Götlicher Amor, der Liebe Leiden
                    Sind aller Wonnen Seligkeit.
                        Iš Gliuko operos „Orfėjas ir Euridikė“ libreto

Daugelis ją vadino gražia – savotiškai gražia, ypatingai gražia. Žodis „ypatingai" būdavo priduriamas lyg atsiprašant arba pasiteisinant.
Jos kūnas, scenoje plastiškas, gyvenime buvo viskam per didelis – per didelis baro kėdei, kino teatro kėdei, per didelis kambarių durims, kuriose ji visuomet nerangiai užkliūdavo už staktos, per didelis siauriems praėjimams tarp kavinių staliukų. Per didelis spintos veidrodžiui, į kurį ji nebemėgo žiūrėti. Bet žiūrėti reikėjo. Ir visur nešiotis kartu šį centnerį mėsos ir kaulų, iš ko Dievas buvo dosniai sukūręs jos puikų, beveik dviejų metrų ūgio kūną.

Aktorė, provincijos žvaigždė. Mažame miestelyje prie jūros, kuris prabunda gyvenimui tris mėnesius per metus – kai čia atvyksta poilsiautojai. Kai pakrantės viešbučiai prisipildo svečių, terasose skamba smuikas ir girgžda akordeonas, o naktiniuose klubuose didžėjai, margi kaip svetimų žemių papūgos, groja kažkur už tūkstančių kilometrų sukurtą muziką. Kai vietinio teatro sezonas baigęsis, o kino teatruose rodo senus filmus su Tomu Kruzu ir Džiulija Roberts, kai vienintelę pėsčiųjų gatvę pripildo pernelyg saldžiai kvepiančios, baltai apsirengusios damos, kurios, žvangindamos pigius papuošalus, vaizduoja, kad išsirinko šitą kurortą dėl šiaurės saulės ramaus draugiškumo, o ne todėl, kad negali sumokėti už prabangius kurortus šiltesnėse žemėse, kur pulkais suskrenda tie keliaujantys paukščiai, kurių snapuose auksas.
Viskas čia yra maža.
Viskas, išskyrus Euridikę.
Tos pačios pilkos jūros pakrantėje toli į rytus ir toli į vakarus yra kiti, šviesose ir triukšme skęstantys miestai, kur gyvenimas nesustoja nei žiemą, nei vasarą, nei dieną, nei naktį; miestai su savo teatrais ir savo žvaigždėmis. Bet sapnas apie juos buvo išblukęs.

Euridikė liūdna. Liūdesys yra jos sielos pagrindinė būsena.
Liūdesys dėl to, kaip trapu viskas šiame gyvenime.
Viskas, išskyrus Euridikę.

Šiandien Euridikės jubiliejus. Trisdešimt teatre praleistų metų.
Teatras per tuos metus remontuotas du kartus, Euridikė – nė vieno.
Ji ir teatras dera vienas prie kito. Pridulkėjusių aksomo užuolaidų kvapas ir Euridikės pudra, prakaito dvokas karalienių brokato rūbų išgeltusiose, padilusiose pažastyse, girgždančios scenos lentos ir drėgnas rūkorės kosulys, kuris retkarčiais įsiūbuoja milžiniškas Euridikės krūtis ir padaro jos balsą tokį aistringai aistringai aistringai žemą.
Kažkur pasaulyje kitos garbe ir pinigais apdovanotos žvaigždės su senatve kovoja visomis įmanomomis priemonėmis. Mintys apie mirtį buvo atstumtos kovos prieš celiulitišką užpakalį ir nukarusias krūtis. Kaip biorobotai su jaunatviškai spindinčiomis akimis nuo žurnalų viršelių į Euridikę žvelgė jos sėkmingos sesės. Euridikė neliūdėjo ir nepavydėjo, tik kartais stebėjosi, kurioje dirbtinio kūno dalyje, po kuriuo implantu įsiūtos ir užmaskuotos šių moterų senos ir nuvargusios sielos.

Euridikė užaugo vaikų namuose, toli nuo jūros, mažos valstybės žemėje ir niekada nesužinojo, kam buvo atėję į galvą duoti jai šį svetimą, mitologinį vardą. Nė vieno Orfėjaus, pavyzdžiui, vaikų namuose nebuvo. Nebuvo nė Fedros, nė Penelopės, tik Janiai, Aleksejai, Ilzės ir Dacės.

