Philipas Whalenas (1923–2002) – amerikiečių poetas, rašytojas, dzenbudizmo vienuolis, oregonietis, studijavęs Portlande. Su studijų bičiuliais Gary’u Snyderiu ir Lewu Welchu priskiriamas San Fransisko renesanso, bytnikų kartos poetams, kurie poeziją iš akademizmo ir elitizmo aukštumų nuleido ant žemės. Ph. Whalenas nuo jaunystės domėjosi Rytų religijomis, galiausiai 8 dešimtmečio pradžioje persikėlęs į San Fransiską tapo dzenbudizmo vienuoliu ir mokytoju.
Nedailintos, „nešukuotos“ kalbos, „stichiškos“ skyrybos, neformalios grafinės raiškos, neretai piešiniais palydimuose, bet kruopščiai datuojamuose eilėraščiuose Ph. Whalenas, sakytum, fiksavo spontanišką dzenbudistinių meditacijų išlaisvintos sąmonės žaismę, nušvitimus ir praregėjimus. „Mano raštai – sąmonės judesių piešinys“, – taip yra išsitaręs pats poetas. Kita vertus, kaip matyti iš spausdinamų vertimų, eilėse atsispindi ir skirtingų budizmo pakraipų mokymų sankirtos, tikrojo dvasinio kelio paieškos, tikėjimo „išpažinimai“.
Ph. Whalenas gimė spalio 20-ąją – lygiai prieš šimtą metų. Mirė, tiksliau sakant, galutinai iš savojo aš išsivadavo 2002-ųjų birželio 26-ąją.

Vertėjas

 

Philip Whalen. „The Collectes Poems of Philip Whalen“. – V.: Wesleyan University Press, 2007.

 

 

Bodhisatvų regėjimas

Vienas po kito joja raiti pro mane
„Ko gi tu lauki?“ – nori jie sužinoti

Z..., jaunas, kaip visada, (& priedo pašėlęs), sako man:
„Kurią dieną, žinok, viską mesi ir tapsi rišiu.“

Žinau
Giria anava, gyvenau joje
Tikriau nei šitam mieste? Nesusiję...

Ko aš laukiu?
Papročių pasikeitimo, kuriam įvykt prireiks
tūkstančio metų?
Kam gi pasikeist, jei ne man?

„Pargrįžt vėl ir vėl“, – sako Amida

Kam būtina ta svaja? Einu iš visų namų vienas
Tik su drabužiais ant kupros, su pinigais ar be
Toliau į kitą vietą, greitkelį, vedantį į kalnus
Iš kurių trūks plyš turiu sugrįžt

Dėlei ko turiu tai daryt?
Aš pažįstu pasaulį ir be galo jį myliu, bet jis
Ne tas, kurį galėčiau rasti už šitų durų.

60.iii.31

Lotoso sūtra. Natūralizuotoji

Prisiliuobiau tavo namies
Dėjai deimantą man kišenę marškiniuos
Kaip man žinot?
Gulėdams tenai blaivykloj mieste kažkokiam pažįstu nieko
Ištraukim mane iš kalėjimo pagaliaus sakai
„Jau prateriojai tą deimantą?“
Iš kur man žinot?

64:iii:27

Gera naujiena ir evangelija

Girdim ją, bet renkamės nekreipti dėmesio...
Telefonui čirškaujant naudotų automobilių aikštelėj

65:viii:12

Pamėklės

Žmonių, mirusių 50 metų, ir ne tik žmonių...
Teatrai, tramvajai, dideli viešbučiai seka man įkandin
Į šitą pilkšvą įlankėlę. Nė vienas jų niekad nemėgo
Kalifornijos
Kodėl nepasilieka Portlande, kur jų vieta
Pavargau nuo jų.

Nauja pamėklė šio ryto sapne
Graži, jauna ir dar gyva
Kiek toli ši lydės mane? Nesivaikau nė vienos
Daugiau

79:vii:14

 

Iš anglų kalbos vertė Andrius Patiomkinas