Šįryt vėjuota: medžiai, augantys palei krantą, mėto lapus ir siunčia juos į ežero vidurį. Šitas ežeras gilus, jo krantai dumblėti, pilni stačių kirmėlaičių, linguojančių pagal vėjo vartomą vandenį. Ekspedicijos jachta baltu padu supasi ant vandens, keturi mokslininkai laukia, kol užvirs kava. Ankstyvas rytas, pradeda kilti rūkas. Denyje blondinas riesta nosimi giliai įtraukia drėgno oro ir dairosi aplinkui – greitai nebesimatys krantų, atrodys, kad jie viduryje kažkieno sapno. Vyras vėl šmurkšteli į kajutę.

Galima tik spėlioti, kaip jos elgsis per rūką. Dėl to ant mokslininkų kaklų kabo ausinės – šiomis jie pasinaudos iškart, vos tik kils mažiausias pavojus. Į dugną nuleistos kameros rodo statišką vaizdą: pirmoji miega sukišusi uodegą į minkštą ežero dugną. Antroji tyso ant pilvo, apsikabinusi kažkokią medžio nuolaužą. Kur yra kitos ir ką jos dabar veikia – kol kas neaišku, mat kameros užfiksavo tik šias dvi.

Ežeras retai lankomas žmonių, aplink niekas negyvena, išskyrus moterį ir vyrą. Už kilometro yra jų suklypusi trobelė ir didelis nepraretintas miškas, kuriame vyras ir moteris kartais uogauja. Patys ežere niekada nesimaudo – jiems pakanka palei mišką tekančio upelio. Praeitą savaitę atvažiavusiai televizijai sugyventiniai sakė vengiantys undinių ir nematantys reikalo eiti prie to ežero.

Apie tai, kad jų esama šiuose vandenyse, viešumoje sužinota neseniai – kol kas spėjama, kad undinės čia apsigyveno mažiausiai prieš penkiolika metų. „Atsikėlė!" – sušunka blondinas, įtraukdamas snarglį. Mokslininkai prilimpa prie stačiakampio ekrano, spragteli užvirusio virdulio mygtukas. Antroji, ta, kuri miegojo apsikabinusi medgalį, dabar ant jo vaikšto rankomis. Galbūt taip nori pratampyti sustingusius raumenis arba atlieka kažkokį mokslininkams dar nežinomą rytinį ritualą. Jos sidabrinė uodega atrodo tartum iškelta vėliava: retkarčiais suplaka tvirtu peleku. Staiga undinė pakelia galvą, šiek tiek krypteli dešinėn ir pasižiūri į kameros objektyvą. Ekrane mokslininkai stebi jos apvalias, primenančias pageltusius teniso kamuoliukus akis, juodu taškeliu per vidurį. Undinė nemirkčioja ir atrodo kvailai nustebusi. Nosis maža ir siaura – tokios nenatūraliai mažos buvo madingos 9 dešimtmetyje. Bekraujės lūpos, lengvai pražiotos. Visame šiame derinyje yra kažkas kraupaus, nekeliančio pasitikėjimo. Ji žvilgteli į ekraną tik akimirką, tada pasileidžia nuo medgalio ir pradeda plaukti šiaurės kryptimi maždaug keturiasdešimt kilometrų per valandą greičiu, mokslininkai nukreipia prietaisą jai pavymui.

Šiaurinėje ežero pusėje yra daugiausiai dešimties metrų skersmens sala, kurioje želia žolė, o iš kraštų auga meldai. Visur rūkas, todėl lauke neįmanoma undinės įžiūrėti nei plika akimi, nei su žiūronais. Ta antroji, kurią sekė kamera, išniro iš vandens ir veikiausiai dabar sėdi ant žemės. Pirmoji vis dar miega įknisusi uodegą į dumblą. Mokslininkai dar kartą paspaudžia virdulio mygtuką. „Laukia sunki diena", – burbteli blondinas ir vėl eina prie ekrano. Maždaug už trisdešimties metrų nuo vandens paviršiaus, kuriame plūduriuoja pūvantys medžių lapai, pirmoji taip pat atsikelia, nepasižiūri į kamerą, nevaikšto rankomis, o tik ištraukia apsinešusią dumblu uodegą iš dugno ir pasileidžia šiaurės kryptimi kaip ir antroji. Undinės aiškiai supranta, kad pro rūką žmonės jachtoje jų nemato, todėl nevaržomos gali riogsoti saloje. Dvi mokslininkų kameros neria į gelmę ieškoti kitų. Blondinas išsitraukia iš krepšio rašiklį su storu sąsiuviniu ir ima kažką skrebenti: jis mėgsta savo raštą, taip dailiai vinguriuojantį per sausą popierių. Vėliau viską tenka perrašyti klaviatūra. Kiti rūpinasi aparatūra, siunčia pirminius parodymus vadovybei.