Vidurinėje mokykloje ji buvo didelė pilka pelė. Stovėdavo šokių aikštelės pakraštyje, draugių rankinukų prižiūrėtoja. Besišypsanti rydama ašaras. Raudonų ausų ordino kavalierius.
Kaimo kultūros namuose veidrodinis kamuolys, lėtai besisukdamas virš šokančiųjų galvų, laužė prožektorių spindulius, ir Euridikė, būdama šešiolikos metų, tamsiame šokių salės kampe pirmą kartą pasidavė raudonom, nuo pagirių karštom rankom. Ten atsitiko dar kažkas, kartu jaudinantis ir bjaurus. Paskui suprakaitavusi ir nerangi dulkėse po kėdėmis ieškojo draugės rankinuko. Nerado. Draugė buvo perpykusi, o Euridikė vis dėlto keistai pakili ir laiminga. Po dviejų mėnesių ji pabėgo iš mokyklos, rajono centre pasidarė abortą ir įstojo į kažkokią sostinės teatro studiją.
Ten ji pirmą kartą girdėjo garsiąją Gliuko operą „Orfėjas ir Euridikė" ir su šia muzika nebesiskyrė niekada. Viena lentyna jos bute buvo pilna šios operos įrašų – skirtingų interpretacijų ir su skirtingais atlikėjais.

