Jaunojo jotvingio premijos laureatas
Aivaras Veiknys

Vaikystės miestas

Lvovas yra visur –
liudija išverstas Adamas Zagajevskis,
o mano sapnai tik patvirtina:
kad ir kur keliaučiau,
vaikystės miestas tūno giliai manyje,
lyg slaptas keleivis kelto kajutėje,
lyg zuikis galinėje autobuso sėdynėje,
be paso, be bilieto,
be jokio aiškesnio tikslo –
tiksinti bomba slapčiausioj
širdies kertelėj,
kai sprogsta, pakvimpa dūmais –
tai degančios lapų krūvos Draugystės gatvėj,
tai drimbantis lapkričio sniegas,
tai sužeistas varnos jauniklis pamišėlio akimis,
tai futbolo kamuolys, bumbsintis
ant krepšinio lanko,
tai minkštos bulkutės už 3 kapeikas –
sunku jau bebūtų atsekt chronologiškai,
viskas labai susipynę,
šiek tiek orientuotis leidžia
nebent kontekstai –
tėvas tarnavo Mongolijoj,
buvo tankistas,
Pergalės dieną pripūsdavo man balioną,
kai prisilakdavo, imdavo šaukti –
ubju, skatina! –
kartais galvoju, kad gal ir užmušė,
kad gal ir nespėjau užaugti,
kad 31 tereiškia 13,
kad taip ir likau pilkų daugiabučių vaikis,
kumšty suspaudęs duoną su cukrumi,
stebintis piktą kaimynų šunį,
pievoj, už namo,
tvirtai, ligi kraujo,
tartum kokiais pelėkautais,
įsikibusį
spurdančiai karvei
į tešmenį.

2014 m. rugpjūčio 6 d., Vandžiogala

 

Vieno eilėraščio konkursas

I vieta

Ričardas Šileika

ti i nevortu jū minavot
ni geru ni blogu

par musotu lungu ne kū unžirėsi
ne kū unžirėsi mat daug jų išskridi
vieni paskavoji pu lapuis
kiti da kiaušinesi abu net nesusapnuoti
girgžt girgžt zuvesėlii – lundžiji pu visur vėjis
ieška kur lizdu sussukt

markatnus vasaria sekmadienis
viduj a lauki – kuts gvoltu rėk
par dungu nugaudži uorlaivis
vandeni viedri užtrauki plonus ledelis

 

II vieta

Erika Drungytė

Dar kartą apie laiką, kvantinę fiziką ir reinkarnaciją

aš maniau
               užfiksuosiu buvimą
ir prikalsiu vinim savo būtį
kai lietus
               plauna baltąjį grimą
ir iš geišos telieka bekrūtė
lyg žvėrelis bekailis
               būtybė
o vanduo ją gesina kaip delčią
bet mane juk mane
               jis nutrynė
tuomet kas įsikibti priverčia
į daiktų į
              reikšmių tankią odą
nors į tuštumą buvo tikėta
išmainyta spalvota į
               juoda
stengtas laisvinti žemės korsetą

mano drauge
               tai – veikalas laiko
visos teisės priklauso jo tinklui
kas nušvito o kas
               ir paklaiko
kai neteko prasmės mirties ginklai
lygiagretės
              visatoj kartoja
trajektorijas sielų švytuoklėm
šios gi
               keičia rūbus repetuoja
ir apsimeta kūnų daboklėm
va – kitoj
               laiko juostoj alsuoji
ir tiki kad iš balto pradėsi
bet save
              kitas ego dygsniuoja
prie tavęs lyg malonų pavėsį -------------

drauge mano
              tai koks kelias kitas
kas tikrovė yra o
             kas mitas
ir ar gali švytuoklė sustoti

kartą buvo
            viena pasiklydus
kai išmokau nuleist
           savo skydus
nesipriešinti ir pasiduoti -------------

 

III vieta

Sara Poisson

Erkė

Iš pirmo žvilgsnio sakytum: žmogiška,
Pernelyg. Rausva, kiek pilkšva odos atauga.
Nieko, kas primena nariuotakojį.

Argi esam ne tai, ką suvalgom?
Prisisiurbusi žmogiško kraujo
erkė, sakytum, mūsų dalis.

Ją išpešęs jauties nelyg sumažėjęs
arba sumažinęs kažin ką kitą.

Traiškiau jas dantimis, supanašėjęs,
su erkišku goduliu, nusileidęs
žemiau nei buvau mokytas.

Tai tas pat, kas perskaityt žodį nuo galo,
jei ne šioks toks šiurkštumas burnoj
su švelnia panieka dantims ir kramtymui.

Visgi viliuos numirt be dantų, atsikratęs
niekingų valgymo, žudymo įkalčių,
raukšlėta burnaskyle, amžiams nutolęs
nuo geismo ir bučinio sudedamųjų.