Jau pusė septynių, tačiau rūkas nesisklaido – dabar toks tirštas, jog primena pagalvinius debesis. Atrodo, kad pats esi debesyje, o judantis vanduo – tai oro bangos. Kameros vis dar iriasi per ežero vandenis nieko nerasdamos. Mokslininkai balsuoja – du sako, kad reikia plaukti iki tos salos, kurioje tūno undinės, kiti siūlo palaukti, kol taps giedriau ir tik tada ištyrinėti tą žemės lopinėlį. Tegul kol kas jos jaučiasi padėties šeimininkės. Nutariama palaukti. Vienas jų pripila virdulį vandens ir užkaičia antrą kavos porciją. Užduotis ganėtinai sudėtinga – undines reikia paženklinti ir nustatyti bendrą jų populiacijos būklę. Šiame ežere undinių neturėtų būti daugiau kaip tuzinas.

Suskamba blondino mobilusis, jis brūkšteli smiliumi per telefono ekraną ir išeina į kitą jachtos pusę. Skambina mama, kuriai jis liepė neskambinti, nes bus užsiėmęs. „Nesušalk, – sako balsas iš telefono. –­ Tikiuosi, turi šalia savęs ginklą? –­ blondinas laiko sukandęs viršutiniais dantimis apatinę lūpą, lyg laikytų burnoje guminuką. – Mums su tėčiu neramu dėl tavęs. Juk nesunku parašyti žinutę, kad tau viskas gerai." „Ei, ateik, radom trečiąją!" –­ šūkteli jam.

Ekrane matyti trečioji undinė, tiksliau, jos nugara. Ji plūduriuoja vandenyje, į šalis ištiesusi rankas, beveik nejudindama uodegos. Tik keturi metrai nuo jų jachtos. Antroji kamera taip pat užfiksuoja undinę, kylančią į paviršių netoli pirmosios. Mokslininkai daro taip, kaip sutarė – užsideda garso nepraleidžiančias ausines, kabojusias ant jų kaklo – nuo šiol bendraus tik ženklais. Blondinas patikrina telefoną, kelis kartus brūkšteli smiliumi per aparatą ir kyšteli į kelnių kišenę. Jeigu undinė atsigula ant nugaros – nėra abejonių, kad ji imsis vadinamųjų „sirenų dainų". Juodojoje rinkoje galima įsigyti tokių įrašų. Internete policija gaudo brakonierius ir dalina didžiules baudas. Nors garsai vartojami tik per išorinius ausų organus, vis tiek gali padaryti negrįžtamų pokyčių žmogaus smegenyse, o neretai viskas baigiasi ūmia mirtimi. Nepaisant to, kai kurie asmenys vis tiek stengiasi tų įrašų įsigyti –­ kalbama, kad jausmas toks, lyg visame tavo kūne vyktų ilga kulminacija. Kai kurie taip ir miršta paralyžiuoti išsitęsusio malonumo, kiti – pasielgia neprognozuojamai, pavyzdžiui, apimti euforijos tranko kaktą į sieną, išdaužia kumščiais stiklus ir šoka pro langus, susikramto liežuvį, raunasi plaukus nuo skalpo ar draskosi rankas, kol po panagėmis atsiranda kraujuotos atplaišėlės.

Jachtoje mokslininkai juda spengiančioje tyloje. Kameros užfiksuoja dar keturis undinių kūnus, kurie plūduriuoja vandenyje ir, suprantama, skleidžia tuos garsus. Lagaminėlyje keturios migdomųjų kapsulės, blondino kolega išima vieną ir užtaiso šautuvą, tada nusitaiko į arčiausiai esančią kameros fiksuojamą kūną. Šautuvo buožė atsiremia į mokslininko pilvą. Kapsulė pataiko, nes undinė skubiai apsiverčia ant pilvo ir neria į dugną. Migdomieji suveikia ties dešimtuoju metru, ekrane matyti, kaip ji išsitiesia visu ūgiu ir lėtai pradeda kilti į paviršių. Jie paruošia tinklą.

