Išlipęs ant kranto Kernius atsisėda kylančio šlaito papėdėje ir lyg tarp kitko užvertęs galvą žvelgia į debesis. Jo žvilgsnis bukas ir tuščias, nieko nemato. Nuo jo trumpų plaukų varva vanduo. Sunėręs ant kelių rankas nykščiais laiko parėmęs smakrą ir bežiūrint į jį man dingteli, kad niekada nesu mačiusi jo sėdint tokia poza. Turėtų būti nepatogu. Be to, čia, paežerėje, klampus tamsiai rudas molžemis ir Kerniaus kojų pirštai greitai susmenga į tą tirštą bjaurią masę, ji ryte praryja jo pėdas, bet jis nepasijudina. Ir neprisimena, kad guminės šlepetės pasislėpusios žolėje visai greta manęs. Visi jie – Kernius, Lukas ir Dangė – it sustingę, nė vienas nejuda iš savo vietos. Sėdi įsmeigę akis į plieninę ežero sietuvą, judančią, šnabždančią, kikenančią vos vos vilnijančiomis į krantą bangelėmis, ir nežino, ką daryti.

Jie žino, kad aš viską žinau. Aš viską žinau, ir jiems to baisu. Jie norėtų, kad nieko nežinočiau. Tada jie visi atsikvėptų lengviau ir dienos plauktų kaip plaukusios, o virš galvų kaip juodas sunkus debesis nekybotų jokia grėsmė. Ak, kodėl, galvoja jie, kodėl dienos negali plaukti kaip plaukusios, o virš galvos kaip juodas debesis kybo toji sunki grėsmė? Kaip jos išvengti, nuo jos pabėgti? Ką daryti? Rodos, girdžiu jų mintis. Nesu aiškiaregė, neturiu jokių ypatingų gebėjimų, bet jų mintys pasiekia mane lengvai kaip vandens kvapas nuo ežero dvelkčiojant silpnam vakaro vėjūkščiui. Nutirpo kojos, tad įsitaisau patogiau ant žolės apkabindama rankomis kelius, bet taip, kad galėčiau juos visus stebėti.

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Taigi nė vienas jų tiesiog nežino, ką daryti. Ką gi mums daryti, galvoja jie, ką gi daryti, jei ji viską žino? Greičiausiai dėl to ir pasikvietė mane į šią kelionę prie ežero su nakvyne, įtariu. Esant kitoms aplinkybėms, kažin ar būčiau čia. Esant kitoms aplinkybėms, galvoja jie, jos čia nebūtų, būtume čia vieni ir, ak, kaip būtų gera, lengva ir gera! Bet argi dėl to turėčiau ko nors baimintis? Nepanašu, kad jie būtų ką nors suplanavę iš anksto. Turiu galvoje – turėtų kokį nors aiškų planą, kaip su manimi toliau elgtis. Be to, aš nebijau Kerniaus. Nei Dangės, nei Luko. Ką gi jie gali man padaryti? Jie tiesiog sėdi ant molingo šlaito vienas žemiau kito kaip pakibusios nebylios natos penklinėje.

Kernius ima lengvai kalenti dantimis. Nieko keisto – ant žolės jau leidžiasi vakaras, oras pastebimai vėsta, o naktį, neabejoju, bus netgi šalta, tad kaip gerai, kad turime namelį su keletu spyruoklinių lovų. Jos baisiai girgžda nuo menkiausio judesio, bet argi tai svarbu. Kernius viskuo pasirūpino iš anksto – nuomos reikalais, maistu, man beliko tik priimti jo pasiūlymą. „Aš būtinai važiuosiu kartu su jumis“, – pasakiau ir plačiausiai nusišypsojau, o jis pažvelgė į mane su tokiu pat išgąsčiu kaip ir tą kartą garaže, mudviem netikėtai susidūrus akis į akį, nuo to viskas ir prasidėjo.

Jei atvirai, tą popietę visai nesitikėjau jo ten užeiti, ko gero, jis taip pat nesitikėjo mane išvysti, nes krūptelėjęs staiga atsitiesė nuo automobilio kapoto priešais save laikydamas tepaluotas rankas. Aš tvirtai atrėmiau jo žvilgsnį. Bet neleidau jam nusukti akių. Net nežinojau, kad taip sugebu, bet ta akimirka buvo kažin kokia magiška, kibirkščiuojanti, masinanti išbandyti save. Toks raganiškas jausmas. Nežinau, ką jis tada įžvelgė mano akyse, bet jo veidas pamažu persimainė, tarytum apsiblausė, išbluko, tapo pilkas, ir jis pusbalsiu paklausė: „Tu viską žinai?“ Tai buvo jo žodžiai, ne mano. Svyravau tik akimirką. „Taip, aš viską žinau“, – rimtai patvirtinau. Nesigyniau ir nė kiek nesutrikau. Tada apsisukau ir išėjau palikdama jį vieną. Tegul galvoja, ką nori.

