Evelinos Daveikaitės nuotrauka

 

asilas

 

neši ant pečių viską ką turi

viską kas buvo duota

svetimus turtus 

vazas vaisius margus kilimus

neši ir niekam nežiūri į akis 

nudūręs buką žvilgsnio strėlę į įkaitusį asfaltą

 

bus dienų kai jis lydysis

ir bus dienų kai gerai užsups

 

esi maža šiukšlelė išsukta 

pasaulio centrifugoje

išspjauta kažin kur 

tarp atsitiktinių žmonių

kuriuos atsitiktinai vadini šeima 

iš pareigos kartu valgai vakarienę 

iš pareigos paskambini kai serga

paskambini ir neturi ko pasakyti

nes išties nėra nieko bendro 

tik atsitiktinumo stebuklas

aplinkybės duotos ir niekam neįdomūs tavo

norai kai tebeplūduriuoji amžino miego vakuume – – –

 

bressonas žinojo apie visa tai

įsviedė baltazarą į 35 mm juostą

kartu su mergaite kad abu kentėtų vienodai 

šįvakar jį rodo didžiulėj aikštėj

kinas po atviru dangumi

baigiasi ekrane tęsiasi gatvėje – – –

 

kai pagaliau trumpam nustoja 

supti 

veržti

spausti

prisimeni ir nešulys palengvėja

 

asilai yra šventieji ir tik asilai

bus palaiminti

 

štai toks tasai gyvenimas 

baltazarai

štai toks

 

 

viešbutis: love story

 

pabūkim čia kol dar galim

išsikraustyti reikia iki dvyliktos 

 

pabūkim čia kol dar galim

išėję iškart viską pamiršim

pusryčiaukim kol išvys

kimškim į burnas beskonį liulantį omletą

žiūrėdami vienas kitam į akis

 

pabūkim čia kol dar galim

dar tik pradeda važiuoti pirmi troleibusai

kažkur rajonuose žmonės rišasi 

batus ir užveda identiškus automobilius

 

pabūkim čia kol dar galim

tavo plaukai ant mano pagalvės

 

pabūkim čia kol dar galim

nes kitur nesusitiksim

aš tave sugalvojau tu juokiesi kai tai pasakau

miestas mūsų nelaukia jie mūsų nelaukia

prėski darbai ir prėskos santuokos yra kitoje pusėje

 

pabūkim čia kol dar galim

šitas amžius mus skaudina

kai atsisakai dirbti vadina netikėliais

kai išsirengi vidury judrios gatvės išveža

tai turto ir stygiaus amžius kurio bijau

 

pabūkim čia kol dar galim

išsikraustyti reikia iki dvyliktos

mačiau kaip vakar per pietus vyras užmušė

širšę kompoto stikline

iš baimės

 

pabūkim čia kol dar galim

laikau tave už rankos kol ji suvirpa ir išnyksta

kol palinkstu užsirišti batų savo bundančiame rajone

kol užvedu kosintį automobilį

kol išsuku į pagrindinę šio miesto gatvę

 

ir pradedu gyventi

 

 

Viešbutis: vaiduokliai

 

Niekur nesijauti toks vienišas kaip senuose viešbučiuose.

Ilgi koridoriai ir seni gobelenai, už kiekvienų durų guli šlepetės, kabo chloru dvelkiantys chalatai.

Mūsų išnaros baltos kaip vaiduokliai. 

Man patinka teorija, kad tai mes vaidenamės dvasioms – drumsčiame jų amžinybę savo laikinais rūpesčiais, statome miestus, raižome žemės rutulį lėktuvais.

 

Vaiduokliai yra tikrosios būtybės, besisukančios amžinoje buities ramybėje.

Nepajudinamos ir neblaškomos trivialių problemų. 

Tiesa, kai jos iš savo šliūbinio porceliano bando atsigerti arbatos, skubame kviesti egzorcistus, nors tai mes gyvename jų namuose ir miegame jų lovose.

 

Man vienąkart pasirodė močiutės vaiduoklis.

Visiems apie tą įvykį pasakojau kaip apie stebuklą.

Pasirodo, nieko ypatingo neįvyko; ji tik gyvena sau – amžinai – tai aš drumsčiu ramybę verkdama, ant kelių išskleidus jos karolius.

 

Niekur nesijauti toks vienišas kaip senuose viešbučiuose. 

Draugė man sakė – visuomet gimsti ir miršti vienas, o gyvenimas tėra kaleidoskopas, atsitiktinių įvykių maišatis, tai nesuk sau galvos. 

Bet ji sukasi ir nieko negaliu padaryti. 

 

Sėdžiu ant lovos krašto numeryje 123.

Miestas kvėpuoja pro atvirą langą, tiesiu į jį rankas, jis atsitraukia.

Televizorius neveikia, bet tai nebesvarbu – mes čia tik laikinai. 

 

SPA dirba tik iki penkių, reikia paskubėti.

Rengiuosi chalatą, įsispiriu šlepetes.

Koridoriuje sutikusi darbuotoją klausiu, kur man eiti, kur manęs laukia palaimingas masažas ar bent jau kur rasti išėjimą.

Ji klykia ir nubėga ilgu koridoriumi neatsakiusi nė į vieną mano klausimą. 

Lyg būtų pamačiusi vaiduoklį.

 

 

akvariumas

 

I 

 

kurį laiką marškiniai skraidė namuose šaukdami

kol nutilo 

dar kurį laiką po kambarius vaikščiojo batai

lankstėsi kaklaraiščiai ir gimimo liudijimai

kelioninis lagaminas duso nuo knygų ir nuotraukų

kol nutilo

 

aš dar kartais apie tave pagalvoju

 

II 

 

mudviejų kaimynas turėjo didelį akvariumą 

dvi piranijos nuobodžiai suko ratus

pūtė burbulus 

linksmino plinkantį ir žiauriai vienišą mūsų draugą

mes visi juokėmės ir ilgesingai žvelgdami į stiklą į savo atspindį 

pamiršę bjaurumą ir nuoskaudas atlaidžiai sakėm – graži pora

 

didesnė žuvis vis glaudė savo plėšrią burną prie kitos 

o mes juokėmės – kaip gražiai bučiuoja

ir kambaryje darės šilčiau

 

prabėgo daug vakarienių 

kol pagaliau pastebėjom

kad mažesniosios šonas jau kurį laiką 

 

šviečia

virš mūsų stalo

raudonai raudonai

 

kaip saulė

 

 

 

Laura Kromalcaitė – poetė, Vilniaus universitete studijuojanti intermedialių literatūros studijų magistro programoje. Dabar rengia antrąją poezijos knygą (pirmoji – „Mūsų čia niekad nebuvo“).