Agnė Žagrakalytė, Juozas Žagrakalys. Eigulio duktė

Nuotrauka iš asmeninio archyvoIštrauka iš romano

Senais laikais Upytė garsėjo ne tiek dvaro didumu, kiek tuo, kad nešiojo pavieto vardą. Panevėžio mieste turėjo teismo rūmus, ten suvažiuodavo ponai ir bajorai savo kivirčų spręsti.
Šitame paviete Apolinaras Blazevičius valdė palivarkėlį, nedidelę, bet vis dėlto bajorišką gūžtą, ant ryškaus kalniuko: kai pavasarį paleisdavo sniegą, vanduo iš kiemo taip ir čiurškia žemyn į visas keturias puses, o toliau, kur pasibaigia laukai, iš visų keturių pusių augo miškas. Protėviai atsikėlė į miško vidurį, plynai iškirto vietą sodybai, plėtė kirtimus, rovė ir degino kelmus, pelenais tręšė dirvas ir augino javus. Platūs dabar tai buvo laukai, iš aukštesnės sodybos vietos galėjai matyti melsvas miško sienas. Jauku ir šilta užuovėjoj.

1815 metais atsibastė į Upytės apylinkes čigonų taboras: aplinkiniai Blazevičiaus miškai buvo labai patogūs taborui apsistoti, tad išskėtė savo šėtras rytiniame miško pakraštyje, netoli kelio, kuriuo palivarko žmonės važiuodavo į Panevėžį.
Štai, važiuoja Blazevičių vienturtis, gal jau bus dvidešimt trejų amžiaus, iš tolo gali pažinti, kad keliu ne koks odinarščikas ar baudžiauninkas, bet pats dvaro savininkas rieda vienviečiu brikeliu, apžergęs oda apmuštą sėdynę. Nėra abejonės, kad taboro čigonai gerai jį įsižiūrėjo. Kai meškeriotojas nujaučia, kur daugiau žuvies plauko, į tą vietą meškerę meta.
Kartą palivarkėlin atėjo dvi senos čigonės, siūlydamos bajoraičiui išburti ateitį. Kiek pasispyriojęs, tas ištiesė kairę ranką, atvertė delną būrėjai.

– Nenoriu ponaičio gąsdinti, bet būk labai atsargus. Tamstos gyvybės lūšies dantys tyko. Štai per delną eina jėgos ženklas, jis reiškia didelę valią. Galėtum daug nuveikti tiek valios turėdamas, bet štai panteros dantys. Gražus gyvulys, mes jį mėgstam, bet jums, laukų gyventojams, žvėries dantys nelaimę reiškia. Nuo savo nelaimės nepabėgsi, žmogaus žingsnis lėtesnis nei žvėries. Matot, iš visų pusių siaučia miškas, nėra kur išbėgti, jei nelaimė ateina iš miško.
Kiek ilgai grumsies su savo neprieteliu, aš nežinau, bet jis tamstą nugalės... pagalbos pas juodą žmogų, tau nepadės, nes tavo plaukai gintariniai. Tas žmogus atgims penktoj kartoj, kuri pergyvens didelį ir baisų karą. Jei tai bus moteris, ji kare nepražus, gaus vyrą, kurio bus laukusi iki senatvės dienų. Abu bus nebejauni, tai giminė tamstos šitoj kartoj pasibaigs. Tai bus antroji nelaimė, kurios tamsta nebepamatysi, bet tavo vardas bus paminėtas.

Apolinaras čigonės delnan spraudžia sidabrinį, kad kuo greičiau paliktų jo namus. Nelabai pranašystėm jis tiki, bet vis tik šleikštu.
Motina, pamačius iki tol linksmą, sveiką bernioką vis užsigalvojant, įtaria, ar tik kokios mergaitės mieste nesutikęs.

Po metų į namus kita čigonė atėjo. Ne viena, atsivedė mergaitę, žvitriaakę juodukę, galva nupilta smulkiom garbanėlėm. Pašmirinėjo abi po namus, saugomos namų šeimininkės, išeidama vyresnė mirkteli Apolinarui, – palydėk pro duris, o tai sakysit, kad kas priemenėj prapuolė.

– Prašau tamstos tik vieno žodžio, – jau kieme atsigręžus, – leisk mums dar kartą ateiti.
– O kas gali uždrausti jums vaikščioti? Po visą svietą malatės ir nieko neatsiklausiate, tik žiūrėkite, kad miško nepadegtumėt.
– Jos vardas Filomena, – stumtelėjo priekin čigoniukę.
Ta žybtelėjo ir nuleido akis, tokia, žarija po plaukų kupeta, ir išėjo iš kiemo.