Ir štai šį vakarą aš esu kartu su jais čia, ant ežero kranto. Kartu su jais žvelgiu į debesis, į dangų ir stengiuosi lengvabūdiškai niūniuoti vienos dainelės žodžius, kurios iš tikrųjų beveik nemoku ir labai menkai teprisimenu. Bet argi tai svarbu.

– Eime, paieškosim pakuros, – staiga atsidusęs sako man Kernius. Tie jo žodžiai skirti man, niekam kitam, o Lukas ir Dangė sutartinai pasuka į mus galvas kaip vienos kolonijos paukščiai.

Jis nusileidžia prie ežero, nusiplauna dumblu aptekusias kojas pakrantės vandenyje ir ant dar drėgno kūno užsimeta marškinėlius. Prisiartinęs įsispiria į gumines šlepetes. Atidžiai nužvelgiu jį. Jo žvilgsnis apniauktas rūpesčio ir niaurus. Bet aš negaliu parodyti, kad mane kas nors neramina. Turiu apsimesti, kad viskas gerai. Jis nori mane vestis į mišką. Ką gi, aš eisiu.

Mudu paliekame stovyklą, Dangę ir Luką. Rausvėja dangaus gerklės pakraščiai. Kernius vedasi mane gilyn, į mišką. Ir aš einu, seku jam iš paskos be žodžių, klusniai, nors jaučiu savy kerštingą, džiuginantį pranašumą – jokios baimės, nes aš viską žinau. Ne, negaliu apsigauti, baimė yra, vis dėlto ji gyva, dargi krebždanti, kutenanti iš vidaus lyg vabalas, bet kažkokia nuojauta man sako, kad ji visiškai nereikalinga ir aš ryžtingai taikau žingsnius į jau įspaustus Kerniaus pėdsakus, raibuliuojančius ir čia pat išsilyginančius spragsinčiose samanose. Noriu eiti jo pėdomis, tik jo pėdomis, nieku gyvu nepamesti jų, man taip įdomiau, nes tai žaidimas, aš žaidžiu. Jis eina atsukęs man nugarą, o aš spragsiu jam iš paskos. Jis galvoja, kad vedasi mane, bet iš tiesų tai aš genu jį gilyn į mišką, vis giliau ir giliau, ir niekas nežino, kas tenai mums gali nutikti.

– Čia, – sako Kernius ir sustoja. Pasilenkia prie žemės.

Proskyna, aplink daug sausuolių. Kernius apžiūri, kurie labiau išdžiūvę, net traškantys nuo sausumo, stipriomis rankomis čia pat ima ir laužo juos, tvarkingai krauna į krūvą ir ieško kitų. Aš jam talkinu, bet mudu nesikalbame.

– Klausyk... – staiga pradeda jis, bet ištaria tik tą vieną žodį, daugiau nieko. Visus kitus, regis, pamiršta, nuryja ar iškvepia, o gal išstumia iš savęs kartu su galinga jėga laužydamas sausuolius. Jis tikrai labai stip­rus. Atkreipiu dėmesį, kaip išpampsta jo raumenys lenkiant rankas, kaip akimirksniu sutvirtėja bicepsai, o kaklo linkyje išryškėja stora mėlyna vena. Šią akimirką, kai mudu čia vienu du, prisimenu visus tuos vakarus namuose iki išnaktų žiūrint filmus, saldžius kukurūzų spragėsius ir lipnius nuo jų savo pirštus, kuriems magėte maga perkopti popierinio kibirėlio prarają tam, kad galėtų paliesti Kerniaus ranką. Visos ribos yra popierinės, visos.

– Paskrudinsiu dar spragėsių, – įpusėjus filmui sako Kernius ir atsistoja nuo sofos.

– Gerai, – pritariu jam truputį raustelėjusi, bet kambaryje tamsu, žybčioja tik kompiuterio ekranas, tad galiu būti rami, kad jis nieko nepastebės. Glusteliu ant pagalvės ir užsimerkiu klausydamasi, kaip virtuvėje jaukiai tarška kaitinami kukurūzai. Kaip šokčioja kaistanti mano širdis.

