I

Yra tokių driežų, – tai ypač pasakytina apie scinkus, – kurie grėsmės akivaizdoje saugodami save nusitraukia uodegą. Atskirtoji atauga gyvuoja paskirai ir pašėlusiai besiblaškydama patraukia plėšrūno dėmesį. Kai tykojusi laukinė katė užšoka ant smėlyje besirangančios ataugos ir pastvėrusi suleidžia dantis, išsilaisvinęs driežas pasprunka. Vietoj paaukotosios uodegos ima augti nauja.

II

Vabalo vėžliuko lerva turi įprotį savo išmatas ir nusilupusią odą tvarkingai lipdyti į gniutulą, kurį atvirame lauke nešiojasi ant kupros. Jei ne šitas fekalinis skydas, daugiau neturėtų kuo prisidengti nuo priešų.

III

Beduinai į elgetaujančius dykumų poetus dėl šių godumo, vagiliavimo ir parsidavėliškumo žiūri su panieka. Tose išsibarsčiusiose stovyklavietėse visiems gerai žinoma, kad už valgį ir pinigus pagiriamąją odę gali nusipirkti net pats didžiausias niekšas. Lyg to būtų maža, klajojantys dainiai garsėja ir tuo, kad vieni iš kitų vagia mintis, eilutes ar net ištisas giesmes. Dažnai eilių deklamavimą pertraukia prie laužo susispietusiųjų riksmai: „Tu sukčiau! Šituos žodžius nugvelbei iš tokio ir tokio!“ Kai poetas gindamasis šaukiasi liudytojų, kurie laiduotų jo sąžiningumą, arba – kraštutiniu atveju – kreipiasi į Alachą, klausytojai jį nutildo šūksniais: „Kassad, kaddab! Poetas – melagis!“

Iš anglų kalbos vertė Andrius Patiomkinas