Mėnesiai bėgo. Ėmė sapnuotis Apolinarui. Štai atėjo į namus Filomena, viena atėjo, ir Apolinaras namie vienas. Abu jie – dideliam sode. Ne pirmas jau sapnas toks, tik šiame ji dar pasakė: „Mane tau atsiuntė."
Apolinaras pasisako savo motinai. Apie išburtą nelaimę, apie sapnus, iš kurių baisu nubusti, apie sapnus, kai jauti, kad netikrai gyveni, apie tai, kad netiki kada būsiąs laimingas. Pasisako, kaip vien tik stebuklo laukia, o dangus kaip tyčia siunčia jam ženklus, tad jeigu nuo lūšies išgelbės čigonės ranka...

– Vaikeli, ką tu kalbi? Atsipeikėk, esi bajoriško kraujo, kaip į tėvo namus įvesi laukinę moterį?!
– Jos vardas Filomena, vadinasi, turėtų būti pakrikštyta.
– Miškinė.
– Ji nebegrįš į mišką.
– Per jaunas esi, nepažįsti čigonų. Tavo namuose ji mirties nesulauks, nėra nė vieno čigono, žmonių kapuose palaidoto.
– Bet aš ją myliu, ir ji tai žino, negi miškas už meilę galėtų būti stipresnis?

...

Į bajoro Blazevičiaus namus atėjo Filomena, moteris be pavardės ir be tėviškės namų.
Štai, ponia Filomena Blazevičienė. Giminės vengia šitai ištarti, mieliau visai sodybą aplenkia, pradžioj dėl to liūdna ir apmaudas ima, bet Apolinaras ne vienišas, jaunos žmonos pilni namai, kai susilaukė sūnaus, prie vyro širdies dar vienas džiaugsmas.
Bobutė lieka šalta ir abejinga (proto, kad nepriekaištautų sūnui, jai užtenka, reikia tik kantriai laukti, kada išsipildys jos žodis). O kol kas buvo patenkinta, kad marti į jos tvarką nesikiša. O marčiai atrodė, kad čia visko per daug: užvalkalai, krėslai, divanai, takeliai, rankšluosčiai, visokie griozdai, kurie tik mažina erdvę ir dusina.
Lauke ji atgyja. Eina kartu su vyru į parką, laukus, net daržą. Glaudžia galvą prie jo peties, bučiuoja nežiūrėdama, ar kas mato iš šalies, ar ne, – ji nieko tada nenorėdavo matyti.
Jei koks tolimas vyro giminaitis ir užklysdavo į namus, baisiai tada nepatenkinta – kaisti samovarą, virti arbatą, dėlioti stiklines, lėkštes, peilius, visa kita, kas nereikalinga kasdieniniam valgymui – kokia sunkenybė!

Apylinkėje netruko pasklisti kalbos, kad dvare čigonė apsigyvenusi. Ponia laukinė: mieganti po alyvų krūmais, srebianti barščius su samčiu, vaikščiojanti po palociaus divonus purvinais batais, alų gerianti iš viso uzbono ir niekad nesėdanti prie stalo pavalgyti.

Tikrų ir prasimanytų kalbų pilnos žmonių gerklės.
Ne tik ponai – baudžiauninkai kraipo galvas – dvarininkutis pakerėtas!

Senają ponią tai žeidžia, bet kenčia ponia, nepila savo šiukšlių į kaimynų daržus, tyli, myli anūką ir sūnų, marčios neapkenčia.

Sūnus gi nieko aplink save nemato ir negirdi, tik vieną Filomeną. Jauna, anglies juodumo plaukai, akių blyksniai, bronzinės rankos smulkiais piršteliais, saulės nudegtos blauzdos, laibą liemenį viena ranka apkabinsi.
Žodžiai tik Apolinarui kelia rūpesčio, o kartais ir visai nesuprantami.

Tu nežinai, – sako pati jam, – kad čigonas yra pats liuosiausias žmogus ant svieto, gali mylėti ar vogti nežiūrėdamas, ką kiti pasakys, klauso, gerbia ir pripažįsta tik savo karalių, – visas tad pasaulis mūsų namai, visi miškai, kalnai ir lygumos mūsų!

