Pirmąsyk apie „Biatanatą“¹ aš sužinojau iš de Quincey’o² (kuriam apskritai esu tiek skolingas, jog pripažinti tik dalį savo skolos reikštų atmesti ar nutylėti visas kitas). Šį traktatą XVII a. pradžioje parašė didis poetas Johnas Donne’as^* ir testamentu paliko rankraštį serui Robertui Carrui3 su vienintele draudžiamąja sąlyga – „išspausdinti arba sudeginti“. 1631 m. Donne’as mirė; 1642 m. kilo pilietinis karas; 1644 m. poeto pirmagimis sūnus atidavė dūlantį rankraštį spaudai, „kad išgelbėtų jį nuo ugnies“. „Biatanatą“ sudaro beveik du šimtai puslapių; De Quincey’o („Writings“⁴, VIII, 336) apibendrino juos taip: savižudybė yra viena iš žmogžudystės formų; kanonų teisės žinovai skiria tyčinę žmogžudystę nuo priverstinės; logiškai mąstant, tokią skirtį galima taikyti ir savižudybei. Kadangi kiekvienas žmogžudys toli gražu nėra žudikas, tai kiekvienas savižudis toli gražu nėra suteptas mirtina nuodėme. Tiesą sakant, akivaizdžiai toks yra „Biatanato“ teiginys; jį skelbia paantraštė („That Self-homicide is not so naturally Sin that it may never be otherwise“⁵) ir iliustruoja ar greičiau išsemia detalus išgalvotų arba tikrų pavyzdžių katalogas – nuo Homero^**, „rašiusio apie tūkstančius dalykų, kurių niekas, išskyrus jį, neišmanė, ir apie kurį sakoma, kad pasikorė nesugebėjęs atspėti žvejų mįslės“⁶, iki pelikano, tėviško meilės simbolio, ir bičių, kurios, pasak Ambraziejaus „Šešiadienio“⁷, „atima sau gyvybę, jei netyčiom pažeidžia savo karaliaus įstatymą“. Katalogas tęsiasi per tris puslapius, jį peržvelgdamas pastebėjau tokį snobišką bruožą: mažai žinomi pavyzdžiai įtraukti („Festas, Domiciano⁸ favoritas, nusižudė, kad nuslėptų odos ligą“), o kiti, gan įtaigūs (Seneka, Temistoklis⁹, Katonas¹⁰⁾, praleisti –­ tikriausiai kaip pernelyg lengvi.
Epiktetas („Atsimink svarbiausia: durys yra atdaros“¹¹) ir Schopenhaueris („Ar Hamleto monologas yra nusikaltėlio meditacija?“) lakoniškai pateisino savižudybę; būdami iš anksto įsitikinę šių užtarėjų teisumu, skaitome juos paviršutiniškai. Tas pat man nutiko su „Biatanatu“, kol už pažįstamos temos pajutau – ar maniausi pajutęs – slypint numanomą, ezoterinę temą.
Taip niekada ir nesužinosime, ar Donne’as „Biatanatą“ rašė iškėlęs sau tikslą užsiminti apie šią slaptą temą, ar tam jį pastūmėjo netikėta ar miglota šios temos įžvalga. Antrasis variantas man atrodo labiau tikėtinas; hipotezė apie knygą, sakančią B, kad pasakytų A kriptogramos forma, yra nenatūrali; visai kita yra hipotezė apie veikalą, kurio akstinu tapo atsitiktinė intuicija. Hughas Faussetas¹² spėjo, kad Donne’as buvo sumanęs savižudybės apologiją vainikuoti savižudybe. Prielaida, kad Donne’as žaidė su šia mintimi – visai galima ar įmanoma, bet kad jos užtenka „Biatanatui“ paaiškinti – tai, savaime suprantama, juokinga.
Trečioje „Biatanato“ dalyje Donne’as samprotauja apie Šventajame Rašte minimas savanoriškas mirtis; jokiai kitai jis neskiria tiek dėmesio, kiek Samsono mirčiai. Pradeda teiginiu, kad šis „pavyzdingas vyras“ yra Kristaus emblema ir kad graikams jis tapo Heraklio prototipu. Francisco de Vitoria¹³ ir jėzuitas Gregorio de Valencia¹⁴ neįtraukė jo į savižudžių sąrašą; Donne’as, neigdamas jų nuomonę, cituoja paskutinius prieš kerštą pasakytus Samsono žodžius: „Leisk man mirti su filistinais!“ (Ts 16,30). Lygiai taip pat jis atmeta šv. Augustino teiginį, kad Samsonas, nuvertęs šventyklos stulpus, nebuvo kaltas nei dėl svetimų mirčių, nei dėl savosios, nes jį įkvėpė Šventoji Dvasia „tarytum kalavijas, kurio ašmenys kerta paklusdami jo turėtojui“ („Dievo valstybė“, I, 20). Įrodęs šios hipotezės nepagrįstumą, Donne’as užbaigia skyrių Benito Perei­ros¹⁵ posakiu, kad Samsonas – tiek savo mirtimi, tiek savo žygiais – buvo Kristaus simbolis.
