Maris Salėjis (g. 1971 m.) – poetas, literatūros mokslininkas, filologijos daktaras, vertėjas. Tikrasis vardas – Marianas Rižijus. Kūryba įvertinta A. Dagdos, O. Vaciečio premijomis. Monografija apie Uldį Bėrzinį „Uldis Bėrzinis. Gyvenimas ir erdvėlaikio poetika“ („Uldis Bērziņš. Dzīve un laiktelpas poētika“, 2011) pelnė Literatūros metų premiją.
Išleido 5 eilėraščių rinkinius: „Mamyt, aš dainą regėjau“ („Māmiņ, es redzēju dziesmu“, 1999), „Mano politika“ („Mana politika“, 2001), „Šiek tiek daugiau“ („Nedaudz vairāk“, 2013), „Kaip prieš perkūniją“ („Kā pirms pērkona“, 2016), „Artėjant“ („Tuvošanās“, 2018). Verčia iš lenkų, rusų ir ukrainiečių kalbų. Tarp svarbiausių vertimų – Czesławo Miłoszo esė knyga „Gimtoji Europa“ (2011), ukrainiečių rašytojo Serhijaus Žadano prozos ir poezijos knyga „Mesopotamija“ („Mezopotāmija“, 2019). Poezija versta į ukrainiečių, lietuvių, anglų, rusų, lenkų, turkų, suomių ir kitas kalbas. Beje, M. Salėjis 2023 m. ketino dalyvauti festivalyje „Poezijos pavasaris“. Daugiau jo eilėraščių (vertė Vladas Braziūnas) galima rasti almanache „Poezijos pavasaris“ (2023).
Māris Salējs. Martin Zelmenis nuotrauka
/ / /
šie žodžiai būtų: išvysi mišką
išvysi niūrią saulę
plėšiančią padangės žydrą popierių –
pro šį brėžį tu regėsi
nematytus ir negimusius
pamirštus dainų pasaulius –
rudenines giesmes ir kleketavimą
virkaujančias gervių virtines
todėl ryte žolė tokia rasota
todėl akiraty tanki tamsa
/ / /
varnos įsileidžia į savo eilėraščius
lemtingas klaidas. vėliau
nelaimingos braido po balas
ir geria drumzliną vandenį
mažos mergaitės pamato jas
ir džiūgaudamos lekia paskui: varna varna!
varnos bėga nerangiai kilnodamos sparnus
ir pėdsakais šlapiais
išmargina šaligatvį. pasislėpusios po automobiliu
tyliai rauda nes nemoka
gramatiškai taisyklingai rašyti
eilėraščių
/ / /
ko tu nori? (skraido žmogeliukai)
ir aš skraidyti noriu – sako ji
noriu būti ta pati kokia buvau
prieš patapdama tokia – dviranke
ne – aš sakau – ne tu kalta
kad vaikščioji žeme nuoga
ne – aš sakau – neverta taip bijoti
kad per sprindį negali paskristi
akmenys irgi iš paukščių medžiagos
kelių stulpeliai gatvės rygoje
/ / /
siela nebėra tokia tampri kaip buvusi
patapo debesinga plaukia
į tenai
iš tenai jinai atėjo
pėsčiomis
be vėjo upė neteka
žvilga sustingusi
kirmėlė negraužia obuolio
žvaigždė nekrinta
/ / /
aš čia dabar esu
nulupo vėjas ligi kaulų
ir pavertė medžiu
belapiu
aš čia dabar esu
pabaigęs savo dainą
pabaigęs viską kas aplink
šnarėti gali
lemtingai ir lengvai šakom siūbuoti
tarsi siektų jos
žvaigždes viršum mirties
tarsi būtų čia kažkas daugiau
kažkas ryškiau
kažkas gyviau
kažkas ilgesingiau
/ / /
tu stovi tamsoje įaugęs
užgest panorai
kai laikas tavo paukštelius skanauja
kai laikas tavo baltą kūną raiko
užgest panorai
išeit
dabar ne vėjas ėda paukštelius žvaigždė jau krenta
užgesti
tik tavo šviesoje – – –
/ / /
nesustok. gyvenimas palytėjo ir mus išpylė prakaitas
nesustok. tu išvysi kaip viskas aplink trapu
jokių kvailysčių. paspartink žingsnį. bėk šalin. juk tu žinai kas seka paskui tave
vieni ir tie patys ciklai. vieni ir tie patys juokai
niekas nieko neduoda. neskubėk. niekas nesibaigia
jokiu muzikos kūriniu – – –
Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis