Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

 

 

„Mačiau ir žinau, – pasakė erelis, – jie per dienas juodvarniais lakioja, o naktį žmonėmis kalne gyvena.“

 

 

Visi kaimynai normalūs, išskyrus tą dzūką, kol buvo gyvas, nuolat kartodavo Kazys. Kol buvo gyvas, kol vairavo seną opelį, su žmona į sodą važiuodavo kas trečią dieną. Kiekvienąkart, tik atvykęs, iš odinių lakuotų batų spėriai šokdavo į gumines šlepetes ir, klusniai sučiaupęs lūpas, lėkdavo į sandėliuką pasiimti žoliapjovės, kurią tris valandas stumdydavo pakampiais, nors žolė ir taip būdavo iki skausmo nuskusta.  

Variklis birbdavo begėdiškai užgoždamas pamiškės beržų šlamesį ir rytines paukščių giesmes. Negalėdavai išgirsti net isteriškai čirpiančio kikilio, čaižiai ir monotoniškai spygaujančio, kai nutūpdavo tai ant slyvos, tai ant obels, tai ant alyvos – toks jau jo trikampis. Ežiai, pabūgę žoliapjovės riaumojimo, sprukdavo į mišką. Pakvipdavo šviežiai nupjauta žole ir benzinu. 

Sakralią žolės pjovimo ceremoniją dzūkas pašaipiai stebėdavo iš savo kiemo. Tokiomis apeigomis jis neužsiima, dzūko kieme žolė neželia. Sklypą sodų bendrijoje jis nusipirko prieš dešimtmetį, kai nutarė išsikraustyti iš Alytaus. Nors prabėgo tiek metų, į namus vis dar mina per suakmenėjusį molį, kuris palijus virsta žliaugiančia klampia koše. Kai grįžęs iš darbo atbulas automobiliu įsuka į kiemą, ratai ištižusioje terlionėje vis prasisuka taškydami rudą košę trijų metrų spinduliu. 

Dzūkas augina du vaikus: dukrai – jau šešeri, o jaunėliui – dar tik vieneri su trupučiu, neseniai pradėjo vaikščioti. Kartais žmonai padėti atvažiuoja jos mama, ji išveda mažylį pastripinėti. Šis  dažnai griuvinėja, o purviname kieme vaikščioti gali nebent tarp statybinių atliekų ir šiukšlių, tad močiutė su mažiumi traukia į kaimynų sklypus, kuriuose bent jau žemė neplaukia po kojomis. Vyresnioji irgi lekia iš paskos – tokia judri, guvi, plepi ir drąsi, kad ne kiekvienam sodininkui lemta atlaikyti jos draugiją. 

Niekas nėra jų išvijęs – nors susižvalgę kaimynai piktai skersakiuoja, o nusisukę keikiasi taip stipriai, kad nuo keiksmų liniuotės virsta flomasteriais ir voniose išsilydo gyvatukai, nekviestiems svečiams, kurie ant svetimos vejos jaučiasi kaip namie, jie tik mandagiai šypsosi. Kartais pro sukąstus dantis iškošia, kad svečiuotųsi kiek širdis geidžia, nors, iš teisybės, jie keiksnoja dzūką, kad šis per tiek metų nuosavame kieme apsikuopti nesugeba.

Apsileidęs tinginys, bambėdavo Kazys, kai dar buvo gyvas. Kaip galima tokiame šiukšlyne gyventi? 

Veikiausiai Kazys kiek perspaudė, nes kieme dzūką kasdien išvysi plušantį – tai su kastuvu mosuoja iki pusės išsirengęs, tai gręžia ką nors suplukęs arba šlifuoja, arba benzininį pjūklą virkdo, bet dažniausiai jis tvorą stato. Jau turbūt penkerius metus stato, bet tvoros kaip nėra, taip nėra. Nepanašu, kad artimiausiu metu atsirastų, nes darbams vis kas pakiša koją – tai Viktoras iš gretimo sklypo pasiūlo alaus išgerti, tai medžiagų netikėtai pritrūksta ir tenka važiuoti į statybinių prekių parduotuvę. Išgėrus alaus vairuoti negalima – tenka prašyti, kad kas pavežtų. Jei pavyksta rasti vairuotoją, parduotuvėje dzūkas ta proga dar porą skardinių į krepšį įsimeta. Grįžus dirbti jau sunku, tad statybos nukeliamos kitai dienai. Žodžiu, nėra lengva tą tvorą statyti, kai aplink tiek trukdžių, bet labiausiai dėl visko kaltas nelemtas molis. 

