Husseinas Habaschas – kurdų poetas, rašantis kurdų ir arabų kalbomis. Gimė 1970 m. Sirijoje, tačiau jau daug metų gyvena Bonoje, Vokietijoje. Jo poezijos rinkiniai išleisti Madride, Kaire, Damaske, Londone, poezija versta į vokiečių, anglų, ispanų, prancūzų, turkų, persų, uzbekų, rusų, rumunų kalbas. Yra dalyvavęs daugelyje poezijos festivalių įvairiose šalyse. Šiemet jis „Poezijos pavasario“ svečias.

 

Raudonas sniegas!

Baltas sniegas dulkia
Ir užkloja pasaulio kalnus.
Jie tampa baltai baltutėliai.

Dulkia dabar baltas sniegas
Ant Kurdistano kalnų.
Bet jau tuoj
taps jie raudoni!

Bethovenas ir kurdai

Žvelgiu į Bethoveno statulą,
ji kelia liūdesį.

Kurdų pulkai raižo senamiestį,
skersai ir išilgai bėginėja.
Tik nostalgija teikia jiems paguodą.
Bethovenas verkia.

Aš žvelgiu į Reiną,
kuris miestą dalina perpus,
jis kelia liūdesį.

Ar liūdi jis dėl Eufrato?
Eufratas ir taip yra liūdnas.

 

Miesto griuvėsiai

Lietus sako:
„Šis miestas yra apleistas, išdžiūvęs kaip kapai.
Mano lašai jo niekados nepasieks.“

Saulė sako:
„Virš jūsų aš nebetekėsiu.“

Miesto vargetos sako:
„Dievas privalo tuos,
kurie mūsų gražų miestą pavertė kapinėm,
pražudyti.“

 

Būk gailestingas savo tremčiai

Saugok save nuo mirties.
Nesakykit,
kad mirtis esą gražesnė,
jos nuožmumas esą gailestingesnis negu tremtis.

Tik mirusieji žino,
kokia varginga mirtis
ir kokia nyki jos povyza.

Galvok apie save, apie savo būvį
ir dėkok už dieną savosios tremties.
Jos diena yra vis dar diena
ir jos saulė dar vis tebešviečia.

Taigi, būk gailestingas savajai tremčiai.

 

Dovana

Kiekvieną naktį
vienišas ant namo stogo
jis raško žvaigždes nuo dangaus,
vieną po kitos.

Jis suveria jas.
Spindintį vėrinį
dovanoja jis tau ryte.

 

Žinok – aš esu miręs

Kai tu vieną kartą ateisi ir manęs nerasi
žinok kad esu kitur
Jei tu ir ten ateisi ir manęs nerasi
žinok kad aš esu tolimam krašte
Kai tu ir į tą tolimą kraštą ateisi
ir manęs ir tenai nerasi
nenuliūsk
pasodink raudoną rožę į žemės širdį
ir žinok kad aš esu miręs.

 

O Dieve

Lietus krenta į tavo plaukus
Per kvapnias juodas kasas
kužda jis karštus bučinius tavo kaklui
ir krenta ant tavo sniego baltumo krūtų
žaidžia jomis
tarytum pavergtas sakalas įsimylėjęs ir bergždžias
srūva jis toliau į tulpėmis ir narcizais išpuoštus
tavo pilvo laukus
ir krenta į tavo apvalią bambą
sklidinas meilės teka toliau per gaktą
stiebelis po stiebelio drėkindamas ištroškusią veją
geisdamas amžiams čia pasilikti
Lietaus troškimas lieka neišsipildęs
Liūdnai srūva jis
per glotniai baltas šlaunis
per kelius kelių girneles kulkšnis
ir per paskutinį pirštelį
Prie tavo kojų jis telkšo liūdnai tiesia į dangų rankas
ir šaukia: O Dieve
Meldžiu Tavo meilės ir gailestingumo
leisk man vėl į viršų sugrįžti
Brangusis Dieve leisk man sugrįžti

 

Kai tu vienądien sutiksi liūdinčią moterį

Kai tu vienądien
sutiksi liūdinčią moterį,
nesakyk jai:
Tesaugo tave Dievas
Tepadeda tau Dievas
Teišvaduoja tave Dievas iš tavo liūdesio
Ne,
Ne, nesakyk to!
Karšta širdim
apkabink ją
ir ištark jai slapčiomis:
Tu esi gražiausia pasaulio moteris,
o tavo akys yra visų gražiausios,
ir jei tu nusišypsotum,
visur pražystų tavo šypsenos žiedai
Tada išvysi, kaip meilė
suspindės jos veide
ir kaip sušvytės jos siela,
ir kaip ji savo liūdesį
greitai užmirš

 

Meilės prasmė

Visi žino
Kad žemė yra apvali
Ir be abejo ji dar ir sukasi
Tačiau ko jie nežino
„Yra tai kad mylinčių širdys
Ją padaro apvalią“
Ir ją suka jų meilės galia.

 

Žalias šypsantis medis

Buvo amžinai žaliuojantis medis
visada besišypsantis
Jie panoro patirti
kodėl jis visąlaik žalias
ir kodėl visad šypsos?
Jie atvėrė jo širdį
ir išvydo paukštį
Jis skraidė nuo vienos kraujagyslės ant kitos
ir krovėsi lizdą jos vidury

 

Keturi medžiai

Jie nukirto keturis medžius
Iš pirmojo jie padirbino lovą kūdikiui
iš antrojo padarė lovą dviem įsimylėjėliams
iš trečiojo padirbo lazdą senam vargetai pasiramsčiuoti
iš ketvirtojo sukalė sostą sostui karaliaus rūmuos
Pirmasis, antrasis ir trečiasis gyveno be galo laimingai,
nors kukliai
Ketvirtasis
gyveno liūdnai
nepaisant turto
ir nepaisant rūmų puikybės

 

Dviejų medžių meilė

Du medžiai buvo labai įsimylėję
Nelemtas medkirtys
juos nukirto
ir parsigabeno namo
Abu medžiai susitiko
medkirčio žiemos židiny
Jie apsikabino
ir sudegė sykiu

 

Skėtis

Išvydo medis du pusnuogius vaikiūkščius lietuje
Jis stryktelėjo
Stryktelėjo greitai
Išskleidė savo lapus
Kaip skėtį išskleidė viršum vaikų

 

Gailestis

Paukštis susisuko lizdą aukštame medyje
Medis ištiesė ranką į dangų ir tarė:
Brangus Dieve,
prašau tave, neleisk vėtrai pasukt mano pusėn

 

Be abejo

Jie tarė medžiui:
Kuo norėtum būti – lazda aviganiui pasiramsčiuoti
Ar skeptru karaliaus rūmuos?
Tas atsakė: Be abejo norėčiau būti aviganio lazda

 

Iš vokiečių kalbos vertė Antanas A. Jonynas