Čia pat virš galvų mums sušlama kėkštas ir beprotiškai tarškėdamas it barstytų kukurūzų spragėsius nulekia ežero pusėn, ten, kur mudviejų sugrįžtant laukia Lukas ir Dangė. Tai Dangė, toji kvaila ožka, pirmą kartą apsilankiusi mūsų namuose nesidrovėdama tiesiai šviesiai paklausė:

– Tai judu, išeina, netikri brolis ir sesuo?

Ji tai pasakė keistai kraipydama lūpas – tarytum būtų čiaumojusi „Chupa Chups“ ledinuką. Ne, išeina, kad mudu esame patys tikriausi ne brolis ir ne sesuo, magėjo man jai išrėžti, bet neišrėžiau, nes, pirma, kažin ar toji ožka būtų supratusi, ką noriu pasakyti, antra, neatrodė, kad apskritai jai kam nors pakaktų paprasčiausios nuovokos. Negaliu pakęsti tokio akivaizdaus žmogaus ribotumo, pasireiškiančio visišku negebėjimu atsijoti mintis nuo žodžių, kitaip tariant, pelus nuo grūdų, dėl to nejučia norisi susigūžti, o Dangė, esu įsitikinusi, būtent tokia ir yra – ribota. Kaip Dievą myliu, nenutuokiu, ką tokio Kernius joje įžiūrėjo.

Paskui ji pakėlė nuo lentynos baltą porcelianinę anties figūrėlę, lyg būtų ja labai susidomėjusi.

– Koks gražus pingvinas, – tarstelėjo akivaizdžiai tarp kitko, neturėdama ko pasakyti.

Man nevalingai prunkštelėjus porcelianinė antis staiga išniro jai iš rankų ir čia pat nukritusi ant grindų sudužo.

– Atsargiai, kai kurie pingvinai moka skraidyti! – aršiai mestelėjau žengdama prie skeveldrų ir Dangė atatupsta atsitraukė.

Mudu jau prilaužėme ganėtinai šakų ir Kernius pagaliau atsitiesia sunerdamas rankas ant krūtinės. Žengęs kelis žingsnius atgalios kurį laiką žvelgia į sukrautą krūvą ir į mane, laužančią iš visų pusių styrančias mažas šakeles, kad būtų patogiau nešti. Tada pasirąžo iškeldamas rankas virš galvos ir čia pat surinka – skardžiai, aštriai! Galingas garsas, riksmas, išsiveržęs iš jo krūtinės, nuplaukia mišku. Aš nesuprantu jo, nespėju suprasti, nes tai ne žodžiai, tik garsas – ilgas ir stiprus, tačiau jame slypi baisi jėga ir kančia, kurios jis negali daugiau savyje išlaikyti. Aš nustėrstu, man norisi užsikimšti ausis. Bejėgiškai suknembu ant samanų.

– Klausyk... – suvirpa mano lūpos ir aš jaučiu, kad čia pat viskas gali baigtis, kad negaliu, nebepajėgiu daugiau to ištverti, nešiotis kartu su savimi, man per sunku. Dabar, šią akimirką aš galiu... aš galiu pasakyti, galėčiau prisipažinti, jei tik panorėčiau...

Apsukęs ratą vėl spragindamas visu garsu sugrįžta mūsiškis kėkštas. Nutupia ant šakos, visai netoli Kerniaus ir kraipo galvą sekdamas mus neramia akimi. Eikit iš čia, sako, grįžkit, iš kur atėję.

Mudu grįžtame.

Dangė ir Lukas mauna ant iešmų marinuotą mėsą. Jiedu su nerimu nužvelgia mus, o iš tikrųjų Kernių, vildamiesi atspėti jo nuotaiką ir pamatyti bent nežymų pokytį veide, pranašaujantį kokias nors permainas, bet veltui – Kernius niaurus kaip ir prieš tai. Įpūsdama ugnį ir žarijas Dangė garsiai atsidūsta neva iškvėpdama orą.

– Sumeskim partiją, kol iškeps, – pasiūlo Lukas, ištraukdamas iš kišenės kortas.

Kernius ir Dangė apatiškai žvelgia į jo rankas nerodydami didesnio susidomėjimo.

– Aš nieko prieš, – gūžteliu pečiais.

