Arvis Vigulas (g. 1987) – latvių poetas. Jo pirmas eilėraščių rinkinys „Kambarys" (2009) buvo įvertintas ir Poezijos dienų prizu, ir 2009 Literatūros metų premija už geriausią debiutą. Antro rinkinio „5.00" rankraštis pelnė Anos Dagdos premiją (2011), atskira knyga pasirodė 2012-aisiais. 2014 m. Nacionalinės literatūros paramos fondas poetui skyrė stipendiją rengti trečią poezijos rinkinį.

A. Vigulas vertė Latvijos rusų poetų, F. Garcios Lorcos, J. Brodskio, W. Whitmano ir kitų autorių kūrinius. Jo eilėraščių vertimų į lietuvių kalbą yra paskelbta šiuolaikinės latvių poe­zijos antologijoje „Pavasaris bus kaip visuomet" (vertė E. Drungytė).

 

Akivaizdus vaizdas

Liga atima iš žmogaus savigarbą.
Sanitarės nurengia jį, varto nuo šono ant šono, nuplauna.
Taip pat rūpestingai, kaip išrengia meilei,
jo skausmą nurengia jos.

Čia galima išsiversti ir be pagražinimų.
Vieta, kur neskaitoma tarp eilučių.
Regimybė šičia akivaizdi ir trumpa.
Jos versti nereikia.

Šį vaizdą supras kiekvienas
bet kurioj pasaulio vietoj,
bet kuria kalba.

Jo lūpos plonos.

Tai jau mačiau.
Kaip jo žmona artėjant mirčiai.

(Po to laidotuvės.
Viskas nutiko kaip blogam sapne –
mieste remonto darbai,
ir mes automobiliu klaidžiojome ilgai,
o kai privažiavome,
karstas jau buvo nuleistas.)

Iš ryto jam buvo šalta,
mena jo palatos draugas.
Dviem antklodėm apklojom,
bet buvo maža.

Dabar jam karšta.
Karšta kakta.
Jo gyvenimas liepsnoja.
Jis nori, kad atvertume langą.
Negalima, sakau.

Jis prisiminė kelionę į Armėniją.
Kalnai. Araratas.
Seni žmonės prisimena vieną ir tą patį,
bet šį pasakojimą aš pirmąkart girdžiu.
Buvo karšta. Marškiniai trumpomis rankovėmis.
Tada jie išvažiavo aukštyn, į kalnus,
ir kaip reikiant sušalo –
ten buvo šalta,
o šiltesnių drabužių nepasiėmė.

Dabar liga su juo daro tą patį.
Keičia jo vidinę aukštumą.
Iškelia aukštai virš jūros lygio,
po to vėl į apačią, į karštį,
net dar žemiau skausmo lygio –
aš nejaučiu kojų, sako jis.

(Iš interviu su E., kurį labai gerbiu:
„Mano koordinačių sistemoje
visatos tiesioji kryžiuojasi su mano ego."

Aš noriu, kad mano tiesioji būtų arti žemės.
Net arčiau.
Per lovą – kaip kraujas.
Bet ne taip giliai kaip šaknys.
Maždaug iki kulkšnių.
Iki kulkšnių purve.)

Aš nesu Nojus.
Greičiau – laivas
iš rupios organinės medžiagos
ir be jokių pranašysčių.
Be bepročio priemaišų, kas leistų išgirsti Dievo balsą –
aš turiu išlaikyti skaidrų žvilgsnį.

Esu surinkęs ne vieną skausmo pavyzdį,
po gabalėlį, nedaug –
panašiai kaip kaupiami varžtai ir vinys, gal jų prireiks –
šiek tiek tikėjimo, šiek tiek džiaugsmo,
net kai kuriuos retus egzempliorius.

Nedaug jų.
Bet ir tiek pakanka,
jei kyla vandens lygis.

 

* * *

Nusileisti prie jūros
pro akmenų sukumpusias nugaras.
Jos tamsios, su šykščiu saulės įdegiu.
Čia taip pat didelės dantytos uolų atlaužos,
jas bangos paklusniai prisijaukino kaip kertinius dvaro
akmenis.

Kiekvienas akmuo, net mažiausias, tarsi mažas altorius.
Akmenų gilios šaknys,
ypač griuvėsiuose.
Gilesnės nei žmonių.

Pakelti kiaušinį, plokščią
kaip žemę,
jei tikėsit Hesiodu.
Leisti jam sušilti delne
ir po to padėti atgal į vietą.
Ir kam tau tai?
Iš tos vietos nesugrįši toks, koks buvai.
Iš šičia nieko nevalia pasiimti
ir nieko negalima palikti –
užsirūkęs apdegusį degtuką įdedi atgal į dėžutę.
Greitai tavo kišenėje nebus nieko, ko nebūtų palietus ugnis.

Ne kartą esi atidavęs savo kūną ir drabužius metalo
detektoriams,
savo bagažą – rentgenui,
ir dabar tu neturi nieko aštraus, kas gali įpjauti, įdurti.
Nieko pavojingo – nei ginklų, nei žirklių, net skiltuvo.

(Senoliai tikėjo, kad geležiniai daiktai, ypač tie,
kurie aštrūs,
saugo nuo piktųjų dvasių, prakeiksmo, ligų.
Dabar tam yra raminančiosios tabletės, aspirinas,
antibiotikai.
Ir duoną, ir mėsą dabar perki suraikytą, supjaustytą.
Tai, kas senoliams kėlė saugumo jausmą,
šiurpina mus.)

Demonus nuginėm į kanalizacijos šachtas
ir beprotnamius,
tik jų stiprieji
liko mūsų sapnuose.

Tu norėjai tai parašyti lėktuve,
bet rašalas ėmė lietis –
tokiame aukštyje neįmanoma parašyti to,
apie ką privalai galvoti čia, arti žemės.
Žvelgiant iš tenai net skausmas neturi pavadinimo,
tiktai numerį – kaip didelio miesto aveniu.

Tik antraštės esti aukštai,
o čia, žemai – sulankstyta skarda, sudaužyti stiklai.
Bangos atsitrenkia į plikus akmenis
be saugos pagalvių,
be saugos diržų.
Ir jūra yra kelyje.
Šį mirksnį jos paviršius kilnojasi kaip krūtinė,
taip sunkiai alsuoja uždusęs.
(Čia būtina užsirūkyti, kad nepamirštum, kaip reikia
įkvėpti.)

Susivėlusios bangos,
suglamžytos kaip drabužiai lagamine,
kuris paskubom sukrautas prieš bėgimą.

Atgal į dvarą.

Ten tau gulėti sunkioje juodmedžio lovoje,
kurių senovėje daugiausia būta tuos namuos, iš kur tu atėjai.

Lovoje su šaknimis.

Ji išraižyta Biblijos vaizdiniais.
Nuodėmė. Betliejaus tvartas. Bėgimas iš Egipto.
Lakoniški vaizdai. Vėl kadrai. Momentinės nuotraukos.

Keltų raštai kilimuose,
ornamentai, kurie klaidina kelyje į nesantį centrą.
Jie juos bus nusižiūrėję iš jūros.

Susisukęs į garankštį,
tu grimzti į miegą tarsi kertinis akmuo į žemę,
kol tavo mintys
klaidžioja po tuščių namų aukštus ten, aukštai.

 

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis