Jokių vibracijų Paklausti, iš kur atsiranda eilėraščiai, mokiniai atsakė nedvejodami: iš vibracijų Jokių vibracijų, aikčiojimų, žemės drebėjimų,juoko, jokio Kajoko. Nei dievų, nei lietuviųkalbos nemoku. Nenutuokiu, kodėl gyvenu.Net kalnas, bjaurybė,neina pas Mahometą. Bet vos tik apie vibracijasir vibratorius, mielas provincijos centre,šypsodamasis pagalvoju, laikvietėje suvirpuliuoja ir kaip...
tra lia lia iš narsaus kalakuto portretokai sėmiaus drąsosjis kabojo tokiam altorėlykurį supo išvirtus mėsao jos pirštai suvytętai tiesės tai lenkės prieš ją tra lia liapam paramtra lia lia kaip nemėgau tavęsdainą traukiančios šitaipta raudonai bedante burnakai kapojai mane gabalaispo spalvota bekono schema prieš išleidžiant mane į mėsasį žalias bet rausvas jų mases berniukas kristus karalius žvilgsniukada glostė jo stiebąo jo baba bažnyčiojjam liepė skaityt iš maldaknygi...
Cukrinė Karoliniškių alchemija I Karoliniškių daugiabučiuosegimsta išminčiaipo penkis gemaluskambaryjebe meilės.Kaistant dujiniams žiebtuvėliamsdesertiniuose šaukšteliuoseplaukioja genijai –būsimi elektrokrautuvų vairuotojai. Cukrinė Karoliniškių alchemija II(skambant „Kaukazo belaisvei“) Šiąnaktpro langus šoka žmonės.Lyja kojom:susiraukšlėjusiompageltusiompabąlusiomsudžiūvusiomsu išsiplėtusiom kraujagyslėmsu suragėjusiais kulnais –mazoliaissu nenukirptais nagais. Krenta nailoninės...
Iš Mikalojaus Vilučio išsaugotų rankraščių Baladė Jie žaidė vasarą. Ir kalnuose jų pilna.Mėnulis pro žiūroną kaip akmuo.Žemai, pagonių slėny, žaidė Vilniuslikimais ir gyvybėmis. Skiemuo trupėjo ir trupėjo laikas;jie ritosi žemyn per blizgančias rasas.Jiems smėlio laikrodis matavo savo saiką,primindamas apie dausas ir nedausas. Jie žaidė kančią, nerimą ir guolį.Jie grąžė nevilty grakščias rankas,ir kai ant kalno nutūpė snieguolės,jie puolė į putojančias bangas bespalvių debesų. Ar...
tokie mūsų žaidimai ar matai kaipplaukia ledaivaikai mėtoakmenis į upęžuvys rodopilvus danguišitaip saugosidedasi negyvomis grįžtu namogražus pavasarisguluos lovon(visada guliuant nugaros) šitaip žaidžiušitaip saugaus 2016-ųjų Valentino diena „tu manęs nemyli“, sakaipro šalį eina balandissnape nešasi šakelę, didesnęuž save patį rankos kišenėse buvo vienas vyras anuometmes vaikščiodavom įšiuolaikinio meno parodassusikibę už rankųtas pats vyras šiandienman pasakė: „visada...
* * *krankliai virš varpinėslabiau ne šaltispro odą smelkiasi šviesašiek tiek pasnigusar bus rytų kad jamnereiktų keltisspygliai erškėčiovis dėlto per dygūsiškvėpus debesys per auštantįlyg avys lėtai nueinao krankliai dar sukasjis sakė bus geraitoks atsidavęsakių iže prigėręs kumeliukas Lopšinė negeram miegui Jane Doebuvo eilinė mergaitėmėgusi piešti suodini tavo piršteliai &n...
Spalio 25 d. Vilniuje, klube „Peronas“, vyko Nacionalinis slemas, kuriame buvo išrinktas Lietuvos atstovas (juo tapo Marius Povilas Elijas Martynenko), lapkričio 26 d. dalyvavęs Europos slemo čempionate Belgijoje. Trejetą metų iš eilės Lietuva turėjo savo atstovą šiame tarptautiniame poezijos konkurse. Spausdiname Nacionalinio slemo finalininkų tekstus. Pokalbį su Mariumi Povilu Elijumi Martynenko skaitykite čia MARIUS POVILAS ELIJAS MARTYNENKO Zidele Amathambo Faradži, poet...
atokioje plynaukštėje, kurią supo kalnų virtinė, jis rašė apie meilę ir mirties angelus. Mėgindamas apsisaugoti nuo nenugalimų jėgų, iškilęs virš realybės, geisdamas išsilaisvinti iš stačiai prieš akis šėlstančio chaoso, plačiais, ryžtingais ir sykiu droviais mostais žymėjo susikurto tikėjimo kontūrusjis įdėmiai stebėjo – vos pradėti rašyti skaidosi jo žodžiai ir sklandžiai įsilieja į visumą. Kaip senovės poetai savo knygose rašė, kad amžinybėje lieka skambėti gatvės dainininkės su popierinių...
„...už gyvenimą paraštėse, polinkį pirmiausia išvaikščioti tuos vaizduotės užkaborius, kuriuose ne tik nėra šviesos, bet ir teisingo kelio. Ten vaikštau be baimės, be savigraužos ir tik iš pažiūros be tikslo.“ Lina Lipnevičiūtė-Rakova Berkana aš miriau prieš daug mėnulių, mielasismano veidą uždengė voratinkliaipuošnias įkapes persmelkė tvaikaspelėsis greitai įsimetėį drėgnas kriptos sienas sapnavau tave mirusįlaimingasbraidei žolėjepo blėstančiais žvaigždynaisvėjas draikė tau plauk...
* * * Sniegas tirpsta ant karnizųšliuožia į stoglatakius, krinta –miesto drūtgalis driekiasiper pilką it vilkas rūkąbeveik nematomų kalvų link.Už šios skraistės slypi Baltarusija,mirksi it pirmykštėse pelkėsedvesiantis stumbras. Lietuvakybo ant žemės krašto. Sapnuoja.Kovarniai kumpso beržuose,stebi, kaip drėgni kristalaimargina betoninį dangų. Štai kurdejuoja pasaulio surūdiję ratai,skleidžia svylančios alyvos,parako, kraujo ir muskuso kvapus. Ištremtas namo ...