Štai, undinė guli denyje, nuo jos sklinda aštrus dumblių, maišytų su dvėsena, kvapas. Keturi mokslininkai dirba visiškoje tyloje – vienas jų ima kraują iš undinės kaklo, kitas paima odos ir žvynų mėginius, dar kitas prižiūri kameras, kurias ežero undinės pradeda gainiotis ir plakti uodegomis. Kameras tenka laikinai ištraukti. Jachta pradeda nežymiai svyruoti –­ tačiau perdėm sunki, kad jos valiotų laivą apversti. Vienintelis blondinas stebi situaciją iš šono, apsimesdamas skrebenantis svarbius duomenis į savo sąsiuvinį. Jis jau nufotografavo pagautąją visais įmanomais rakursais. Undinės toliau siautėja – galima justi, kaip jos uodegomis daužo valties kraštus. Visur tebetvyro rūkas. Pagautoji miega ir, sprendžiant iš stoto, yra vyresnė už šįryt matytas. Beplaukė galva tvirtais žandikauliais nusvirusi prie peties. Akys, geltoni kamuolėliai, apsinešė lengvu gleivių dangalu. Didžiulės, tuščiavidurės krūtys, nusvirusios į pažastis, užsibaigia suskeldėjusiais speniais. Gilioje, vos judančioje alsuojant jos bamboje veisiasi daugybė parazitų rūšių – mokslininkas jau paėmė pavyzdį ir galbūt pasiseks atrasti dar kokį neištirtą egzempliorių. Po bamba yra žvynuotoji jos dalis, ties uodegos viduriu kabo sėklos kapšelis, reiškia –­ patinėlis. Kai tyrimai pagaliau baigiami, jie nutaria paleisti undinę į vandenį. Vienas mokslininkas rodo ranka ženklus kitiems –­ suprask, nebekvėpuoja. Pripuolęs blondinas ieško pagautosios kakle pulso, kuris atsimuštų į tvirtai prie gyvio gyslos prispaustus jo pirštų galus.

Jos nesustoja mušti uodegomis valties. Nebijo išsisklaidžiusio rūko, vis išnyra iš vandens kone iki pusės, kažką žiopčiodamos savo šlykščiomis ertmėmis vietoj lūpų. Mokslininkai nebegali tęsti ekspedicijos, todėl reikia tiesiog plaukti į krantą. Dvokia pagautoji, kurią blondinas įkiša į polietileninį maišą nuo gelbėjimosi liemenių. Vietoje jų tikriausiai pasiųs kitą komandą. Ausinės pradeda spausti blondinui ausų kremzles. Suvibruoja jachtos variklis.

Variklį išgirsta vienkiemio trobos gyventojai – moteris ir vyras. Vyras tuo metu kaip tik kaso moteriai nugarą: jiedu guli parkritę ant žolės netoli savo namo, vyras brauko ją savo kietais nagais, palikdamas rausvas šliūžes. Ji nedaro nieko –­ guli priglaudusi skruostą prie žolių. Tik kai variklis suūžia, pakelia skruostą, į kurį įsispaudę pailgi žalumynų stiebai. Reikia atsikelti – eiti pažiūrėti. Ji užsagsto vyrui marškinius, kad nesimatytų krūtinplaukių. Pačios galva užstringa velkantis suk­nelę, nes tingi atsisegti užtrauktuką. Jis iš jos nusijuokia. „Einam", – jie susikimba rankomis ir nuskuba ežero link.

Kai priplaukia krantą, undinių virš vandens nebesimato. Mokslininkai tol nenusiima ausinių, kol pamato iš miško išlendančius vyrą ir moterį. Nekantriausiasis šlakuotais pečiais, išlipa iš laivo ir iškart užsirūko cigaretę. Sugyventiniai stovi tolėliau. Niekas nekalba, kol vyras šypteli bedante ir paklausia: „Ar galima?" Mokslininkas nenoriai ištraukia iš pakelio dvi cigaretes. Vyras žiojasi paprašyti ugnies. Tuo tarpu iš jachtos išlipa dar vienas mokslininkas. Susiraukęs blondinas rankos mostais paprašo vyro su moterimi atsitraukti ir netrukdyti operacijai. „Čia mūsų žemės", – burbteli moteris, bet įsakymui paklūsta. Grįždami namo jie spėlioja, ar ta jachta liks per naktį, ar ją išsigabens. Vakare sutaria nueiti patikrinti.

Ant stalo padėta skaidri stiklinė ir butelis mineralinio, tačiau niekas nedrįsta atsukti kaklelio. Klauso priekaištų. Susiteršti savo vardą visiškai paprasta – tereikia sumaišyti migdomųjų vaistų sudėtį. Pasiteisinti užsimiegojimu, išsiblaškymu, galvojimu apie kitus dalykus. Didžiausia kančia būti dėl to nekaltam, tačiau gėdytis neginti prasižengusio, nes jis laukia, kad jį apgintum. Kūną jie ištirs laboratorijoje, argi čia bėda? Taip, čia bėda. Nekaltųjų žudymas, grubi invazija į svetimą erdvę. Kas dėl to kaltas? Rūkas. Neišsimiegojimas. Išsiblaškymas. Jais buvo pasitikėta. Mokslininkai išeina iš kabineto taip ir neatsukę mineralinio vandens. Blondinui džiūsta gerklė. Koridoriuje jie nesikalba.

