Romano „Jautrumo gravitacija“ ištrauka

 

Inetos Žymančiūtės nuotrauka

 

Prierašas kairėje paraštėje: „Narkologiniame gulinčio Lauryno kūnas liesas kaip kastuvas. Akys blausios, bet pastebi kiekvieną detalę. Reaguoja į daktaro judesius.“

Motina pinigus už piešimą Arūnui kas mėnesį mokėjo pati. Manimi nepasitikėjo. Žinojo, kad išleisiu dar nepasiekęs studijos.

Ryte parėjau namo. Motina iš karto užsidarė dirbtuvėje: tipo, nekalbės su manimi. Gerai. Naršiau, ieškodamas ko nors vertingo. Motinėlės butas priminė muziejų – nesibaigianti grafikos paroda. Vertingiausias giliaspaudės grafikos elementas – varinė plokštelė, pagrindas kopijoms. Už jas negausi nieko, bet pačią plokštelę gali nunešti į metalo supirktuvę. Taip ir dozę susiveiksi. Nesuklyskite, ketamino, ne heros. Deja, plokšteles motina laikė užspaudusi. 

Gal knygą paimti, svarsčiau. Ne, niekas nepirks. Atsiverčiau pirmą pasitaikiusią Aršilo¹ paveikslo reprodukciją. Prašau: „Menininkas ir jo motina“. Keistoka kompozicija. Veikėjai visu ūgiu perpiešti iš nuotraukos, vietoj motinos rankų, kurias nuo 1926 m. iki gyvenimo galo dailininkas vis mėgino atkartoti, – išmozotos bigės. Paveikslas taip ir liko nebaigtas. 

Dirbtuvės durims zyziau, kad labai gailiuosi, pasikeisiu, mėginu nusimesti smegenis spaudžiantį bagažą. Kol seilėjausi, akimis ieškojau, ką išnešti. Pagaliau tarsi bandydamas įrodyti, kad keičiuosi, nuslinkau į vonią, griebiau skustuvą, susišlapinau galvą ir pradėjau braukyti per plaukus. Vis kartojau: mano gyvenime per daug darbo, gremžimo, ėsdinimo. Ir dėl ko? Dėl paveikslėlių, kurių niekam nereikia? Motina nebebrazdėjo. Turbūt klausėsi. Juokingai sustingome skirtingose sienos pusėse. Aš – su atbukusiu skustuvu ir iškramtyta šukuosena, ji – su adata ir vario plokštele. Jos erd­vę sudarė meno kūriniai, staklės ir nuodinga dažų chemija, mano – plaukų kuokštai ir pamuilėmis užsikimšusi, krauju nutaškyta porceliano kriauklė. Susipjausčiau odą.

Žiūrėjau į veidrodį. Jame – Andriaus veidas. Toks pat pusiau skustas, pusiau luptas. 

Nenukraujuosiu. Pamenu, mėginau susiimti, bet pajutau lengvą pykinimą ir galvos skausmą. Reikėjo ko nors griebtis. Motina spintelėje turbūt laikė nuskausminamuosius. Stengiausi netriukšmauti, atidariau dureles. Buvo. Prarijau porą tablečių. 

– Šrjan², – Aršila pradėjo ore brėžti ratą. 

Atsirėmiau į kriauklės kraštą alkūnėmis ir prikišau karštą kaktą prie aprasojusio veidrodžio. Andrius perbraukė ranka sutinusius vokus, pasilenkęs gurkštelėjo vandens iš čiaupo. 

Atėjau pas motiną vogti ar bent pavalgyti, roviausi konfliktuoti, bet be savęs, savanoriškai apsigyvenusio dirbtuvių kalėjime, atsinešiau ir dar vieną – palaidotą ir supuvusį. Kalbėjau mirusio tėvo – patriarcho, perfekcionisto ir komunisto – balsu, raižiau motiną sausa adata, badžiau jautrią vaikišką gyvastį, užšaldytą katalikiško auklėjimo ir draudimų lede.

– Suprantu, – linktelėjo Andrius iš veidrodžio, o aš atsistojau ir pradėjau skusti smilkinį, – taip pat buvau paliktas tėvų kovos lauke. Aš – jų meilės ir neapykantos vaisius, visa esybe pačiam sau prieštaraujantis. Esu drovus išsišokėlis, santykių ieškantis vienišius, viešumos vengiantis isterikas, scenos baimės kankinamas socialinis provokatorius, savęs nekenčiantis narcizas. 