Tarsi lygtis su nežinomaisiais, kaskart
vis labiau ir labiau nežinomas. Erkė.

 

IV vieta

 

Artūras Valionis

tikra istorija
׀׀
Buvo šviesi diena. Jokio vėjo. Ledas
nušlifuotas tarsi parodai. Trečio laipsnio
slidumas. Žmonės šiaip ne taip šlitinėjo.
Ėjimu to nepavadintume. Švitrinio niekas
neturėjo, bet laikraščiai rašė – inovacijos
ne už kalnų. Lygumoj vienas, gudresnis,
padalino po keturias šukes. Visiems.
Turėjo užspaudęs maišelį. Juodai dienai.
Pasirodo, visai neblogai, po truputį, galima
stumtis pirmyn: išsiauni, basomis ant dviejų
šukių, įsikerti, kad neslystų, kitas dvi
meti prieš save, perlipi, anas susirenki,
permeti priešais. Net apgautas ledas paraudo.
Juostelėmis. Įsiūtis vis tiek pasiekia savo.
׀׀
Koks oras buvo tuomet? Minėjau: jokio vėjo.
Apie tokį sakoma: oras, žinote, toks, kai
atsakymai reikalauja klausimų.

 

V vieta

 

Dainius Gintalas

ne vegetariškai

turiu gi kažkaip išviaukčiot
išmikčiot atryt išsakyt tai

kaip netelpu šeimoj
kaip esu plakamas ugnies bizūnais
savo amazonės
kartais net nežinau už ką
kaip raitausi
lyg kirminas idiotas
seilėdamas namų baldus

kaip einu iš skausmo į skausmą
kaip šliaužiu iš meilės į meilę
norėdamas visus išbučiuot
lyg beviltiškai geras samurajus
šuo girtuoklis

verčiau būsiu blogas poetas
bet geras tėvas, sūnau
verčiau būsiu grubus poetas
bet švelnus tėvas, dukra

atleiskit kad kartais
neišsitenku visų mūsų kaulų narve
draskausi lyg alergikas
kurio oda – bjauri nenumaldoma cinikė
iki pamišimo šoku su kėdėm
glėbesčiuojuos su foteliais
šnekuosi su pastalėm

lendu į šešėlius, tau ant bizūno
parjojus namo, amazone
slapstausi savo vaizduotėj
à la deviantART by Bernard Cornelis

iki siaubo nusilpęs
iki pašaknų sutrikęs
bandau kiaurai pereit sienas
niekieno negirdimas
niekieno nematomas

tada į ausis atsimuša Fratres –
suteik man vilties
ir ramios jėgos, Arvo Pärtai –
man prieš akis – Egono Schiele's pamėklės –
pasaulis plyšinėja, o adatos nesiuva
tik duria tik duria tik duria

noriu būt kieta uola, sūnau
noriu būt skaidriu šaltiniu, dukra
noriu būt tavo mylimuoju, amazone
mažiau plakamu
mažiau suplyšinėjusiu

aš nežinau kuo man virst šitoj meilės mėsmalėj:
faršu švelnumo kotletukams
kuriuos atstumsi
ar faršu rietenų befstrogenams
dėl kurių apkvaisi

atleiskit kad tik beveik visas esu jūsų
supraskit kad iš tiesų
daugiau nei visas esu jūsų

kiekviena tavo ląstelė mane jaudina
amazone
kiekvienas tavo kirtis mane užmuša
mylimoji

ar tau negaila meilės mirties?
ar tau saldu nuo mirties meilės?

visa laimė kad turiu prisikėlimo dovaną
kurią nusižiūrėjau šventykloj
visa laimė kad esu nemirtingas
nes beprotiškai silpnas

geriau būsiu silpnas poetas
bet tvirtas tėvas, sūnau
geriau būsiu klykiantis poetas
bet girdintis tėvas, dukra

noriu būt klykiantis sumaltas,
su tavim sumaitotas, amazone

tavo seilėm pateptas
tavo bučiniais palaimintas
tavo nirtuly palaidotas
tavo šypsenoj atgaivintas

nes tu ir aš yra viena
nes tu ir aš – meilės mėsmalė
urzgianti lyg vilko viduriai

visgi verta džiaugtis
kad vienas į kitą nežiūrim
vegetariškai

 

Trumpo eilėraščio bet kuria kanonine forma konkursas

I vieta

 

Dalia Bozytė

Aš ir turinys

Gražus ruduo tai tolo, tai artėjo,
bildėjo ilgas žodžių traukinys,
o vagone, gerokai įmetėję,
glūdėjom dviese – aš ir turinys.

Aš turinį į kūrinį įdėjau,
jį kaip dantis stiklinėj skalavau,
gręžiau, kaip gręžia rankšluostį skalbėja,
ir taisyklingą formą išgavau.