Euridikė Maksimova.
Pradėjusi dirbti teatre, ji atmetė savo pavardę ir tapo tiesiog Euridike.
Nė vieno Orfėjaus ji savo ligšioliniame gyvenime sutikusi nebuvo.
Jauna, didelė, neabejotinai talentinga, bet truputį kaimiška mergina nedomino nei teatro studijos, nei vėliau mažo provincijos teatro vaikinų – save mylinčių, plastiškų, treniruotais, stipriais, atsikišusiais užpakaliais, prižiūrėtomis rankomis.
Tačiau ji lyg ir visai netyčia susilaukė vaiko. Kažkoks praeivis paliko jį trumpos, nepasotinamos ir truputį žeminančios nakties atminimui. Šį kartą aborto ji nesidarė.
Vyrams ji pradėjo patikti staiga, kai sulaukė tikros brandos, jau netoli keturiasdešimties. Ji pražydo puošniai kaip chrizantema, atmetė giliai įsišaknijusius supratimus apie tai, kaip rengtis, kad paslėptų išsigalvotus trūkumus, pradėjo ryškiai dažytis ir suteikė laisvę savo mintims ir žodžiams. Taip pat ir darbams. Teatre tai buvo jos didžiausių rolių metas. Ir gyvenime ji buvo suvaidinusi savo antraeilę rolę, o dabar ėmėsi pagrindinės.
Jos vyrai daugiausia buvo nedidelio ūgio, nesėkmių ir žmonų nukankinti, nepripažinti, neįvertinti ir turintys potencijos problemų. Ir visada jaunesni už Euridikę. Jie verkė, prigludę prie jos motiniškos krūtinės, jie gulėjo, įsirausę į ją kaip žuvys dumblinos upės dugne, ir norėjo, kad jų gailėtųsi. Ir Euridikė gailėjosi. Palaikė jų vyrišką pasitikėjimą, įteigdama, kad jų sutrikimai yra tiktai psichosomatinio pobūdžio, ir su menininkės įkvėpimu, įgimtu aistringumu ir nuglūdinta technika padėjo juos įveikti.
Dvasiškai ir fiziškai atsigavę, jie Euridikę palikdavo.
Tiktai liūdesys niekada nepalikdavo Euridikės.
– Tik nežiūrėk taip, – daugelis prašė jos.
Bet Euridikė tylėjo ir žiūrėjo, ir milžiniškų, juodais šešėliais apgaubtų gyvuliškai liūdnų akių išraiška vyrus kartu gąsdino ir viliojo.
Euridikė žiūrėjo ir mylėjo juos visus. Mylėjo, gailėjosi, suvalgydavo, suvirškindavo ir paskui išspjaudavo. Bet išspjovusi dar ilgai ilgai mylėdavo.
Euridikė, susvyravus kūnui, pasikėlė nuo pusryčių stalo ir leidosi prie telefono.
– Susytė?
– Čiau, mam. Pas mane žmogus, ko tu norėjai?
– Nieko. Kaip šiandien sekasi?
– Gerai, mam, bet čia pas mane žmogus.
– Nesu visą naktį miegojusi.
– Vėl?
– Gerai, jei dvi valandas.
– Kodėl?
– Na, sąnariai.
– Bet kodėl tu negeri vaistų, mama?
– Mano skrandis nepakelia, tu juk žinai.
– Mama, atleisk, neturiu laiko. Juk tau ketvirtą tas interviu, ar ne? Tau nereikia ruoštis?
– Taip. Man nereikėjo sutikti. Aš susikirsiu.
– Baik, viskas bus gerai, kaip visada.
– Ir kosulys taip pat darosi vis piktesnis. Aš visiškai negaliu miegoti.
– Tau reikia mesti rūkyti.
– Tai ne nuo rūkymo, turėjau virusą, o kosulys drėgnas ir darosi vis piktesnis. Ir aš visiškai negaliu miegoti.
– Tai pasikalbėk gi vieną kartą su gydytoju.
– Jis nieko nežino. O skrepliai kartais visiškai geltoni. Ir aš nemiegu daugiau negu...
– Mam, aš iš tikrųjų neturiu laiko, pas mane čia žmogus.
– O aš nesu žmogus. Tik norėjau pasakyti, kaip blogai jaučiuosi. Ir atrodau baisiai. Kaip tyčia – būtent šiandien. Nes negalėjau miegoti. Aš nežinau, kodėl sutikau. Ar tu ką nors padarei su ta mėsa?
– Aš padarysiu netikrą zuikį, mam, bet iš tikrųjų, pas mane čia...
– Žinau, žinau, pas tave ten žmogus. Kaip tu galvoji, ką turėčiau patiekti vakarienei, kaip galvoji, – jei užsakyčiau iš to naujo sušių baro? Eliza ir Artūrai ateis į televizija, o paskui iš karto pas mane.
– Tai būtų miela, mam, bet dabar...
– Ar tas išėjo geras?
– Kas?
– Tas zuikis. Aš tu įpylei mineralinio vandens į tešlą?
– Mam, manęs laukia!