Apversdami Augustino teiginį, kvietistai tikėjo, kad Samsonas, „velniui pakursčius, nusižudė drauge su filistinais“ („Ispanų heterodoksai¹⁶“, V, I, 8); Miltonas („Samson Agonistes“¹⁷) in fine¹⁸ pateisino jam priskiriamą savižudybę; Donne’as, manau, čia matė ne tiek kazuistinę problemą, kiek metaforą ar vaizdinį. Jo nedomino Samsono byla (tiesą sakant, kodėl turėjo dominti?); jį domino Samsonas tik kaip „Kristaus simbolis“. Senajame Testamente nėra nė vieno herojaus, kurio nebūtų užkėlę į šią aukštumą: Adomas šventajam Pauliui yra Ateisiančiojo ženklas; Abelis šventajam Augustinui įkūnija Išganytojo mirtį, o jo brolis Setas – prisikėlimą; Quevedui¹⁹ „Jobas buvo nuostabus Kristaus provaizdis“. O pats Donne’as griebėsi tokios banalios analogijos, kad skaitytojas suprastų: „Samsono lūpose tai gali būti melas; Kristaus lūpose – tiesa.“
Kristui skirtas skyrius parašytas santūriai. Autorius apsiriboja dviem citatomis iš Šventojo Rašto: fraze „Už avis aš guldau savo gyvybę“ (Jn 10,15) ir įdomiu pasakymu „atidavė dvasią“, kurį visi keturi evangelistai vartoja „mirė“ prasme. Iš šių posakių, kuriuos patvirtina sakinys „Niekas neatima gyvybės iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu“ (Jn 10,18), Donne’as daro išvadą, kad Jėzus Kristus mirė ne nuo kryžiaus kančių, o, tiesą sakant, atėmė sau gyvybę stebuklingai ir savanoriškai iškvėpęs dvasią. Šią prielaidą Donne’as iškėlė 1608 m; 1631 m. jis įtraukė ją į pamokslą, pasakytą savo mirties išvakarėse Vaitholo rūmų koplyčioje.
Viešasis „Biatanato” tikslas yra nuslėpti savižudybę; tikrasis – įrodyti, kad Kristus nusižudė^***. Tai, kad šį teiginį įrodytų, Donne’as pasirėmė šv. Jono eilute ir žodžio „iškvėpti“ [paskutinį kvapą] pakartojimu – neįtikima ir tiesiog neįtikėtina; be abejo, jis verčiau būtų pasirinkęs neaštrinti šios šventvagiškos temos. Krikščioniui Kristaus gyvenimas ir mirtis yra svarbiausias pasaulio istorijos įvykis; ankstesni šimtmečiai jį parengė, vėlesni – atspindi. Dar iš žemės dulkių nebuvo sukurtas Adomas, dar dangaus skliautas nebuvo atskyręs vandenis nuo vandenų, o Tėvas jau žinojo, kad Sūnus mirs ant kryžiaus, ir todėl sukūrė dangų ir žemę kaip būsimos mirties teatrą. Kristus, pasak Donne’o, mirė savo noru, tad stichijos, kosmosas, ištisos žmonių kartos, Egiptas, Roma, Babilonija, Judėja buvo ištraukti iš nebūties jam numarinti. Gal ir geležis buvo sukurta vinims, spygliai – erškėčių vainikui, o kraujas ir vanduo – žaizdai. Ši barokinė idėja jau šmėkščioja „Biatanate“ –­ idėja apie Dievą, renčiantį pasaulį kaip renčiamas ešafotas.
Perskaitęs šiuos užrašus, aš prisiminiau tragiškąjį Philippą Batzą, filosofijos istorijoje žinomą Philippo Mainländerio²⁰ vardu. Jis, kaip ir aš, buvo aistringas Schopenhauerio gerbėjas. Pasidavęs pastarojo (o gal ir gnostikų) įtaigai, jis išmąstė, kad mes esame nebūties troškusio ir todėl amžių pradžioj susinaikinusio Dievo nuotrupos. Pasaulinė istorija tėra niūri šių nuotrupų agonija. Mainländeris gimė 1841 m.; 1876 m. išleido knygą „Išganymo filosofija“ ir tais pačiais metais nusižudė.

