Valerio Magrelli. Poezijos pavasario svečių kūryba

VALERIO MAGRELLI (Italija)

Nuotrauka iš Panizzio bibliotekos archyvo

* * *

Parkeris slysta
puslapio kirkšnimi
ir tyloje kaupiasi rašymas.
Šio lapo ribos
kaip Afrikos šalies,
jose piešiu
lygiagrečias kopų linijas.
Piešiu,
kol pasakoju tai,
ir pasakojimas įgyja pavidalą.
Lyg debesis
įgautų
debesies formą.

 

Apsikabinimas

Kai miegi šalia manęs, aš pasilenkiu
ir prisiglaudęs prie tavo veido užsiliepsnoju miegu
kaip dagtis
užsiliepsnoja ugnimi nuo dagties.
Šviečia dvi naktinės lempelės,
mus apima liepsna ir miegas srovena tarp mūsų.
Bet tuo metu
rūsyje trūkčioja katilas.
Ten, apačioje, dega suakmenėjusi prigimtis,
ten, giliai, liepsnoja Priešistorė, mirusios,
nugrimzdusios durpės
kūrenasi, vingiuoja mano radiatoriumi.
Tamsioje žibalo aureolėje
kambarėlis yra lizdas, sušildytas
organinių atliekų, laužų ir nuotekų.
O mes, dagtys, esame du
šio vieno Paleozojaus deglo liežuviai.

 

Poeto šeima

Labai vienas kitą mylime,
bet kiekvienas susidūrimas kaip žaibas.
Čia, viduje, glaudžiai glaudžiai,
greta kas akimirką
likimo užrištame maišelyje:
garsiai girdisi kaip
susidūrę tiksime!
Naktis mūsų niekada neaplanko,
vos prisiliečiame – blyksteli kibirkštis
ir mus apšviečia.
Mylime vienas kitą,
bet tokia meile, kuri akina
ir kartais nupliko.
Mes esame titnagų
šeima.

 

„Turko Italijoje" motyvais

Brangi Italija, pagaliau tavim gėriuosi.
Su jumis sveikinuosi, draugiški krantai.
G. Rossini

Ilsisi visas Pusiasalis
virpančio skenduolių vėrinio apjuostas.
Kiekvienas jų yra trupinys,
keliui atgal surasti pabertas.
Bet trupinius surijo žuvys, o jūroje paklydę,
nesitikėdami, kad grįš kada,
kaip Nykštukai klaidžioja pabėgėliai
visur aplinkui pasėti vandenyje.

 

Iš italų kalbos vertė Ramunė Brundzaitė

Kasparo Strielkūno keramikos darbas

Draugai