– Na gerai, viskas. Tai septintą?
– Septintą, mam, ate!
– Ate! Palauk!
– Ką?
– Kaip tu manai, jei aš apsivilkčiau tą žalią kostiumą?
– Jis puikus, mam. Ate.
– Ate.
– Mam!
– Taip?
– Aš tave myliu, mam.
– Taip, taip.
Euridikė atsiduso ir padėjo ragelį.
Įdėjo į grotuvą diską ir išėmė iš spintos žalią kostiumą.
Svarbu ne tai, kaip tu atrodai, svarbu, kaip tu jautiesi.
Melas.
Svarbu, kaip jautiesi, nes – kaip jautiesi, taip ir atrodai.
Melas.
Svarbu – kaip atrodai, nes – kaip atrodai, taip ir jautiesi.
Taip pat melas.
Veidrodyje kažkas, kas tave vaizduoja – stotinga moteris ryškiai juodais plaukais, dideliu veidu. Aukšta kakta, didoka tiesi nosis, plačios raudonos lūpos, stiprus smakras.
Raukšlės.
Pasenti gražiai ir garbingai.
Seniai, labai labai seniai Euridikė ir jos draugė Eliza viena kitai iškilmingai tai pasižadėjo. Tiktai ką tai galėtų reikšti?
Alyvų spalvos vilnonė skarelė su įaustu sidabriniu siūlu, rudos medvilninės kojinės juoduose žemuose batuose? Ar tamsiai mėlynas mokytojos kostiumas, prezidentės sagė, nailono kojinės ir laiveliai pusiau aukštais kulnais?
Gražiai pasenti mokėjo mokslininkės – visokios chemikės, mikrobiologės, infektologės.
Elizai ir Euridikei tai nebuvo skirta.
Žaliasis kostiumas buvo smarkiai dekoltuotas.
Paskutinis meilužis paliko Euridikę prieš šešis mėnesius. Dvidešimčia metų už ją jaunesnis, vedęs, su mažu vaiku. Jis buvo vienintelis, apie kurį Euridikė nepapasakojo dukrai, nes dukters vyras buvo lygiai tokio pat amžiaus.
Buvo laikas važiuoti.
Euridikė įlipo į savo mažalitražę mašinytę. Ir čia buvo per mažai vietos. Bet ji buvo ekonomiška ir pigi.
Smulkiai dulkė rudens lietus. Nuo jūros pūtė drėgnas vėjas.
Kur, po galais, prabėgo tie metai, dar neseniai viskas buvo prieš akis.
Pakeliui reikia užvažiuoti į naująjį sušių barą ir užsakyti ką nors vakarui.
Peizažas tyliai slydo pro mašinos langus, pilkame rūke vos įžiūrimos rudokos medžių grupės, toliau nuo kelio tamsavo sukniubusių, lyg vėjyje pasvirusių namelių siluetai. Smulkią dulksną nuo priekinio stiklo monotonišku ritmu šluostė langų valytuvas. Euridikė nuspaudė play –­ suskambo liūdinčių piemenų ir nimfų choras.
Priešais atvažiuojančių mašinų šviesas slopino tirštas rūkas, bet iš arti jos kiekvieną kartą sužibėdavo kaip Kalėdų eglutės lemputės – šviesiai ir šventiškai žadėdamos stebuklą. Tačiau stebuklų nėra.
Prie šios muzikos priprasti nebuvo galima – niekas, visiškai niekas negalėjo būti gražesnis už Euridikės mirtį vestuvių dieną, gražesnis, liūdnesnis ir iškilmingesnis už gedinčiųjų chorą, už Orfėjaus ilgesį ir skausmą.
Be skausmo nėra meilės. Na, nėra juk. Ar ne?
Ar apsiniaukęs peizažas už lango būtų toks pat gražus be Džanetos Baiker balso?
Ji pastiprino garsą. Ach, šitas sentimentas, kuris taip netinka didelėms moterims – ašara šiltai nuriedėjo skruostu, vėsiu kaip lango stiklas.
Senatvė užpildyta, rami ir išmintinga?
Niekai. Senatvė yra baimė ir tamsa. Ir tamsos baimė. Senatvė yra baikštus ėjimas pirmyn, besidairant atgal.
Pradėjo rasoti langai.
Ji sustojo prie sušių baro ir užsakė vakarienei: maki, haki, tiri-piri, to ir šito. Nors Euridikė čia buvo pirmą kartą, aptarnaujantis jaunas vyrukas ją pažino. Jis buvo nedidelio ūgio stiprus buliukas, tamsiomis, begėdiškomis akimis, žiūrėjo į ją iš apačios per kaktą.
– O juk jūs esate Euridikė?
– Taip.
Jis lyg ir šyptelėjo.
– Man patiko jūsų monospektaklis, aš jį mačiau tris kartus.
– Na, čia žiemą nėra ką daugiau žiūrėti.
– Jūs buvote labai... ir kiekvieną kartą kitokia.
– Tai jau nėra komplimentas, – pasakė Euridikė.
– Atleiskite, – nuraudo vaikinas.