Iš ispanų kalbos vertė Lanis Breilis

Versta iš: Jorge Luis Borges. „Otras inquisiciones“. –­ Madrid: Alianza Editorial, S.A., 1998.

---

 

^* Kad jis išties buvo didis poetas, liudija tokios eilės:
Licence my roving hands and let them go
Before, behind, between, above, below,
O my America! My new-found-land...
Elegies, XIX
Duok mano rankoms patentą keliaut pirmyn,
Atgal, aukštyn, žemyn, tolyn, gilyn;
Tu man Amerika, nau-jo-ji žemė…
Elegijos, XIX
^** Plg. Alkajaus Meseniečio epitafiją (Graikų antologija, VII, 1).
^*** Plg. De Quincey: „Writings“, VIII, 398; Kant: „Die Religion innerhalb der Grenzen der bloßen Vernunft“ [„Religija vien tik proto ribose“], II, 2.

---

 

Komentarai

¹ Originalo kalba – Biathanatos. Šis J. Donne’o naujadaras yra sudarytas iš dviejų graikų kalbos žodžių: βιάω – naudoti jėgą, prievartauti, smurtauti ir θάνατος – mirtis; vadinasi, biatanatas yra smurtinė mirtis (gr.)
² Thomas de Quincey’s (1785–1859) – anglų rašytojas, eseistas. Išgarsėjo autobiografine knyga „Anglų opiomano išpažintis“ („Confessions of an English Opium-Eater“, 1821, papildytas 1856), kur aprašė narkotikų sukeltas ekstazės būsenas ir pragariškas kančias. Iš daugybės filosofijos ir literatūros kritikos darbų paminėtinos burleskinė esė „Apie žmogžudystę, kaip vieną iš vaizduojamojo meno rūšių“ („On Murder Considered as One of the Fine Arts“, 2 d., 1827–1839) ir subtili psichologinė studija „Anglų pašto vežimas“(„The English Mail Coach“, 1849).
³ Robertas Carras (apie 1590–1645) – Somerseto grafas, škotų politikas, anglų karaliaus Jokūbo favoritas.
⁴ Raštai (angl.).
⁵ Savižudybė nėra jau tokia nuodėmė, kad negalėtų būti kitokia (angl.).
⁶ Turimas omenyje Homero biografijos epizodas apie utinėjančius vaikus. Homeras, pakeliui į Tėbus užsukęs į gimtąją Ijono salą, paklausia nuo jūros grįžtančių vaikų, kaip jiems sekėsi žvejoti. Šie atsako tokia mįsle: ką pamatėme ir sugavome, tą paliekame, ko nepamatėme ir nepagavome, tą nešamės (ὅσα εἴδομεν καὶ ἐλάβομεν, ταῦτα ἀπολείπομεν, ὅσα δὲ οὔτε εἴδομεν οὔτ᾽ ἐλάβομεν, ταῦτα φέρομεν). Homeras mįslės neįmena ir – kaip teigia vėlyva tradicija – iš sielvarto miršta.
⁷ Ambraziejus (lot. Ambrosius Mediolanus, apie 337–397) – Vakarų krikščionių teologas, vienas Bažnyčios tėvų. Šventasis. „Šešiadienis” („Hexameron“) yra jo egzegetinis Šventojo Rašto Pradžios knygos komentaras.
⁸ Titas Flavijus Domicianas (51–96) – romėnų imperatorius, garsėjęs įtarumu ir žiaurumu.