– Drėgni moliai priklauso penktai dirvožemio grupei pagal šalčio deformaciją, – prisiskaitęs gūglų pasakoja kaimynams, – užšalę spaudžia pado ar pamato sienas, todėl galvotau apie firmą. Pats niekaip nesustvarkytau ir tos tvoros nepastatytau. 

Kaip tarė, taip padarė – kartą išsikvietė statybininką, neįtikėtinai panašų į Šreką. Kiekvieną rytą jis bent pusvalandį sukinėdavo ratus aplink kiemą sukryžiavęs rankas už nugaros. Vaikštinėdavo, apžiūrinėdavo prakeiktą tvorą ir dūsaudavo taip giliai, jog atodūsio dugne galėdavai aptikti skalūnų dujų. Po kelių valandų pasigirsdavo serija keiksmažodžių, įvardijančių lytinius organus ir įvairius gyvulius, suprask, darbuose – jokio postūmio į priekį. Galiausiai Šrekas pasiduodavo ir darbus vainikuodavo atkemšamos skardinės pokštelėjimas. Net firma nepadėjo pastatyti tvoros. Didžioji kinų siena turbūt greičiau išdygo, nes statyboms netrukdė nelemtas molis. 

Stebėdamas dzūko vargus, Kazys, kuris tuo metu dar buvo gyvas, bet jau gumbuotas ir sulinkęs kaip imbiero šaknis, nusispjovęs per petį dar aistringiau imdavo stumdyti žoliapjovę, o šalimais lyg kelmas kėpsanti jo žmona imdavo kažką neaiškiai murmėti apie prakeiktą lietų ir reumatizmą. 

Kartais, lyg tyčia norėdamas paerzinti, dzūkas įsiverždavo į Kazio valdas pro tujų sieną ir, nekaltai mirksėdamas, paprašydavo ką nors paskolinti – kopėčias, kirvį, karutį, laistymo žarną. Ir ką tu jam, gražiam, jaunam, raumeningam, atsakysi – atsidusdavo senukas taip stipriai, kad net stuburas trakšteldavo, ir tyliai paklusdavo. Kiekvienąkart, net banaliausią ūkio padargą skolindamas, jis dzūkui tokias išsamias jo naudojimo instrukcijas pateikdavo, lyg mėgintų aklajam padėti nutupdyti lėktuvą. 

– Ir iš kur pas žmones tiek naglumo, – Kaziui ant­rindavo žmona, – o jau ta mergiotė – dar chytresnė už tėvą. Lenda visur kaip parazitas, kaimynų mergaitės slepiasi nuo jos, tik palik duris atrakintas, iškart vidun su batais įrėplios – į tualetą mat užsimanė, gal namie neturi?

Kai sutemus dzūkas liepia dukrai eiti namo, ji sušunka, kad niekur nesijudins, nori dar lauke pažaisti. Kam nors surikus, jis, nepaisydamas situacijos, instinktyviai subliauna dar garsiau, tad po dukters atsikalbinėjimų pasigirsta griežtas ir trenksmingas: 

– Staigiai namo, pasakiau! 

Mergiotė taip paleidžia dūdas, kad pamiškėje nuo pavėsinių stogų ima trupėti šiferis. Sakytum, negražu aprėkti vaiką, bet jeigu tokią augintum, patikėk, ir pats pašūkautum atsidėjęs, nes visiems kultūringiems moralams ji atspari kaip tarakonas, galintis pakelti branduolinę katastrofą ir atgyti net tada, kai būna įšaldytas į ledą. 

Bet šiaip jis – geras tėtis. Va, pėdina dabar su vaikais dulkėtu sodo žvyrkeliu. Eina prie ežero. Viena ranka tvirtai stumia vežimėlį su mažiumi, kitoje laiko dukters gelbėjimosi ratą, išmargintą princesės Elzos portretais. Mergiotė reaktyvinio lėktuvo greičiu dviračiu leidžiasi nuo kalno ir vos spėja sustabdyti prieš posūkį, iš kurio nosį jau kiša greičio ribojimo ženklų nepaisantis džipas. Dulkių debesyje paskendęs dzūkas surinka iš visų plaučių, duktė jam piktai atšauna, bet greitį sulėtina, pastabą šįsyk išgirsta. 

Vaikai turškiasi ežere iki pamėlynavimo ir kol pirštai susiraukšlėja.

– Jei tik galėtau, tai panertau iki pačio dugno ir griebtau žuvį už uodegos, – čaižiai spiegia mergiotė, kol dzūkas, ant kranto tyčia nutaisęs kuo grėsmingesnę, bet tuomsyk ir komišką išraišką, mojuoja jai kumščiu neva grasindamas, kad jeigu dabar pat iš vandens neišlįs, bus blogai. Niekas jo, aišku, neklauso, kol nepasirodo žmona. 