Mes įsitaisome vienas priešais kitą. Lukas dalija. Iš anksto aišku, kad nei jam, nei Dangei ilgai išsilaikyti šiame žaidime nepavyks – jiems akivaizdžiai stinga nuovokos ir apsukrumo. Jiedu tikri brolis ir sesuo, patys tikriausi, niekam nekiltų nė menkiausios abejonės. Neturiu nieko prieš Luką, bet jam bet kokie žaidimai per sudėtingi. Kaip, beje, ir Dangei. Galiausiai liksime tik mudu su Kerniumi, kaip visada. Jis ir aš, aš prieš jį, jis prieš mane iki pabaigos. Taip ir nutinka. Ugnies žiedai šokčioja ant jo pirštų, spaudžiančių kortas, bet aš nežiūriu į jas, nespėlioju kitoje pusėje slypinčių simbolių, man tai netgi visai menkai rūpi. Žvelgiu į jo veidą – surauktus antakius, raukšlės linkį kaktoje ir retkarčiais vis aplaižomas lūpas, tikriausiai džiūstančias nuo jaudulio ir kaitrios ugnies. Atmintinai žinau jo bruožus kaip laikomas rankose kortas ir man norisi užsimerkti. Aš laimiu.

Gardžiai kvepia kepama mėsa. Žybsi žarijų nuodėguliukai. Valgome tyliai, bet godžiai, kramtome duoną ir mėsą, nes esame išalkę, o mums ant pečių gula sutemos, juoda dangaus gerklė kėsinasi praryti mus visus. Delsti nėra ko. Užgesinę paskutines žarijas patraukiame šlaitu namelio link. Jis stūkso mums prieš akis kaip keistos formos vaiduoklis. Kol pasiekiame jį, klumpame už išsikišusių žolės kupstų. Žolė tokia geliančiai šalta, niekad nebūčiau pagalvojusi galint ją tokią būti vasaros naktį. Kernius trumpam sugaišta automobilyje, sugrįždamas su nešiojamuoju kompiuteriu.

Namelio viduje aitriai trenkia drėgme ir pelėsiu. Įsukta į elektros lizdą palubėje kabo lemputė. Yra keturios lovos, dvi suknežusios kėdės ir išblukusia klijuote uždengtas klibantis stalas.

Mes perkeliame stalą prie lovos, bandome žiūrėti kažkokį filmą, bet nė vienam jis neįdomus, aš net neįsidėmiu pavadinimo. Tiesiog sėdime įsmeigę žvilgsnius į blyškia šviesa šviesuliuojantį kompiuterio ekraną, atbulais dantimis kramtome šleikščius, kelionėje sudrėkusius spragėsius sekdami akimis herojų judesius, kurių nesuvokiame, žvelgiame į veidus, kurių nematome, klausomės tariamų žodžių, kurių negirdime. Kiek dar tai tęsis?

– Laikas miegoti, – pagaliau sako Kernius. – Gulkim. Rytoj anksti išvažiuosim.

Aš nesiginčiju. Netgi nudžiungu, nes, nors ir valdau padėtį, turiu pripažinti, mane gerokai nuvargino jų slogi draugija, tad mielai eičiau gulti. Nusimetusi viršutinius rūbus greitai įnyru į šiltą pižamą ir krentu ant spyruoklių. Jos vaitoja ir cypia nuo kiekvieno krustelėjimo, panašu, užmigti visgi neteks, bent snustelėsiu. Kai užsimerkiu, prieš akis kažkodėl išnyra kortos – karaliai, dama ir valetas. Regiu jas taip ryškiai, tarytum pati maišyčiau kaladę naujam ėjimui. Viena po kitos krinta kryžių devynakės, viena ir kita dama, pagaliau širdžių karalius.

– Negali užmigti? Ir tu?

Kernius stengiasi kalbėti kuo tyliau tikriausiai dėl to, kad bijo pažadinti mane. Girgžteli geležinės lovos spyruoklės, spėju, jis pakyla nuo savosios ir perėjęs per kambarį atsisėda ant kitos – girgžteli vėl.

– Mūsų padėtis nepavydėtina, – pusbalsiu sako Dangė ir jos balsas skamba tamsoje kaip bespalvis bukas garsas, panašus į duslų gongą.

– Ššš...

– Ką mes darysim? Pasakyk, na, ką mes darysim?

