Lilija Rakova

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

afterlife


skubėk namo –

tavo knygos dega

ir durys iššoko iš vyrių

šerkšnas slenka pažeme

į tavo guolį

dūmai nakčia apnuodys

tavo minkštą širdį


nedelsk, mielasis –

pro pravirus langus

jau ropščiasi kaukėti plėšikai

jie nukirps auksinius tavo plaukus

šukėmis suraižys

tyrą žvilgsnį


nedvejok kryžkelėje –

ten piktos jėgos

jau telkiasi

ir taikosi į tavo švelnią sielą

jos pažadės tau visą žemės šlovę

bet pasiims mainais

tuoktuvių žiedą


užtrukęs nenustebk –

kaip ir visi prisiminimai

aš irgi vaikštau kiaurai sienas

man nebebaugios tamsios naktys

man nebeskauda likti vienai

 

Mal


tamsiaplaukė mano sesuo

apsivilkusi baltą suknelę

guli palaidota smėlyje

ir sapnuoja keistus namus


ten sunkių knygų eilės

išrikiuotos palei juodas sienas

apdulkėjęs toršeras

skilę veidrodžiai

ir oras pritvinkęs

aštrių smilkalų


ten miegamajame

po pūkų patalais

mano švelnioji sesuo

verkia perverta smaigo

kiaurai trapios krūtinės

sijos virsta jos kaulais

jos kraujas telkšo sienose

kai nusileidžia bežvaigždė naktis


jos kvapas vis dar salsvas

skverbiasi pro kiekvieną

plyšį grindlentėse

ir kūną virpantį

tavo glėby


ak, kaip kantriai – ar jauti

tavo laimės

geidžia šalti vėjai

tavo žaido akmenis

ardo šaltas beskonis vanduo


taip tarp požemių upių

pasipuošusi nuometu

mano jaunoji sesuo

laukia savo baltos mėnesienos

laukia grįžtančios savo

niokojančios dvynės ugnies



kūnai


gimei kai kilo mėnulio žvaigždynas

Saturnas žengė į aštuntąjį (mirties) būstą

ar tau sakė kad tą valandą gimę

apdovanoti gebėjimu

gydyti žodžiais

ar žinojai kad užsimiršęs

miegosi po vienu stogu

su nepažintu priešu


ar tau sakė kad kai gniauši jos krūtis

tavo priešas dar tik mokysis

neapykantos kuri ardo molekules

ar žinojai kad kruvinai sužydi

neapdairiais žodžiais

krūtinėje pasėti akmenys


ką slepia šypsena veidrodyje

ką užveria miegamojo durys

ir kokį žvėrį pabudina

raktikaulyje įstrigusi mėnulio šukė


ar tau sakė – kol kalbėjai

tavo priešas tyliai audė

tankų tinklą klastingų dangaus kūnų

kol miegojai ji palaidojo

tavyje savo gęstančią saulę

taip tvieskiančią kad visi

sudegtų tavo atmosferoje

 

Margo


mane pradėjo trys mėnuliai

kur trigalviai šunys sergi

trišakę kryžkelę

pamilę geležinį žvėrį

(jo kraujas kvepia

kaip degančios rūdys)


gimiau iš stiklo obuolio įsčių

avelė juodu kaspinu

man perrišo plaukus

aukojama bundančiam žvėriui

(jo troškulio

nenumaldys raudoni lietūs)


buvau mirusių nuotaka

iškart motina mylimąja ir dukteria

su žvėries ženklu

ant krūtinės ir riešų

(jo staugsmas skelbė

ateinant moters karalystę)

 

tamsūs keliai į laimę


ši istorija ne tavo

stotyse dūmais virtusio amsterdamo

tave pasitiks vaiduokliai

ateities kurios nejausi praradęs


visad bėgsi į priešingą pusę

tarsi traukiamas nematomo žiedo

tarsi smaugiamas medaliono

su plaukų sruogele ant kaklo


ši istorija ne tavo tu užmirši

kas tavo pelenus

išbarstys po lengvą dirvožemį

ten sodins laukinę obelį

nuo jos skins užnuodytą obuolį

ir dovanos

į ją grubiai sugrįžtančiam

 

pasaka apie gražiąją Val


ar buvau graži mergina –

nežinau

nors kai šokau disko šviesoje

jis dažnai tai kartojo

ir vedėsi mane pasivaikščioti

prie senojo geležinkelio bėgių.


kai mūsų pirmąją naktį

jis mane iškvėpino kedru ir ambra

maniau įminusi meilės paslaptį

bet pabudau iš efemeriško sapno

suglamžyta suknele

ir drėgna žeme tarp kojų.


netapau balta jo nuotaka

neišmokau

šokti lėto tuoktuvių valso

neturėjau dukters kurios vardas

man primintų tolimų žvaigždžių šviesą –

karalienės Margo

gimusios tyliai

per pirmąją metų pilnatį.


neradau raudono likimo siūlo

pomirtiniais keliais manęs nevedė

pažįstamos rankos

mano pasakoje nebuvo vietos

stiklo kalnui nei stiklo karstui

nei karalaičio drėgnam bučiniui

vien tik kraujas

plaukuose ir ant lūpų.


gal buvau graži mergina

kai jis nuplėšė

nuo manęs lengvus audinius

ir blykštančią odą

kai kumščiuose trupino mano kaulus

gal buvau gražiausia mergina pasaulyje?


nežinau – tai buvo kadaise

kai jis prisiekė dėl manęs žūti

o aš troškau dėl jo gyventi

bet avėdama lakuotais bateliais

įsisupau per aukštai

ir kritau nuo sūpuoklių.

 

pasaka apie nemariąją Alisą


buvau graži kai pirmą kartą

po mano kojomis gulė

damasko rožės

plaukus šukavo plėšrūs žvėrys

pagalves kedeno

užkerėti paukščiai


buvau tvirtesnė nei jis

(ir jis tai matė)

mano širdis

iš damasko plieno

jos neėmė užkeikti peiliai

negyvu vynu girdoma

aš gyvenau

kaip niekas negyveno


todėl manęs nesaugojo –

pavydžios kalės

teskęsta ugnies upėse

teprigeria silpnuoju vandeniu

neišvadavo – trapūs mano kaulai

pernakt raudojo girnose

ir virto obelim

užkasti papėdėje

auksinio kalno


bet pasakos taip nesibaigia

mano juodos šakos

pernakt išaugo kiaurai langus

ir mito jo miegu

ir laistėsi verksmu

sapnuos kai leidau

drėgnas šaknis į širdį

daug giliau nei siekia baimė

tik dar švelniau

nei mūsų pirmąją naktį


Lilija Rakova – 33-ejų, anglistė, dabar verčia ir redaguoja. Dievina stebuklines pasakas ir magiškąjį realizmą.