Ji daug nešneka, ištaria tik tris žodžius, kuriuos duktė galiausiai išgirsta:

– Staigiai lipi lauk. 

Tokiais karštais vasaros vidurdieniais, kai apkvaitę paukščiai lyg šratai atsimuša į namų sienas, gali nors ištisą dieną prakiurksoti prie ežero, bet sodininkai dyko gulinėjimo nepripažįsta. Dažniausiai jie atkrypuoja iš pat ryto rankšluosčiais apsirišę juosmenis. Rūsčiai prisimerkę apžvelgia apylinkes, įlenda į vandenį, keliais dideliais grybšniais apiplaukia garbės ratą ir išlipę traukia į namus. Vakarėjant vėl trumpam sugrįžta išsimaudyti. Jei kuris nors smakso ant pledo paežerėje kiaurą dieną, žinok, – ne vietinis. 

– Invazinių visokių čia privažiuoja, – tulžingai atvykėliais piktindavosi Kazys, kai dar buvo gyvas, – šiukšles palieka, pakrantę apdergia. 

Eilinis vakaras, kai dzūkas iki išnaktų krapštosi garaže. Saulei nusileidus, lyg koks vaiduoklis pas jį atslenka Viktoras iš kaimyninio sklypo. Nakčiai įpusėjus, žoliapjovėms ir trimeriams užmigus, varlėms įnikus kurkti, žiogams – čirpti, garaže pasigirsta skardinės pokštelėjimas. Šįsyk vyrai užsisėdi ilgiau. Viktoras patyliukais, vogčia dairydamasis per petį, kiūtina į namus parsinešti rimtesnio butelio. Jei planas išdegs ir jo nesustabdys žmona, grįš išsišiepęs nuo ausies ligi ausies. Susės tada juodu ant suolo ir iki išnaktų postringaus apie vaikus, statybas ir gyvenimo prasmę. Išsiskirstys linguodami ir glėbesčiuodamiesi. Tokius vakarojimus dzūkas sau leidžia tik tuomet, kai kitądien nereikia į darbą. 

Jis dirba kalėjimo prižiūrėtoju. Tris paras dirba, tris ilsisi. Kaskart, grįžęs iš pamainos, pajuodusiais paakiais įsvirduliuoja į namus, atsikemša alaus ir sudrimba fotelyje. Pusvalandį prasėdi paskendęs kambario nykybėje – toks ritualas privalomas norint sugrįžti į namų pasaulį ir persimainyti į žmogų, šeimos tėtį. Namiškiai tuo metu stengiasi prie jo nesiartinti – būna, atneša alaus, pastato ant staliuko prie sofos ir pasišalina. Kiek vėliau sugrįžta plunksnų sušluoti, kurių prie fotelio kartais pribyra.

Kalėjime atsidūrė ne savo noru. Kitados dirbo muitinės pareigūnu, turėjo valstybės tarnautojo statusą, bet netyčia pragėrė. Koją pakišo nelemtas atsitikimas – važiavo iš draugo gimtadienio porą skardinių ištuštinęs, ir sustabdė. Darbo, aišku, neteko, reikėjo greitai suktis iš padėties, juolab kad namas buvo ką tik nupirktas, slėgė visokie ūkio ir buities rūpesčiai.

Po dviejų mėnesių dzūkui pasiūlė ateiti į Lukiškes. Kelerius metus ten dirbo, kol kalėjimą galiausiai uždarė. Tada išsiuntė į Pravieniškes. Čia jau atėjo pasikaustęs, žinojo, kad su kaliniais geriau išvis nebendrauti, jokio asmeninio ryšio nemegzti, vengti akių kontakto. Dauguma jų gudrūs kaip žalčiai. Kartą psichologijos studentės įsiprašė kelis aplankyti, neva mokslinį darbą rengė. Viskas baigėsi tuo, kad jas taip užverbavo, jog ir pinigus, ir telefonus tiems suskiams tempė, o gal net atsidavė nedraugavusios. 

Turi nuteistieji kažkokių panašumų – vieni į tapybą atsigręžia, kiti kalėjime meilės ieško. Mezga pažintis, kabina makaronus, eiles rašo, kol galiausiai nuskyla ir pavyksta žmoną susirasti. Žmoną čia turėti apsimoka – gali visokių nuolaidų kaulyti, bausmę susitrumpinti, į pasimatymus vaikščioti, tam reikalui net specialų kambariuką su patogumais išskiria. 