– Suprantu, – fone nuskambėjo graudus Aršilos balsas, – mano motina mirė, kai buvau vaikas, o tėvas pabėgo į JAV. 

– Nieko tu nesupranti, – tęsė Andrius, kol pakišęs galvą po dušu mėginau suvokti, kur liko nenuskustų plaukų, – tėvo ginklas yra galia ir valia valdyti, motinos – kaltė ir pasyvi agresija. Mama žvelgė į mane ir matė tėvą, savo neapykantos objektą. Žmogų, sušikusį jos gyvenimą.

Abu balsai nutilo ir po trumpos pauzės tęsė unisonu. Aršila sakė, kad savo tėvą JAV sutiko būdamas šešiolikos, Andrius tarstelėjo, kad kai buvo šešiolikmetis, jo tėvas mirė. 

Mane lyg žaibas trenkė, po velnių, visi trys pasakojome tą pačią istoriją: Andrius, Aršila, aš. Nėra jokių ribų, jokios individualios sąmonės. Mes juk to paties scenarijaus dalis, sakome tuos pačius tekstus, tik vienas yra su manimi toje pačioje studijoje piešiantis aktorius, kitas – su gyvenimu kovojęs ir jam pralaimėjęs tapytojas  ir aš, atėjęs pas mamą vogti ir pradėjęs skustis galvą. Esame viena sąmonė. Ne tik mes, ir visi kiti. 

– Šrjan, – ratą ore toliau brėžė Aršila.

Pakaušio plaukus bandžiau skusti apčiuopomis. Iš veidrodžio pasigirdo Andriaus litanija.

– Gėriau visai nedaug. Nelabai atsimenu. – Sustingau su skustuvu rankoje ir įsistebeilijau į Andrių veidrodyje. – Premjera, mano pirmas rimtas vaidmuo. Visą savaitę įtampa, nemigos naktys ir konfliktai, trumpi nusmigimai teatre ir bėgimas į paskaitas. Vaidinau, derinau, tampiau dekoracijas, dalinau kvietimus, plėšiau bilietus, perspaudęs susimoviau scenoje. Įkaliau butelį alaus ir taurę konjako. Po to – juoda tuštuma. 

– Šaltas prakaitas, lomkės, – pritariau veikėjui veidrodyje. 

– Paranoja, depresija, – prisidėjo Aršila, – bejausmė motina, išauklėta senų žmonių. Kai kareiviai traukėsi, rado ją ant kelio. Tie žmonės buvo per seni, kad susilauktų dar vieno vaiko, ir per jautrūs, kad ignoruotų kūdikio verksmą, juk matė aikštėje suguldytus armėnų partizanus ir turkų nušautą vienintelį savo sūnų. Jausmai užlūžta, nes verkti negalima, negalima išsiduoti. Pravirkai, vadinasi, savas, vadinasi, giminė ar artimasis, o tada ir tau kulka ar buožė į galvą. Ir motina neverkė. Jau daugiau niekada. Net tada, kai paleido mano ranką. Užaugo sena. Prisitaikė, užsigrūdino, ironizuodavo, gindavo savo nuomonę, kad ir kokia klaidinga ji būtų. Išmoko meilę reikšti daiktais, megztomis kelnėmis, ant kurių susiformuodavo spurgeliai, vilnonėmis kojinėmis, kurias nuolat tekdavo peradyti ar permegzti, nes iššokdavo kulnai, mikstūromis nuo anginos, sriubomis ir bemiegėmis naktimis, nuolat keičiant gyvenamąją vietą, kai iš vienos pabėgėlių stovyklos tekdavo traukti į kitą.

Istorijos punktyrai susipynė. Nebeatsekiau, kur And­rius, kur Aršila, o kur – aš pats. Ir nereikėjo atskirti. Išėjau iš vonios. Spyriau į dirbtuvės duris. Motina nuščiuvo, bet neatidarė. 