⁹ Temistoklis (gr. Θεμιστοκλής, 524–460/459? pr. Kr.) –­ Atėnų politinis veikėjas ir karvedys; ištremtas iš Atėnų, atvyko į Persiją ir tapo daugelio Mažosios Azijos miestų valdovu. Pasak vienų šaltinių, mirė natūralia mirtimi; pasak kitų – išgėrė nuodų, kad nekovotų prieš tėvynainius ir nesuterštų savo, kaip karvedžio, šlovės.
¹⁰ Markas Porcijus Katonas Utikietis (lot. Marcus Porcius Cato Uticencis, 95–46 pr. Kr.) – romėnų politinis veikėjas ir karvedys. Buvo laikomas tikro stojiško respublikono idealu. Žlugus respublikai, 46 pr. Kr. nusižudė Utikoje.
¹¹ Reminiscencija iš graikų filosofo-stoiko Epikteto (gr. Επίκτητος, apie 50–apie 138) „Pokalbių“ („Διατριβαί“, I, 9, 20): „Verge tu verge, jei turėsi, tai ir turėsi, o jeigu ne – išeisi: durys atdaros“. Žr. Epiktetas. „Pokalbiai. Fragmentai. Vadovėlis“. Vertė V. Kazanskienė. Vilnius: Pradai, 2001. – p. 33.
¹² Hughas l’Ansonas Fausset (1895–1965) – anglų rašytojas ir literatūros kritikas.
¹³ Francisco de Vitoria (apie 1486–1546) – ispanų teologas, karo teoretikas.
¹⁴ Gregorio de Valencia (1549–1603) – ispanų teologas, jėzuitas, labiausiai pagarsėjęs Tomo Akviniečio „Teologijos sąvado” komentarais.
¹⁵ Benito Pereira (apie 1535–1610) – ispanų filosofas ir teologas.
¹⁶ „Ispanų heterodoksų istorija” („Historia de los heterodoxos españoles”, 2 t., 1880–1882) yra Marcelino Menéndezo y Pelayo, ispanų literatūrologo ir kultūros istoriko, studija.
¹⁷ Samsonas kovotojas (angl.).
¹⁸ Galų gale (lot.).
¹⁹ Francisco de Quevedo y Villegas (1580–1645) –­ ispanų rašytojas, dvariškis, diplomatas. Vienas būdingiausių baroko literatūros atstovų. Savo kūriniuose kritikavo anuometinę Ispanijos visuomenę, pesimistiškai vertino žmogaus prigimtį. Už satyrinius eilėraščius ir pamfletus valdžios ir inkvizicijos persekiotas, 1639–1643 m. – kalintas. Svarbiausi veikalai: „Dievo politika, Kristaus valdžia ir Šėtono tironija“ („Política de Dios, gobierno de Cristo y tiranía de Satanás” 1626), „Perėjūno dono Pablo gyvenimo istorija“ („La vida del buscón, llamado don Pablos“ 1626), „Sapnai“ („Los sueños”, 1627) ir kt.
²⁰ Philippas Mainländeris (tikr. Philippas Batzas, 1841–1876) – vokiečių rašytojas ir filosofas, A. Schopenhauerio sekėjas, radikalus pesimistas. Pagrindinis veikalas „Išganymo filosofija“ („Philosophie der Erlösung“ 1876) pasirodė 1876 m. balandžio 1 d. Kitą dieną autorius pasikorė.