Dangės balsas virsta kuždesiu ir man nesunku numanyti kodėl: kone regiu, kaip Kernius apkabina ją viena ranka ir globėjiškai glaudžia jos galvą sau į petį. Glosto jos ilgus švelnius plaukus. Kurį laiką tylu, tyla trunka ilgiau nei minutę ar dvi, netgi ne penkias, galėčiau prisiekti, ir mane ima varginti nenumaldomas žiovulys, netgi merkiasi akys. Turbūt nesunkiai už­snūsčiau net ir šiame suknežusią pašiūrę primenančiame namelyje, kur menkiausias vėjas drebina kiauras sienas švilpčiodamas spigiai it kirkinama mergiotė. Bet mano miegai kaipmat išsilaksto, kai sučeža kažkieno žingsniai: kažkas greitai pasilenkia prie manęs, prie pat mano veido, ir žiūri į mane įsmeigęs žvilgsnį, aš tai jaučiu, o Dieve, aš tai jaučiu! Man užkanda žadą, tačiau stengiuosi neišsiduoti bet kokia kaina, stengiuosi net nesujudėti žinodama po manimi esančių spyruoklių jautrumą, guliu tyliai it nutirpusi ir užsimerkusi, įtempusi vien tik klausą.

– Ji miega, – sukužda Kernius visai man prie pat ausies ir šiltas kvapas iš jo burnos nugula ant mano skruosto švelniai sukutendamas odą. Paskui lėtai atsistoja, girdžiu, kaip sutrakši jo keliai, ir nusisukęs pašnibždomis pakartoja į tamsą:

– Miega...

Jis grįžta atgal į tamsą, pas Dangę, ir aš galiu leng­viau atsikvėpti. Lėtai užsitraukiu antklodę ant burnos ir tik tada giliai iškvepiu. Dar ir dar kartą. Kaklo raukšlelėse jaučiu prakaito drėgmę.

– Nemanau, kad ji kam nors išplepės, – girdžiu sakant Kernių.

– Apie ką tu kalbi? Tikriausiai juokauji?

– Nejuokauju, aš rimtai...

– Ir tai viskas? Nori pasakyt – nieko kaip nebūta?

– Aišku, negerai, kad ji žino...

– Viešpatie Dieve! Išprotėsiu!

Atrodo, Dangė tyliai verkia. Jai sunku tvardytis, nes, kaip jau sakiau, ji yra silpnavalė ir linkusi greičiau užsikarti kitam ant sprando, užuot suėmusi save į rankas. Man taip pikta, kad norėčiau nusisukti į sieną, kad nebegirdėčiau jos įkyraus zyzimo, bet negaliu net pasijudinti, o ir sienos nėra – mano lova stovi tarp virtuvinio stalo ir suknežusios spintelės.

– Kol kas nieko tokio dar neįvyko...

Tai Luko balsas. Vadinasi, jis irgi nemiega. Mane apima keistas jausmas, tarytum vilkų gauja burtųsi planuodama savąją pasalą. Jei atsimerkčiau, ko gero, išvysčiau jų žibančias akis. Bet viskas yra ne taip: tai aš budžiu pasaloje, tai mano naktis, ne jų. Vis dėlto, kai šitaip užsimerkusi būdrauju tamsoje, jų šnabždėjimas ir pavieniai žodžiai man vaidenasi kaip tylus urzgimas, prislopintas ir duslus. Vėl išnyra kortos – gilės ir būg­nai, damos, valetai ir tūzai, išnyra širdžių karalius. Jos krinta ant žemės, man po kojomis, aš nespėju jų sužiūrėti, man pro pat galvą spursteli balta porcelianinė antis, oras švilpia jai pro sparnų plunksnas kaip mažas skardus švilpukas.

Atrodo, aš užsnūstu, nors ir trumpam. Kai pabundu, nuo spyruoklių taip skauda visus šonus ir nugarą, tarytum būčiau miegojusi ant akmenų. Dangė ir Lukas tylėdami krauna į krepšius daiktus ir renka vakarykštes šiukšles. Kernius išjungia savo kompiuterį, suvynioja laidą. Įšokusi į džinsus ir megztinį paskubomis sugrūdu savąją pižamą į kuprinę trokšdama tik vieno – kuo greičiau nešdintis laukan. Visi nekalbūs ir visi miegojom prastai.

Susėdame į mašiną. Smulkūs sidabriniai lašeliai žvilga ant visų langų. Mums šalta. Kernius užveda variklį. Šviesūs Dangės plaukai apsiaučia jai veidą bandant pučiamu iš burnos kvapu sušildyti žvarbstančius pirštus. Lukas sušnarpščia pakaklėje graibydamas džemperio užtrauktuką.

Susigūžusi ant galinės sėdynės ir nusisukusi į langą, aš galvoju apie mus, apie šią naktį ir visus žodžius, kuriais pasakyta viskas ir nepasakyta nieko, ir pirmą kartą pajuntu smalsumą iš tikrųjų sužinoti tai, kas yra taip galinga, galingiau ir stipriau net už mus pačius, ką neva tariuosi žinanti, ko iš tiesų visai nežinau.

Daina Opolskaitė – prozininkė.