Euridikė važiavo toliau. Dar nebuvo net pietų meto, bet visur – danguje, šviesoje, šešėliuose, žmonėse – jau buvo juntamas vakaras, naktis. Tokia lapkričio pabaiga šiame krašte.
TV fojė jos laukė nervinga laidos vedėja, jauna mergina iš populiariausio valstybinės televizijos kanalo.
– Laba diena! Mūsų jau laukia grimo kambaryje!
– Argi esu pavėlavusi?
– Ne, jokiu būdu... Tačiau tai tiesioginė laida, todėl geriau... ir aš norėjau suderinti, matote, laidoje bus reklama, prodiuseris...
– Ar mano prieštaravimas galėtų ką nors pakeisti?
– Ne, tiesą sakant, ne, – pripažino mergina.
– Taigi.
– Euridike!!! Maksimova! – jas nutraukė dvigubas garsus šūksnis, ir koridoriumi artinosi Artūrai – seni Euridikės studijų laikų draugai, jau dešimt metų kartu, abu teatro kritikai, abu ryškūs ir intelektualūs, reikia pasakyti –­ per daug ryškūs, per daug intelektualūs šiai vietai ir laikui, ir išvis per daug – šiam miestui su vienu teatru ir penkiais pastatymais per metus.
– Artūrai!
– Saldumynėli!
– Mielieji!
– Mieloji!
Jie truputį ironiškai apsikabino ir pasikeitė oro bučiniais, didysis Artūras pabučiavo Euridikei už ausies, padvelkdamas „Joop!" kvepalų debesiu, ir vėl sustingo, kaip visada paskendęs savo mintyse, mažasis prisiglaudė prie jos rankovės ir teatrališkai sukukčiojo:
– Pen-kias-de-šimt, Euridike!
– Ša, durniau! Nerėk visai šaliai.
– Kas to nežino.
– Žinoti yra viena. Kaip atrodo mano kostiumas?
– Tu pritrenkianti, kaip visada, brangute. Galbūt tik kartais turėtum pagalvoti apie savo metus.
– Apie juos tegul galvoja kiti.
– Atsimink Vaildą, – nerimo mažasis, – jei ant moters veido per daug raudonio ir per mažai drabužių, tai visada liudija apie beviltiškumą.
– Malonu girdėti, kad tu dar bent laikai mane moterimi. Kodėl nebuvote teatre?
– Tas prakeiktas lietus, žinai, aš visiškai negaliu miegoti, klubų sąnariai. Jei taip tęsis, Artūras turės vežioti mane vežimėlyje. Ir dar kosulys, toks sausas, erzinantis, tiesiog krūtinę plėšia pusiau, praėjusią naktį išvis akių nesudėjau.
– Tu iš tikro neatrodai gerai, – pripažino Euridikė. –­ Tavo veido spalva labai nesveika ir akys kaip triušio. Turėtum daugiau laiko praleisti gryname ore. Jūs būsite tarp žiūrovų ar užkulisiuose?
– Čia nėra užkulisių, Euridike, brangioji, čia yra – už kadro. Bet – taip, mes būsime tarp žiūrovų.
– Tiktai nesugalvok užduoti man kokio kvailo klausimo.
– Niekada, Euridike, tu man ir taip nieko naujo nebegali pasakyti.
– Žinote, jau trys, – leido sau įsikišti laidos vedėja.
– Tai dar visa valanda, – atrėžė Euridikė. – Eliza!
Čionai vilkosi Eliza. Penkeriais metais vyresnė už Euridikę, ir ji negalėjo skųstis kūno trūkumu, tiktai visas jos turtas buvo sukrautas ant smulkių ir trapių kaulų ir sudarė įspūdį, kad ant jų kaip reikiant nesilaiko – kaip kalnas želatinos, kuri gali bet kada nuslysti per indelio kraštą. Labai mažo ūgio moteris vilko su savimi savo fizinį kūną kaip sraigė namą, ir jai judėti buvo akivaizdžiai sunku.
– Eliza, koks džiaugsmas!
– Mieloji!
– Mieloji!
– Aš visą naktį negalėjau miegoti, – švokštė Eliza. – Nugara. Man tikriausiai galų gale reikės operuotis.
– Tau reikėtų truputį numesti svorio.
– Tu juk žinai, kad tai ne dėl svorio.
– Mieloji!
– Mieloji!
Ore sučepsėjo du bučiniai.
– Tave matys visa šalis, Euridike! Koks džiaugsmas, kad tu galų gale esi įvertinta. Ištisa laida. Ir jei tai nebuvo K. M., kurį aš mačiau išlipantį iš vyriausybinės mašinos, esu pasiruošusi suvalgyti savo kelnaičių įklotą.
– Aš tavo vietoje ir su tavo regėjimu taip nerizikuočiau, mieloji, – pasakė Euridikė.
Juokinga, aš esu išsigandusi, – pagalvojo ji.
Eliza buvo truputį išsitepusi lūpų dažais ir palikusi raudonų pėdsakų ant dantų. Euridikė perbraukė liežuviu savuosius ir nutylėjo.
Ji stebėjo Elizą. Pigmentacijos dėmės, trys liulantys pagurkliai, ploni plaukai. Skydliaukė. Žiedai ant putlių raudonų pirštų.
Tik daiktai nusensta gražiai. Todėl jie ir nusipelnę gyventi ilgiau už žmones.
Eliza nerūpestingai pamojo Artūrams. Santykius tarp šių trijų greičiau galėjai vadinti neišvengiamumu tokiame mažame mieste negu šiltais draugiškumo jausmais.
Eliza buvo poetė. Gera. Tokia gera, kad nebebuvo svarbu, kur ji gyvena – sostinėje ar provincijoje. Tokia gera, kad jau dvidešimt metų jos poezija įtraukta į privalomos vidurinėse mokyklose literatūros sąrašą, o jos „Liūdesio medžiotoją" dainavo chorai ir girtuokliai ir mokėjo atmintinai visi, išskyrus pačią Elizą, kurį jį buvo paprasčiausiai užmiršusi. Kalbant apie privatų gyvenimą, Eliza savo žydėjimo laikotarpį išgyveno jaunystėje, kai jos mažos, dailios rankutės ir kojytės, jos smailūs rožinio kristalo piršteliai, jos žiedlapių lūpytės, jos plačios, mėlynos poetės akys ir laisvi graikiški chitonai vesdavo vyrus iš proto, o Euridikė literatūriniuose renginiuose dažnai globodavo savo vyresnės draugės rankinuką. Eliza širdies gelmėse taip ir nepajėgė atleisti Euridikei jos metamorfozės ir nelaukto moteriško žydėjimo tuo metu, kai ji pati sau vis daugiau pradėjo priminti rupūžę išsprogusiomis akimis ir išpurtusia oda.
– Mums reikia eiti, – griežtai pasakė laidos vedėja.
– Laikykis, Euridike, – padrąsino Eliza.
– Apie ką tu kalbi?
Grimo kambaryje ji leidosi tik nupudruojama. Kartu su visa laidos komanda čia specialiai atvažiavusi grimuotoja labai įsižeidė – bet jūsų vokai yra nusileidę, suprantate, akys atrodytų geriau, jei aš pakeisčiau šešėlių kontūrą.
– Bet aš šį kontūrą brėžiu kaip tik taip, – piktai pasakė Euridikė. – Čia nesiruošiu nieko vaidinti.
Filmavimo paviljone buvo nepakenčiamai karšta, prožektorių šviesa rėžė akis.

