* * *
krūtinė išrasojo
prakaito aliejum –

kas
čiulpia nemigas?

akla dėlė mėnulis
paširdy

 

* * *
mėnuo kovarnis
musmirės minarete
krankia azaną

 

Žvaigždžių liga

per tižų sniegą
suanglėjusi
varna krypavo

prie eketės
kur žuvys
šviesulius stebi

tik tūpt
ant mėnulio
kiaušinio

ir lukštą
snapu
prakapojus

Gulbe deive
kad krankia
o vandenį taško

 

* * *
Vasara traukėsi. Stabtelėjo,
lyg moteris kryžkelėj –
mojo ranka atsisveikindama –

vis dar plakėsi į mane
karštu drugiu,
kaip į tekantį stiklą, aštri

tarsi duonriekis, išgaląstas
į krentantį iš nasrų
dvišaką saulės liežuvį.

Nė dienos neprakeikiau,
verdamas atminčiai smilgą
per naktų žiaunas.

 

* * *
ištempus kaklą gulbė virš Neries
tarsi bebalsis sapnas skrenda
vaitoklėm atminties meandrom

ištempus kaklą gulbė virš Neries
akiduobėn balta prasmenga
suaiksi suplaktos pakrantės

ištempus kaklą gulbė virš Neries
tarsi bebalsis sapnas skrenda

 

* * *
Įsaulyje
varlės akis
užliejo gandro šešėlis.

– Atšok
nuo manęs, –
užstoji saulę!

– Net ir nebūdamas
Makedoniečiu,
nenorėčiau tupėti varle.

Kaip savo protą pavergti?

Tikėti barbarais
ir, nusiskutus plunksnas,
prisirišti prie lizdo
įsaulyje?

Plunksnos
įaugtų į vidų,
į kaukolę skverbtųsi –

šitaip
prarasčiau atmintį.

 

Fantasia priešais Leono Sapiegos antkapį

1.
nenuoramos
laumžirgiai
tūpia ant lauro lapo

džiovintas
jis guli šalia
marmuro antkapio

– jeigu paliesčiau
čiuopčiau kotelį
kilstelčiau –

po juo išsirietusį
pamatyčiau save
alsuojantį spinduliu

2.
vos vos supulsavo
spindulio gysla melsva
po marmuro oda

jau spigina natą lia
ūsų protuberantą
pro etmono lūpą

solem
digna tueri

 

!

šauktukas burnoj
šaukštukas
lygmalas prakaito

karštis
miegančiu kūno
laikrodžiu
išmušė sielą

guluosi
šaukštelio poza
sušluota
šiuk šiukš
lia

šiukš tu
kvatoja
arkangelas

Mykolas
priešais mane
laumžirgio lervą

 

Sapno akrobatas

1.
Girdėjau
šimtakojis Chumbaba
saulę kaip siūlą regi

snaudžiu prie lango
gi saulė kaip siūlas
ir aš
akrobatas
jei vaikščiočiau juo
kur krisčiau sapnuodamas

veriu
tą siūlą į adatą

adau
debesuotas kojines

bėgantis jau
akmuo aš

sviestas
ant yrančio lango

2.
Šššššnarnarnar
pamišęs

ledinėmis akimis
į varvančią langu saulę

kur vėjais mariose plūduriavo
miestai iš dulkių daiktai
ir gyventojai tuščiaviduriai
skambėjo lyg nesuderinti
pučiamųjų orkestrai

sagara ši daina šnabždėjau
būrimas iš plytų bei būgnų
bubijimas Chumbabos peniais
šlamančių pinigų tūtelėmis

kad tik užmigčiau
ant lango pasaulis vislus
perplauktų nugara sviestą
tapčiau plaktos grietinėlės
kinivarpa
miki

sidabro slenksčiais prieš saulę
lazurito laipteliais po ja
ant plunksnos

supčiausi
tesumedžioja
mane delfinai
gelmėj

krūtininis balsas
dreba prieš mirtį
aprenk savo oda

šita
nemiga

baisesnė už sapną
kasnakt šimtarankį