– Nėra šitame krašte meilės, – staugiau į ofortus ir lentynas. – Nešė vienuoliai žinią iš Romos, bet kol atėjo, jokios meilės neliko, vien kartėlis, sodybų pelenai ir kaltė. Pakeliui lenkiškame restorane nuo fliakų dar ir vidurius susuko, – susijuokiau pats iš savo išvedžiojimų. – Pasiekė vienuoliai Vilnių, užriko „meilė“ tokiomis rūsčiomis ir iškankintomis minomis, kad aplinkinių kūnai pagaugais nuėjo. Suprato visi, kad krikščionybės esmė yra kaltinti kitus, o visus, kurie elgiasi netinkamai, gąsdinti pragaro baisybėmis. Ir šitas kodas perduodamas iš kartos į kartą. Kaltas, kad gimei, kaltas, kad geidei kaifo, kaltas, kad nori ne vaikų, o tik sekso, kitaip dar vadinamo kūniškuoju malonumu, kaltas, kad geidi svetimų kitų moterų arba nė vienos, kaltas, kad nori norėti. Taip iki begalybės.

Už durų mirtina tyla. Plieninė motina raižė save grafikos adata. Dirbo? Bandė pasislėpti nuo pasaulio. Aršila paėmė skustuvą ir nusipjovė galvą, nutempė ją į vonios kampą. Jo kūnas griuvo į vonią, viską nutaškydamas krauju. Bliat’, galvojau, dabar, be vaiduoklio veidrodyje ir motinos, gyvenančios iliuzijomis, kad grožis išgelbės pasaulį, dar ir negyvas kūnas vonioje.

Nuėjau į virtuvę ir susirinkau puodelius. Ne nauji, bet primečiau, kad pardavęs turbūt gausiu dozę. Juosta ėmė trūkinėti. Gal išgėriau ne nuskausminamųjų, o antidepresantų? Susvirduliavau. Puodeliai žvangėdami nukrito ant grindų. 

– Idiotas, – motina išlindo iš savo slėptuvės.

Nemačiau jos, akis dengė rūkas. 

– Kur mano skrybėlė? – paklausiau, nors skrybėlė buvo Andriaus.

Bijojau, kad Aršilos kūnas atsivilks iš vonios. 

– Skrybėlė? – motinos balse ironija. – Vienintelis daiktas, kurio neapvėmei. 

Ledinis balsas degino ausų būgnelius.

– Perspjovei naivų garbanių, poetą, atvykusį iš Mielionių kaimo į universitetą studijuoti klasikinės filologijos ir užstrigusį kaklaraiščio kilpoje. 

Šaltis smelkėsi per odą, riečiausi, girdėdamas lyg And­riaus, lyg jo tėvo žodžius. Nebevaldžiau kūno. O priekaištai smigo; ne mano, Andriaus tėvo priekaištai. 

– Analfabetas, – šūktelėjo jis iš Rokantiškių. 

Kol motina rinko puodelių šukes, bandžiau pasprukti. Pakeliui sugriebiau reprodukcijų albumą. Gal sueis. Dyleris, aišku, juokėsi, bet dar ne tokių daiktų sulaukdavo. Pavartė, pabaksnojo ir paliko į skolą. Vakare pas Arūną sutikau Andrių. Skusta galva, skrybėlėtas. Abu panašūs į skulptūrą, abu blyškūs kaip vaiduokliai. 

– Premjera, – reikšmingai tarstelėjo jis.

Nors ir taip žinojau, kad sugebėjo apvemti viską, išskyrus skrybėlę, kuri ištikimai laikėsi ant mano galvos, kai garbingi teatro draugai tempė jį už pažastų. Režisierė visiems girdint pareiškė, kad Andriui negalima jokio alkoholio.

Nėra jokios individualios sąmonės, tik visuma.

 

1 Arshile’as Gorky – JAV dailininkas avangardistas, kilęs iš Armėnijos.

2 Apskritimas armėniškai.

 

Andrius Pulkauninkas – kultinė šiuolaikinio šokio figūra Lietuvos alternatyvoje. Karjerą pradėjo kaip hardkoro bosistas ir džiazkoro grupės lyderis. Lietuvoje sukūrė japoniško šokio butoh tradiciją. Pasaulyje žinomas dėl ekstremalių performansų ir alternatyvaus šokio spektaklių. Literatūrinę karjerą pradėjo nuo novelių, publikuotų daugumoje kultūrinių šalies leidinių. Gimė ir užaugo Vilniuje, Antakalnyje.