Kažkur už šios nepermatomos šviesos užuolaidos žiūrovams skirtame amfiteatre sėdėjo Artūrai ir Eliza. Ši mintis ramybės nesuteikė.
– Mes pradedame po titrų su TV parduotuvės reklama, –­ pašnibždėjo vedėja. – Paskui aš jus pristatysiu žiūrovams, ir tada eis klausimai. Nesijaudinkite!
– Žinoma, ne, – pasakė Euridikė.
Žinoma, taip, – pagalvojo ji.

Euridikė žvelgė į monitorių, kuriame jau galėjo stebėti save. Dabar ten pasirodė laidos pavadinimas „Mūsų numylėtiniai" ir tuojau po to – vaizdas, kuriame liekna įdegusi moteris, kūnui lengvai vibruojant, gulėjo pliažo kėdėje su baltu plačiu mediciniškos išvaizdos raiščiu ant klubų.

VIBRODIRŽAS

„Įgyk lieknesnę ir stangresnę išvaizdą be dietos ir fizinių pastangų.
Jei nori įgyti stiprų pilvą, apsijuosk „Vibro Massager Belts", atsisėsk į fotelį ir atsipalaiduok.
Ls 7,65."

Euridikė įsitempė.
– Taigi sveiki, mieli laidos žiūrovai! Šiandien mūsų viešnia – aktorė Euridikė, sulaukusi savo didžiojo jubiliejaus. Turtingas gyvenimas praleistas pajūrio mieste, kuriame...
Kvailai, – galvojo Euridikė. Galėjo ir pasakyti tuos metus. Kas nors pagalvotų, kad dar daugiau. Ji girdėjo, kad buvo paminėti vaikų namai, studijos sostinėje, pirmas ir paskutinis vaidmuo kine – filme, kuriame ji patyrė visišką nesėkmę ir kurio apskritai niekas nebeprisiminė.
– ...jūsų mylimiausi vaidmenys? – iš susimąstymo ištraukė primygtinas vedėjos balsas.
– Chmm, – sumišo Euridikė. – Esu suvaidinusi daug vaidmenų, taip. Išvis sunku pasakyti. Visi mieli.
Ji nepajėgė sutelkti minčių.
Euridikės paskutinis vaidmuo gyvenime patyrė visišką nesėkmę. Ji bandė naudoti seniai atrastus metodus, nepastebėdama, kad jie daugiau jai nebetinka. Tai bent padėjo išvengti panašių klaidų scenoje.
– Žmonės atsimena jūsų nepaprastą Dezdemonos interpretaciją. Sakykite, ką jums reiškė šis vaidmuo ir kaip jūs pasiekėte...
– Aš buvau labai didelė Dezdemona.
Vedėja laukė tęsinio, žiūrovų eilėse kažkas neatsakingai prunkštelėjo, ir po įtemptos tylos akimirkos pasidarė aišku, kad Euridikė nieko nebepasakys.
– Mtaip.
Dezdemonos kūrimo laikotarpiu Euridikė mylėjo kažkokį kompiuterių pardavėją. Vaikinas buvo trapus ir nepastovus kaip gvazdiko kotas, ir jos Dezdemoną viduje draskė Otelo aistros. Taip, tada žmonės važiuodavo jos žiūrėti net iš sostinės.
Kad tik būtų galima greičiau ištrūkti.
Laidos vedėja tuo metu bandė pati užpildyti tuštumą –­ juk negalėjo apsiriboti vienu sakiniu, kalbėdama apie Euridikės didžiausią vaidmenį. Ji laimingai baigė ir ėmėsi kitos temos.
– O gal yra koks nesuvaidintas vaidmuo... Toks, kurį būtumėt norėjusi suvaidinti ar galbūt dar tikitės?..
Euridikė tylėjo. Neatrodė, kad ji būtų girdėjusi klausimą. Ore jautėsi svylančių laidų smarvė. Ji jautė, kad prakaito upeliai teka žemyn per pilvą nuo krūtų apačios, ir suprato, kad išsispaus tamsios dėmės ant kostiumo žalio šilko.