– Pasibirbina gerą parą, o paskui išsiskirsto, – dzūkas pasakoja Viktorui, kol abu tūno garaže ir vieną po kitos tuština alaus skardines. 

Dargi ir telefonus susiveikia, tokius mažyčius, kompaktiškus. Iš pradžių, kai dar dirbo Lukiškėse, telefonų konfiskavimas būdavo viena mėgstamiausių veiklų, bet po kelerių metų jis tiesiog užsimerkė ir pradėjo apsimesti nieko nematąs. Laikas parodė, kad rimtesni gali gauti, ko tik užsigeidę, – jų išradingumas beribis, o atkaklumas neišsenkantis, kovok nekovojęs, vis tiek nieko nepeši.

Kai kuriuos tenka pamokyti, nes dažnai peržengia ribas. Tai provokuoja, tai kitus kalinius valgykloje specialiai provokuoja, tai su prižiūrėtojais nesiskaito. Vienas glušius peilį iš kažkur nučiupęs bandė kambarioką papjauti – visko pasitaiko. Tokiems tramdyti prieš kelerius metus buvo įkurtas Juodvarnių būrys. Dzūkui pirmajam pasiūlė prie juodvarnių jungtis, paskui pakvietė dar vienuolika vyrų. 

Juodvarniai laksto po visą šalį, iškviečiami į įvairias kalinimo įstaigas. Būna, pataisos namai paskambina ir praneša apie siautėjantį skustagalvį, kartais pasitaiko iškvietimų į tolesnius užkampius, kai prisireikia ką nors ant žemės nuleisti, pagąsdinti. Su gąsdinimais, tiesa, toli neisi – metodas jau patikrintas. 

Vienintelis būdas proto įkrėsti – daužyti tol, kol kepenys atšoks. Arba lėtai kankinti – porą nagų išlupti, piršto sąnarį riešutų gliaudykle sutraiškyti, mosuoti plaktuku virš kelių. Kruvinam ir spiegiančiam suskiui kampe raitantis, belieka jį apmyžti. Paskutinio ritualo dzūkas nepripažįsta – visko regėjęs, bet šlapinimosi ceremonija net jam atrodo per daug dygi. Nėra čia ko demonstruotis, pimpalų jie ir taip prisižiūrėję, o riešutų gliaudyklė – kitas reikalas, pritinkantis rafinuotam skoniui. 

Aną ketvirtadienį dzūką iškvietė į Kauną. Kartu lėkė dar du juodvarniai. Vyrai išskrido naktį, sode tokiu metu jau svirpė žiogai. Pakilę virš ošiančio greitkelio, jie skrodė nakties vėsą retais sparnų mostais. Ilgos automobilių šviesos apačioje piešė judančias grotas, aukštybių šaltyje pakibę tviskėjo žvaigždynai.

Užduotis laukė paprasta – pamokyti kažkokį klimaksinį senį. Niurzgus senis buvo užrakintas vienutėje. Nusileidę į vietą juodvarniai prisėlino prie sunkių metalinių durų. Oras ankštoje patalpoje buvo tinkamas lydekoms veisti – juodvarniams įžengus, kelios išplaukė pro duris, kitos suskubo slėptis palubėje ir tik kyštelinčias uodegas spėjai pamatyti. 

Senis teistas už žmogžudystę. Su žmona taip nesutarė, kad kartą pribaigė tą bobą praskėlęs galvą vištos krūtinėlės gabalu, ištrauktu iš šaldymo kameros. 

 Pareiga yra pareiga ir darbą reikia nudirbti. Čia tau – ne tvora, kurią gali amžinai statyti ir niekada neužbaigti. Juodvarniai atskrenda, atlieka darbą ir išskrenda. 

Senis prasikrapšto akis. Aikčiodamas ir aimanuodamas, lošdamas galvą atgal lyg išgąsdintas arklys, traukiasi atatupstas, kol sudrimba kampe. Jie trise spardo tą raukšlėtą, liesą būtybę iš visų jėgų. Kaip tyčia, dzūkui pastarosios kelios dienos pasitaikė kupinos karčių išbandymų. Su žmona apsipyko, toji nepaliauja zyzti ir priekaištauti dėl sumautos tvoros, o jis pavargo aiškinti, kad dėl visko kaltas sušiktas molis, nesupranta boba, kad nėra taip lengva tvorą pastatyti. 

– Tu – tinginys, – rėkia akis išsprogdinusi, – nieko nesugebi, kuriems galams už tavęs tekėjau, – staugia spjaudydamasi iš pykčio, – gėda prieš kaimynus. 