Į laukus išėjus dirba kartu su baudžiauninkais, nė trys grėbėjos jos nepavytų, taip sukosi, kad grėblys po grėblio jos rankose lūždavo, neradus sveiko, atims iš darbininkės, kuri arčiau pasipainiojo.
Suksis net zvimbdama, kol pavargus dribs ant griovio krašto, ir guli kaip negyva, ar saulė degintų ar lytų – nesikelia, kol nepailsi.

Nedėldienis Filomenai šventė.
Tą dieną ji nieko nevirdavo, nekepdavo, nepirkdavo ir neparduodavo. Eidavo prie komodos, susirinkdavo karolius, apyrankes, blizgančias sages, plaukų špilkeles, raudonus kaspinėlius, prie krūtinės prisisegdavo didelę šilko rožę. Suknelė marguliuodavo visokių spalvų lapais, obuoliukais, vynuogių kekėm, kada kokia apsivilks, niekad juodos, bateliai sidabrinėm ar auksuotom roželėm pagražinti – moteris turi žibėti nuo pat viršugalvio iki kulnų padelių – sakydavo ji anytai ir taip pasidabinus sėsdavo karieton su vyru važiuoti bažnyčion.
Dėl arklio – jau pats Apolinaras pakinkydavo patį gražiausią.
Bažnyčioje jaunoji ponia niekuomet nesės į lanką ar už krotelių, kur susirinkdavo kitos bagotos moterys – ji nesiskirdavo su vyru, atsistodavo bažnyčios viduryje, ties kozelnyčia, ir žibėdavo kaip pilnavidurė aguona tarp žalių diemedžio lapelių.

Pirmomis dienomis po vestuvių Blazevičius ne kaip jautėsi žmonių akyse su savo aguonėle, bet su laiku nejaukumas virsta pasididžiavimu – tik jis vienas parapijoj turi tokią pačią, į kurią visų akys nukreiptos iš nustebimo ir pavydo. Dėl to po pamaldų dar kelis kartus pereidavo per miestą, žmonėms pasirodyti.
Vežiko niekad su savim neimdavo. Filomenai, šalia įsitaisiusiai, patiko žiūrėti, kaip tvirtai Apolinaras valdo žirgus, kaip įsitempia vadelės, kokie puikūs, kokie sunkiai valdomi stainaviniai, – vieškely lengvai kitus vežimus lenkdavo.

Apolinaras visaip stengėsi įtikti savo pačiai, kad tik nenuobodžiautų nuo savųjų atsiskyrus. Bet juo toliau, juo dažniau vyras patėmija, kad Filomenai kažko trūksta. Kodėl ji nešneki, kodėl nė negirdi vyro raminamų žodžių?

– Ko tau trūksta, mano brangioji, ko nepatenkinta, anksčiau nebūdavai tokia užsidarius.
– Man ilgu. Ar esi matęs, kaip čigonė šoka? Ar esi girdėjęs jų muziką? Trenksmo, tarškėjimo, štai ko man reikia, kad eitų per visą kūną, kraują užvirintų iki pasiutimo! Šokti laisvai, siautulingai, – ak, –­ tu niekada nemokėsi su manim šitaip pašokti. Aš čia narve, kaip dagilėlis. Bet aš miško paukštė, ne narvo – įleisk erelį į tuos savo pakajus – jis tau visus langus išdaužys, –­ jėga paukščio laukinio laukinė, sparnai ilgi, akys tik tolumas mato, o tu nori, kad aš čia dusdama būčiau laiminga.

Anyta dažnai mato marčią, stovinčią prie lango, žiūrinčią į laukus, į miško pusę, į debesis, praskrendantį žąsų pulką, –­ kai taip užsigalvos, tai nė berniuko verkimo lopšy negirdi.
Prisimena jaunas dienas, miškuose sukurtus laužus, jaunus čigoniokus, plačios kelnės, raudoni marškiniai, geltonom juostom persijuosę, o, kaip jie šokdindavo, kaip susimušdavo dėl mergaičių, nepigiai meilė atsieina, kiek jėgos ir miklumo, suktis iki apsvaigimo – piktumas suimdavo ant tetulės, kam ji atvedė į šį svetimą dvarą ir parodė ponaitį ne čigonų giminės. Lengva širdžia ji spjautų į visus turtus, žemę ir trobas, kad galėtų grįžti į mišką, kur ją tėvo kraujas šaukia.