Susijaudinimas nežinia kur dingo. Šiaip ar taip, viskam galas.
– Na, koks nors vaidmuo, kurio jūs labai... labai norėtumėt, bet dėl kokių nors aplinkybių...
– Euridikė, – lyg atsibudusi aiškiai, garsiai ir tvirtai pareiškė Euridikė. – Aš būčiau norėjusi suvaidinti Euridikę.
– Irrr... Kas tiesiogiai sieja jus su šiuo vaidmeniu?
– Sulaužytas likimas, prievarta atimta mirtis.
Tyla.
Kodėl žmonės davė jai tokį vardą ir neleido numirti nekaltai?
Mintyse nuskambėjo gedėtojų choro motyvas.
Per vėlu, taip gražiai ji nebenumirs – šokio viduryje savo vestuvių dieną. Retai kam pasiseka taip gražiai mirti. Orfėjas atgavo savo mylimąją, išpildė egoistišką troškimą, už tai dovanodamas Euridikei abejotiną laimę mirti dar kartą, mirtimi, kurią nežinia kodėl vadina natūralia, –­ žiloje senatvėje, lovoje, nelaikant šlapimo, gergždžiant, užspringstant savo sekretais, sutinusiom kojom, su plaučių enfizema, rausvai geltonais akių baltymais.
Euridikei užėjo kosulys. Jis buvo nesulaikomas.
– Reklaminė pauzė, – optimistiškai pranešė laidos vedėja.

GELIS KRŪTIMS

„Tvirtesnės krūtys be chirurgų pagalbos! Revoliucinis naujas natūralus produktas „Aphrodite Bust Prefection Lotion" sugrąžins tai, ką yra atėmęs laikas, pakels nuvargusias krūtis ir išlygins raukšles.
Paimk ruletę ir atskleisk skirtumą!
Tyrimai rodo, kad „Aphrodite" pakelia krūtų galiukus net 4 cm!
Ls 7,65."

Kosulys buvo praėjęs.
– Mes sugrįžtame į studiją. Pas mus vieši aktorė Euridikė. Jūsų amžiaus vaidmenys...
– Ar tikrai krūtų galiukai pasikelia keturiais centimetrais? – klausia ji.
– Hhn, – bando pasijuokti vedėja. – Nesu to išbandžiusi. Dabar metas, žinote, kai žmonės daug dėmesio skiria savo išorei ir fizinei formai, galbūt net pernelyg daug. Taip, beje, galbūt mūsų žiūroves galėtų dominti jūsų požiūris į amžių. Juk kiekvienas amžius turi savo grožį, ar ne?
– Ne visai, – atrėžė Euridikė.
Reikėtų keltis ir išeiti, bet kėdė buvo per sunki ir per arti stalo, kad gražiai atsikeltų. Visa tai buvo visiškai nereikalinga, ji jau iš pradžių žinojo, kad nereikia sutikti.
Akimirksniu ji monitoriuje pastebėjo žiūrovus, tarp jų Artūrus ir Elizą, jie atrodė sumišę ir sėdėjo kaip svetimi, sustingusiu žvilgsniu žiūrėdami priešais save.
– Pofik, – pasakė sau Euridikė. – Pofik.
Nepakenčiamai norėjosi rūkyti.
Ir paskui vėl kosėti.
Ir spaudė bjauri kėdė.
Niekas neturi jokios prasmės ir neturės.
Vedėja tęsė pasaką apie Euridikės gyvenimą, akivaizdžiai bijodama užduoti jai dar kokį nors klausimą. Buvo paminėta turnė po Ameriką, nekalbant kokia ji buvo nesėkminga, atsiminė net trumpalaikę santuoką su kadaise populiariu, bet dabar nepopuliariu politiku. Euridikė šį savo gyvenimo epizodą buvo beveik užmiršusi ir klausėsi su dideliu susidomėjimu.
Vedėja lengviau atsikvėpė prasidėjus reklaminei pau­zei.