Rytais jos priekaištai primena monotonišką žemų gitaros natų skambesį, vakarais įgauna vis aukštesnių tonacijų. Ne kokios buvo pastarosios dienos, tikras košmaras, tad šįsyk dzūkas persistengia. 

Pirmą kartą persistengia. Dešimt minučių spardyti bejėgį senį ne kiekvienas sugebėtų: reikia prieš tai ir geležį salėje pakočioti, ir raumenį paauginti, todėl dzūkas pavargsta. Banaliai, elementariai ir žmogiškai. Tas metalinis strypas, kurį jam paskutinę minutę į rankas įgrūdo, irgi atėmė smarvės – sunkus daiktas. Kai pailsta ir nebetenka jėgų, kai koja nutirpsta, šoną paskausta ir kvapo pritrūksta, jis pažvelgia žemyn ir pamato, kad toje vietoje, kur dar neseniai būta senio galvos, dabar klerkso išdribusi raudona košė, įvilkta į ploną, tarsi celofaninį maišelį. Bjaurus reikalas matyti žmogaus smegenis tokiu pavidalu. Kraujas sunkiasi iš visų įmanomų ertmių, trys pavargę ir bežadžiai juod­varniai stypso juodo kraujo baloje ir žvelgia į faršą, kuriame ir su didinamuoju stiklu neįžiūrėtum nė vieno žmogaus pėdsako – šitaip viskas sumaitota. Norėdamas neatskirtum, kur baigiasi žmogus ir prasideda mėsa. 

– Bus širdies smūgis, – po minutės lepteli kažkuris iš trijulės ir prunkšteli. – Pasakysiu Zeniui, sutvarkys reikalą, bet, chebra, davai daugiau taip nebedarom. 

Kitą dieną jis grįžta namo, atsikemša alaus ir susmenga fotelyje. Žvelgia į tašką sienoje, kurio prieš keletą dienų nebuvo pastebėjęs. Po pusvalandžio iš darbo grįžta žmona paėmusi dukrą iš darželio. Tylą nutraukia džiugus kleketavimas. Su mažiumi visą dieną namuose sėdėjo močiutė. Tėvams grįžus, ji dar mažumėlę pastypso virtuvėje prie virdulio, sprendžia dilemą: gerti kavos ar negerti. Nutarusi negerti su visais atsibučiuoja, išeina į kiemą. Ką tik paliję, šlapia košė žliaugia po kojomis. Močiutė sėda į savo pasatą, užveda variklį ir išvažiuoja. Juodas kaimynų šuo, dusdamas iš įniršio, išpuola iš kiemo ir vejasi automobilį drabstomas iš po ratų skriejančio purvo.

 Kitais metais mažių jau bus galima leisti į darželį, nebereikės močiutės kasdien varginti. Kitais metais gal ir tvorą pavyks pastatyti. 

Dzūkas tebekėpso fotelyje lyg nebylus rąstas, žyd­ros, blizgančios, pajuodusiuose paakiuose įklijuotos akys vis dar tyrinėja tašką sienoje. Reikia lygiai pusvalandžio – tiek kaskart užtrunka sugrįžimas ir persimainymas. Žmona išverda kavos, jaukiai susirango fotelyje greta. Pamačiusi juodą plunksną ant kilimo pakelia. 

  – Nepyk, kad buvau kaip širšė, – sukinėdama plunksną dviem pirštais tarsteli po minutės lyg šiaip. – Man PMS.

Lietus aprimsta, šlapius žvyrkelius nukloja savižudės sraigės. Bent dešimt jų dar šį vakarą dviračiu sutraiškys dukra, šviesos greičiu skriesianti nuo kalno ežero link. 

 Įvertinęs dangaus spalvą, atspalvius ir pustonius, Kazys nutaria, kad šiandien jau nebelis. Nuklišina į sandėliuką. Po dešimties minučių užriaumoja žoliapjovė. Senukas pareigingai brūžina veją iki pat sutemų, kol ant įkaitusios nugaros pradeda tupinėti uodai. 

Po dienos darbų su žmona virtuvėje žiūri žinias, srebia šaltibarščius. Pavalgę sutuoktiniai išsivalo dantis ir eina gulti. Kazys praveria langą kambaryje, kad isteriškasis kikilis pažadintų iš pat ryto, kai veją dar dengs rasa. 

Kitą rytą kikilis stengiasi kiek įmanydamas, cypauja savo vaismedžių trikampyje, bet Kazys jau nepabunda. 

 

Monika Baltrušaitytė – istorijų pasakotoja, rašytoja, žurnalistė, knygos „Išėję prie upės“ autorė.