Vieną pavasario dieną, po to, kai jau gimusi ir duktė, Apolinaras, parvažiavęs iš miesto, namie randa tik savo motiną ir mažąjį Zdislavą. Nei mergytės, nei jos motinos nelikę nė pėdsako palivarkėlio viensėdy. Gal kada Apolinaras ir jautė, kad pati gali iš namų išeiti, bet kad šitaip, paslapčiomis?
Jam nė žodžio nepasakė, juk nei susibarė, nei susipyko, – gal dar būtų perkalbėjęs? Dabar viskas susimaišo į vieną kratinį: sarmata ir piktumas, meilė ir įtūžis. Kur eiti, kur ieškoti, ką kaltinti?

Ant sienos medžioklinis šautuvas. Staiga panoro jį nusikabinti, užtaisyti, bet ką šauti – pačiam neaišku.
Apolinaro veidas taip persimainęs.
– Bijok tu Dievo, – surinka pašokus motina. Būtų laikas priminti anksčiau pasakytus žodžius, bet sūnus ir be to labai susikrimtęs.

Toli negalėjo nueiti. Šautuvo neims, batai auliniai, švarkas, švilpynė.
Ilgai klaidžiojo po mišką. Dairėsi ugniavietės ar šėtrų žymės. Šūkavo, švilpinėjo – negalėjo jie visi suspėti išvažiuoti iš miško.
Rytojaus dieną kitam miško krašte ieško, vakariniame, braunasi pro krūmus, tankynes, košiasi be kelio, takelio, kad tik greičiau, aklai, kokia akla buvo meilė, į šį mišką atvedusi. Į vakaro pusę pajuto dūmų kvapą. Vėjas aptilęs, štai ir papilkėjęs melsvumas pro krūmus. Aikštelė. Ganosi arkliai, riogso dengti vežimai – rado čigonų stovyklą.
Iš vienos būdos jo sutikti išlindo senyvas vyras.

– Ko tamsta ieškai?
– Filomenos.
– Čia čigonų taboras. Matai aikštę? Turi kuo greičiau iš čia išeiti.
– Bet juk miškas priklauso man.
– Kai mes iš čia išvažiuosim, jis vėl bus tamstos. O dabar – čigonų. Į taboro užimtą vietą niekas pašalinis neturi įkelti kojos. Mes su savim tamstos miško neišsivešim.
– Bet jūs išsivešite mano žmoną.
– Ir jos nevešim. Ji laisva čigonė, niekas jai negali uždrausti gyventi ten, kur jai patinka. Norės – gyvens čia, norės keltis su mumis – tegul važiuoja. Nedrausim jai nei į dvarą grįžti, nei iš jo išeiti. Ir tamsta čigonui neįsakinėsi, kaip ir kur jis turi gyventi. Miško paukščiui žemė ir dangus priklauso, jam neįsakysi. Ant kokio medžio jis panori nusileisti, ant tokio ir nutupia, į debesis pasikelia ar nusileidžia į liekną, suka gūžtą medy ar samanose ant kelmo.
– Bet ji išsinešė ir mano vaiką.
– Vaiką ji grąžins, kai tik vaikas galės išgyventi be motinos. Tikrai sugrąžins, vaikas baltas. Filomena gerai žino, kur tamstos namai: pati nuspręs, kada į juos nueiti.

Namo jau nakčia grįžo žmonos taip ir nepamatęs Apolinaras. Motinai tepasakė suradęs jos buvimo vietą. Daugiau kuo nusiskųsti jai negalėjo, nes vedybos – be jos palaiminimo.

Dar keletą kartų tą vasarą Apolinaras ėjo miškan žmonos tykoti, bet kartą senasis čigonas pasakė: – Nepersekiok mūsų, – tyliai pasakė, dar tyliau peilis jo kumšty geluonį kyštelėjo.

Prieš pat žiemą vieną vakarą palivarkėly pasirodė jo tikroji šeimininkė, nešina nė pilnų metelių neturinčia dukrele. Apolinaras išskėstom rankom sutiko pačią, paėmė iš jos šilton vilnonėn skaron įmuturiuotą mergytę, įnešė vidun, paguldė ant lovos. Filomena apkabino savo vyrą. Jis jautė, kaip plaka jos širdis – tankiais springiais šuoliais, it laikais tik ką po vestuvių.

– Pagailėjau tavo vaiko. Jis per silpnas. Tokia mergytė per žiemą čigonų pastogėj neišgyvens.

Anyta žiūrėjo į sugrįžusią marčią nė neslėpdama išdidumo, o šioji nei nepasveikino senosios, nei už Zdislavo auginimą nedėkojo, atseit, tavo pareiga auginti sūnaus kūdikį.

Senoji dvariuko ponia mato, kad sūnaus gyvenimas sugriautas, ir jokio kelio nežino, kuriuo jis į bajorišką garbę sugrįžti galėtų.

