabinti gandų atskraidintu grožiu.

 

Ar pasakyti galėtume, kad mus tas grožis pražudė,

jeigu sakyti temokam ir stengiamės tarti gražiai?

Laikas išsenka – kalbi ar sukaitęs sapnuoji mažutę

šokančią tau karalienę, ar gandą dar vieną rašai.

 

2019 07

 

 

Prieskonių medžio laive

 

Deimantais inkrustuotos fleitos, auksinės dūdelės,

mediena brangi po merginų užpakaliukais,

jos dainuoja švelniais, pašiaušiančiais odą balseliais,

vyno saldaus statinaitė klausytojų galvas suka.

Laisvas tartum vandenis žuvėdras akim sekioju,

dreba kalnai nuo smūgių į klaviatūrą,

mylimos virpa tvirtai suglaudusios kojas,

eilėraštis gimsta platesnis, gilesnis už jūrą.

Poezija nemirtinga! Dainiaus šlovė užgožia

mėnulį ir saulę, o rūmai valdovų griūva...

Pajamos ne kažin kokios, bet prabanga ir grožis

supa, ir kiek į kitą pusę mums upės srūva.

 

2019 04

 

 

Šešėlis

 

Gal tai aš, kiek kitokias prasmes svirduliuojantis,

nesutvarkęs giesmių kanono, nesudėliojęs stilių,

neišgėręs tiek vyno tirštose rudens mėnesienose,

nepalikęs jaukių namų ir nepasitraukęs į kalnus,

nesėdėjęs prie imperatoriaus stalo, girtas eilių nerašęs

(nepylė vandens man į veidą įširdę eunuchai),

nepatyręs tremties, neprašęs leidimo sugrįžti,

neįvaldęs fechtavimo meno ir nenukirtęs tų priešų,

nenužingsniavęs tiek mylių ir nenuplaukęs upėmis,

nemylėjęs merginų, cinoberiu rausvintais skruostais,

neapleidęs žmonų bei vaikų atokiose provincijose?

Atsiprašau už šešėlį, prastai atkartojantį judesius,

kiek vėluojantį po tiek laiko, erdvės ir vaizduočių –

čia mėnesiena kalta, ar tai aš, į ją įsibrovęs?

 

2019 08