Louise Glück (g. 1943) – JAV poetė, eseistė, 2020-ųjų Nobelio literatūros premijos laureatė, pelniusi ir daugybę kitų prestižinių literatūros apdovanojimų (tarkim, Pulitzerio premiją). Keliolikos poezijos knygų (ir poros esė knygų) autorė. Visai neseniai lietuviškai išleista poetės knyga „Laukinis vilkdalgis“ (angl. „The Wild Iris“ (1992), vertė Marius Burokas, Dominykas Norkūnas).

Štai rusų rašytojas, kritikas, žurnalistas Dmitrijus Bykovas Nobelio literatūros premijos skyrimą L. Glück ir laureatės kūrybą rusų televizijos kanalo „Dožd’“ laidoje „Nobelis“ (2020 m. gruodžio 4 d.) pavadino kūrybos imitacija ir pakomentavo taip: „Šiandien pasaulyje, manau, yra dešimtys tūkstančių poetų, kurie visiškai pagrįstai galėtų į tai (Nobelio premija, – red. past.) pretenduoti, ir man apmaudu būtent dėl to, kad Louise Glück vadinama poete, neturėdama tam jokio šimtaprocentinio pagrindo“ (iš rusų k. vertė Andrius Patiomkinas; pokalbis spausdintas „Šiaurės Atėnuose“, Nr. 20, 2021 10 22). Tebus tai atviras klausimas.

Spausdinami eilėraščiai versti iš 1975 m. autorės rinkinio „Namas pelkynuose“ („The House on Marshland“).

 

L. Glück 1977 m. Nuotrauka iš poetrycenter.org archyvo

 

Visi Šventieji

Šis kraštovaizdis dar ir dabar formuojasi.

Kalvos tamsėja. Galvijai

snaudžia savo žydruos kinkiniuos,

laukai švariai nurinkti,

pėdai surišti tolygiai ir sukrauti pakelėj

tarp sidabražolių, kyla dantytas mėnulis:

 

Toks tad pjūties ar maro

bergždumas.

Ir žmona palinksta pro langą

tiesdama į priekį ranką, lyg atsiskaitydama,

o sėklos

ypatingos, auksinės, šaukia:

Eik šen,

Eik šen, mažute

 

Ir iš medžio išsikabaroja dvasia.

 

 

Tvenkinys

Naktis savo sparnu užkloja tvenkinį.

Po rievėtu mėnuliu įsivaizduoju

tavo veidą, plūduriuojantį tarp žuvelių ir

raibuliuojančių žvaigždučių. Nakties vėsoj

tvenkinio paviršius – metalinis.

 

Tavo akys atmerktos. Jose

tūno atsiminimai, kuriuos atpažįstu ir aš, tarsi

būtume drauge augę. Mūsų poniai

ganėsi ant kalvos, buvo pilki

su baltom dėmėm. Dabar jie ganosi

su mirusiaisiais, laukiančiais

po savo granito šarvais

tarsi vaikai –

skaistūs ir bejėgiai.

 

Tos kalvos toli. Jos iškyla

juodesnės nei vaikystė.

Apie ką mąstai, taip tyliai gulėdamas

prie vandens? Kai šitaip žiūri, man maga

tave paliesti, bet ne, jau ne, kai pamačiau,

kaip aname gyvenime mes buvom vieno kraujo.

 

 

Grytutė tamsoje

Tai pasaulis, kokio norėjom.

Visi, kurie linkėjo mums mirties,

jau mirę. Girdžiu, kaip ragana pratrūksta

rėkti mėnesienoj pro cukraus

sluoksnį: Dievas atlygina.

Liežuvis jos pavirsta dujom...

 

                       Dabar, toli nuo moteriškų rankų

ir moteriškos atminties, trobelėj savo tėčio

mes miegam, niekados nealkstam.

Kodėl gi aš nepamirštu?

Tėtukas užremia duris, uždaro kelią

skriaudai į namus, taip bėga metai.

 

Nebeprisimena jau niekas. Netgi tu, broleli mano,

kuris giedrom dienom žvelgi į mane taip, lyg

rengtumeis išvykti,

lyg viso to nebūtų buvę.

O aš juk dėl tavęs žudžiau. Regiu spygliuotus kėnius,

smailes iššveistoj krosny –

 

Gręžiuosi į tave naktim, kad apkabintumei,

bet čia tavęs nėra.

Ar aš viena? Tyloj vis sušnypščia šnipai, Joniuk,

mes vis dar ten, tasai Juodasis miškas –

jis tikras, tikras ir ta ugnis – tikra.

 

 

Šaukliai

Reikia tik laukti, tave jie susiras.