NUOTAIKOS ŽIEDAS

„Nežaisk su likimu! Kontroliuok savo sprendimus su „Nuotaikos žiedu"! „Nuotaikos žiedas" sveikatai nekenksmingas, iš metalo, be nikelio ir įpakuotas gražiame aksominiame krepšelyje.
Ls 2,99."

– Jūs galėtumėt nors kiek įsijungti ir padėti! – skambant reklamai, Euridikei užrėkė supykdyta, beveik ašarodama laidos vedėja.
– Argi aš neatsakau į jūsų klausimus? – iš tikrųjų nusistebėjo Euridikė.
– Bet ką jūs atsakote? Tai... tai... kažkokie kliedesiai! Mes dar turime 10 minučių, pasistenkite nors kiek, kitaip žmonės pagalvos, kad jūs esate nugrimzdusi į senatvinį marazmą.
Euridikė linksmai nusišypsojo ir ranka pamojo nematomiems žiūrovams amfiteatre.
Reklaminė pauzė baigėsi.
– Mes vėl esame studijoje. Mūsų viešnia Euridikė – aktorė, kurios indėlis į teatro meną...
Kelintai, po velnių, ji užsakė tuos sušius? Ar nesupai­niojo? Šeštai ar septintai? Reikės persirengti, šitas kostiumas visiškai permirkęs. Eliza, Artūrai, dukra, dukters vyras. Penki, kartu su ja – šeši. Mama, aš tave labai myliu. Taip, taip, aš tave tai pat.
Bet to dar visada buvo per maža, kad gyventų.
Euridikė buvo truputį mirusi.
– Ar galėtumėte pasakyti, kas, jūsų manymu, yra laimė?
Tai buvo kažkokio žiūrovo klausimas.
Euridikė nejudėdama žvelgė ore į tą pusę, kur slėpėsi nematomas klausiantysis. Jauno vyriškio balsas.
– Laimė yra nežinoti, – pasakė Euridikė. – Su žinojimu baigiasi stebuklai.
Ji buvo taip nuvargusi. Taip labai nuvargusi žinoti. Kiekvienos pradžios pabaiga buvo taip nesuprantamai matoma.
– Ko mes galėtume jums palinkėti išsiskiriant? – klausė laidos vedėja.
– Ach, na vis vien, – atsakė Euridikė.
Vedėja palinkėjo dar daug gražių vaidmenų, atsisveikino ir padėkojo. Jos akys buvo šaltos.
Du jausmingus sakinius pasakė K. M.
Kažkas įteikė gėlių, kavos puodelį su laidos emblema ir pigios kosmetikos komplektą.
Euridikė kėlėsi, atsitrenkė į studijos stalelį ir kažkokiu laidu apvertė vandens stiklinę.
Kaip laivas, ramiai ir oriai, nesidairydama aplinkui, ji plaukė į žiūrovų pusę, kur matėsi Elizos siluetas.
– Viskas, – pasakė ji, – na, gana. Skubiai namo.
Mažasis Artūras traukė nosį.
Elizos akyse buvo ašaros, ji apkabino draugę.
– Tu buvai tu. Nepaisant nieko.
Euridikė išėmė iš rankinės mobilųjį telefoną ir įjungė. Suskambo žinutės signalas.
„Gyyvenimas yra juokingas. Aš noriu suteeiktii tau džiaugsmo", – perskaitė Euridikė.
Numeris buvo svetimas. O ji žinojo visų pradžių pabaigas.
Tačiau stebuklai nesibaigia niekada.
Po akimirkos Euridikė įsispraudė į savo mažos mašinėlės sėdynę, užvedė variklį ir nuspaudė play.

Iš latvių kalbos vertė Jurgis Banevičius