Jau vėliau, kai kartą susigraudinęs Apolinaras bučiavo motinai rankas, prašydamas dovanoti už paklydimą, ji teatsakė esanti ne kunigas ir sūnaus griekų atleisti negalinti. O tada tiesiog atsidavė likimo valiai.

O tas likimas toks. Kai tik ateis pavasaris, marti, tik atsikėlus iš lovos, jau ir prie lango. Ne saulės patekėjimą sveikina –­ laukia sutarto ženklo.
Niekam neprasitarus iš namų išeidavo tokiu laiku, kai išsprūsdavo su niekuo neatsisveikinti. Net tada, kai gimė antroji duktė.

„Mane šaukia atšilusios žemės kvapas, aš neturiu jėgų jo nepaklausyti. Nepyk už tai."

Vėliau Filomena ėmė mėčioti pėdas. Nugirdus iš taboro žmonių, jog jie žada užmušti jos vyrą, jei tas nenustos aplink slankiojęs, jj išeidavo į kitus miškus, kad vyrui būtų sunkiau rasti jos buvimo vietą.

Nuolatinis žmonos bėgiojimas iš namų Apolinarui kaip brūžinimas atšipusiu pjūklu pakaklėj.

„Jei kartą išėjai, daugiau negrįžk į mano namus. Gyvenk miške su savo čigonais."

Nuo tų žodžių jį sulaikydavo dvi juodos ir viena balta galvutė, trys paukšteliai jo lizde – vaikai visuomet džiūgaudami sutikdavo sugrįžtančią motiną.

...

Atėjo 1831 metai, sukilimo metai. Apolinarą patį pašaukė miško balsas. Nuėjo į stainią, pasibalnojo patį greičiausią žirgą. Atsisveikino su motina, išbučiavo vaikelius. Filomenai pasakė.

„Dabar juos palieku tavo globai. Manęs laukia didesni darbai. Būk protinga ir nepalik jų vienų. Mano motina viena nebepajėgs jų išauginti. Jei nebegrįšiu, papasakok jiems, kaip tave ir juos mylėjo tėvas."

Visi girdėjo šituos žodžius. Vyresnysis, Zdislavas, šitai jau gerai suprato.

Vėliau jis bus tėvo žodžius persakęs savo dukteriai Uršulei, – ne kitaip, tik per Uršulės lūpas ta visa istorija išliko ligi mūsų dienų.

Nuo tada, kai Apolinaras išjoja iš namų, mes nebeturime tikrų žinių, kas augino jo vaikus ir kur mirė jo motina ir žmona. Žinome, tik, kad jie visi turėjo išeiti iš savo namų. Apolinaras iš sukilimo negrįžo. Palivarkas buvo konfiskuotas.

...

Po kelių dešimčių metų į toli nuo Upytės esantį Baibokų sodžių pas ūkininką Aukštikalnį atėjo tarnauti mergiotė. Pasisakė esanti Uršulė Blazevičiūtė. Niekas tądien nežiūrėjo nei į jos iš po skarikės sprūstančius plaukus, nei į rudas akis: gaspadinė paklausė, ar mokanti austi aštuonianyčius, o gaspadorius pasidomėjo, ar mokės sukrauti didelius vežimus. Drūtos rankos ir šiurkštūs delnai rodė, kad mergina darbo nebijo.

Linksmas Blazevičiūtės būdas ir greiti žingsniai patiko Aukštikalnio žmonėms. Metus atitarnavusi, apsiėmė kitiems, net paviržio neėmė. Sakėsi, namai toli, geriau žiemą prabūsianti pas ūkininką. Audimo daug – mergiotė pravers.

Antrieji tarnybos metai pas Aukštikalnius nebepraėjo taip sklandžiai – priėjo dargi prie to, kad nė iki pabaigos samdinė nebegalėjo išbūti.
Kas dėl to kaltas? Tokiais atsitikimais retai kada būna sąmoningos kaltės. Viską sumaišo nevaldomi jausmai. Į rudens pusę reikalai susipynė taip, kad gaspadinė, nieko nebelaukdama pasakė, kad laikas Uršulei išeiti.
Tuojau pat.

Dėl algos ginčų nebuvo. Užmokėjo viską, kad tik greičiau mergiotė pasišalintų iš jų gryčios.
Štai dabar pasirodė, kad samdinę išvaryti jau tikrai per vėlu. Su ja išeina ir gaspadorių sūnus Juozapatas.

Artūro Valionio nuotrauka

Draugai