Žąsys praskrenda žemai viršum pelkės,

atsispindi juodame vandeny.

Tave jie susiras.

 

Ir elniai –

kokie jie dailūs,

lyg kūnai jų visiškai neapsunkintų.

Iš lėto jie nutykina į proskyną

pro bronzinius saulės spindulių strypus.

 

Nejau jie taip ramiai laikytųs,

jei nelauktų?

Veik nekruta, stovėtų taip, kol sutrūnys aptvarai,

krūmokšniai virpa vėjyje,

belapiai ir žemi.

 

Reikia tik leisti tam įvykti:

tas šauksmas – paleisk, paleisk – lyg mėnulis,

ištrūkęs iš už žemės ir kyląs

visu savo strėlių apskritimu

 

tuoj jie išdygs priešais tave

tartum negyvėliai, įsikinkę į kūnus,

o tu virš jų – žaizdota, viešpataujanti.

 

 

Meilės eilėraštis

Skausmą visada gali į ką nors paversti.

Tavo mama mezga.

Jos rankose randasi visų raudonumo atspalvių

šalikėlių.

Jie būdavo skirti Kalėdoms ir šildydavo tave,

kol ji vis tuokdavosi – vėl ir vėl, ir tu

keliaudavai su ja. Kaip tai pavykdavo,

kai ji visus tuos metus sandėliuodavo savo

našlaujančią širdį –

lyg mirusieji galėtų sugrįžti.

Nenuostabu, kad esi toks, koks esi,

bijai kraujo, o tavo moterys –

tarsi viena po kitos stūksančios mūro sienos.

 

 

Ugnis

Jei būtum miręs, kai buvom drauge,

man nieko iš tavęs nereikėtų.

Dabar mąstau apie tave kaip apie mirusį, taip geriau.

 

Dažnai vėsiais pavasario vakarais,

kai kartu su pirmaisiais lapais

visa, kas mirtinga, įžengia į pasaulį,

aš užkuriu mums ugnį iš pušies ir obels malkų;

liepsnos vis

tai tvyksteli, tai susitraukia

ir pamažu užslenka naktis, kurioj

mudu taip aiškiai matome vienas kitą –

 

O dienomis mes patenkinti

kaip anksčiau

aukštoj žolėj,

žaliam, šešėliuotam girios priedury.

 

Ir tu niekada nesakai

Išeik,

nes mirusieji nemėgsta pasilikti vieni.

 

 

Plaukikas

Sėdėjai vonioj.

Jokio teliūskuojančio smėlio, mirusieji

laukė vandenyne.

Paskui tave apsėmė

vanduo iš čiaupo,

safyrinis ir smaragdinis.

 

Paplūdimys –

toks, kokį radai,

nusėtas įvairiais dalykais.

Dėl jų čia ir atkakau;

paskubom juos nužvelgiu –

kriauklelės ir kauleliai, nieko dėmesio verta.

 

Nurimti priverčia tik tavo kūnas.

Tolumoje pasuki galvą:

pro perdžiūvusios žolės stiebelius vėjas

įsisuka į žmonių kalbą

 

ateina sutemos,

ilgos naktys,

apimamos statiškos tamsos.

 

Juda tik vandenynas.

Įgyja onikso ir mangano atspalvius.

Jei tu ten, jis tave paleis

kaip tada, kai

stebėjau tavo pavargusį veidą

tarp prisijaukintų bangų,

tavo ilgas rankas, grybšniuojančias į krantą –

 

Bangos ritasi pirmyn,

mes keliaujam kartu.

 

 

Obelys

Tavo sūnus prisispaudžia prie manęs

savo laibu sumaniu kūneliu.

 

Stoviu prie jo lovelės,

kaip kitam sapne

tu stovėjai tiesdamas rankas

tarp obelų su prakąstais obuoliais

ant nukarusių šakų.

Nė nekrustelėjau,

bet mačiau, kaip oras išsiskaido

į skirtingų spalvų pluoštus – galų pagalėj

pakėliau jį prie lango tardama

Pažiūrėk, ką padarei

ir suskaičiavau išsiręžusius šonkaulius,

širdį ant melsvo kotelio

tarsi iš medžių tankmės

atkišus tamsa:

 

Aptemusiam kambary miega tavo sūnus.

Čia sienos žalios, sienos

puošnios ir tylios.

Laukiu, kol pamatysiu, kaip jis mane paliks.

O ir žemėlapis jau šaunas jam ant delno

tarsi jį tu ten būtumei išdrožinėjęs –

laukai sunykę ir moterys, į upę šaknimis įaugusios.

 

 

Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas

 

Louise Glück. „The House on Marshland“. – The Ecco Press, 1975.