Taksi jau laukia. „Koks sakėte adresas?" – perklausia vairuotojas. Kai gerklė išdžiūna, gomuryje ištirpsta kai kurie garsai. Rajonas prasideda ne „pe", o „ke". Jau visai sutemę – diena buvo ne iš lengviausių. Taksi lekia pro daugiaaukščius stiklinius pastatus, aplink daug geltonų ir raudonų šviesų, nenurimstančių lyg ant amžinai papuoštos šventinės eglės. Blondinui nepatinka stiklas, ypač šitas, kuriuo aplipdytos lifto sienos. Gali žiūrėti į save, pavargusį ir susimovusį, visus tuos aukštus, kuriuos kilsi iki savo kambario. O rytoj – rytojus. Suskamba jo mobilusis – mama. Melodija primena, kad jo telefone yra paslapčia įsirašyta šiandieninė giesmė. Ne vienos, o mažiausiai keturių sirenų giesmės. Jis perkels įrašą į kompiuterį, įjungs kolonėles, padės savo dėvėtus penkiasdešimtmečio kaulus ant pilko šilko paklodės ir galbūt išdrįs, o gal tik įsivaizduos išdrįstantis. „Taip, mama", – sako blondinas, žiūrėdamas į save veidrodyje.

Moteris pasirėmusi alkūnėmis ant stalo, vyras verda jiems dilgėlių sriubą su pipirais, nors ji ir nemėgsta aštraus maisto. Alus neaštrus – jis bėga jos stemple lyg stora arterija tiesiai į skrandį, o tada į širdį. „Kai išgeriu, aš pasidarau geresnė", – sako moteris. „Tu visada taip sakai", – tarsteli vyras, daužydamas dilgelėmis aplipusio samčio kotą į puodo kraštą. „Jau visai sutemo, o mes vis dar nenuėjome iki ežero", – mažumėlę patylėjusi sako moteris. „Aha, bet aš verdu sriubą. Negalima palikti tokios pusiau išvirtos, supranti?" Moteris palenda po stalu ir ištraukia žibalinę lempą, pastato ant palangės ir brūkštelėjusi degtukais uždega dagtį. Jaukiai smirsteli siera. „Viskas kaip iš Biblijos", – sako ji, apsikabindama savo vyrą iš nugaros. Jis tebemaišo sriubą, suvirusios dilgėlės puode labiau primena dumblius. „Tu prisigėrei", –­ sako jis švelniai. „Gal pavalgę nueikim prie ežero?" – pilna burna sriubos klausia moteris. Žvyras girgžteli tarp jos dantų. Vyras savo lėkštę jau baigė, geria apžiojęs kaklelį, kol plastikinis butelio šonas įdumba. „Neišgerk viso – palik rytui", –­ vėl moters balsas.

Saloje, tame nedideliame lopinėlyje, iš kraštų apaugusiame meldais, dabar nieko nėra. Retkarčiais, kai nesimato žmonių, undinės užsiropščia ant tos žemės ir žaidžia su senu batu, kurį kažkada mokslininkų pagautoji buvo radusi ežero dugne. Su batu galima nuveikti įvairiausių dalykų – rinkti į jį šliužų kiautus bei įdomesnius akmenukus, įkišti į batą plaštaką, mėtytis su kita undine arba tiesiog ilgai į batą žiūrėti. Jo spalva ruda, bet undinėms tai nieko nesako.

Šįryt jos nežaidė. Tos, kurios kovojo, susikruvino uodegas, o žaizdos kaip mat apsinešė pirmuonimis. Dabar visos panirusios į dugną, netoli viena kitos, įsitempusios ir suglumusios. Nesimato undinės, mėgstančios vaikščioti rankomis. Jos veidas ir pusė kūno išlindę iš tamsaus vandens, undinė guli vandenyje ištiesusi rankas ir skleidžia tą garsą. Neapdairiai eikvoja jėgas giesmei, nors aplink nėra priešų. Jos giesmė skamba per visą ežerą, pasiekia vyrą ir moterį, kurie jos klauso palaimingai susikabinę, taip ir nepakilę nuo stalo. Vienos tuščiame ežere plaukiojančios undinės daina skamba lyg kvietimas gerai išdulkinti apvalų ir prisirpusį pasaulį, o tada jį, visą, dar šiltutėlį praryti. Jos klausantis seilės trūkinėjančiais siūlais tįsta iš burnos. Šilkas, ant kurio guli blondino kūnas, sušlampa.

Ta, kuri mėgsta vaikščioti rankomis, guli ežero paviršiuje ir gieda, pražiojusi savo bekraujes lūpas. Ežeras – tai akies obuolys, o gulinti undinė – juodas taškas. Blondino mama paliko ją su akimis, tuoj išsprogsiančiomis nuo aukštos temperatūros. Nes mama kepa česnaku įtrintą žuvį rytoj atvažiuosiančiam sūnui. Pusvalandis ir bus baigta. Kai akys išsilieja, žuvis truputėlį apkarsta.