Kateryna Kalytko. Martinas

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Ukrainiečių poetė, prozininkė, vertėja, literatūrologė Kateryna Kalytko (Катерина Калитко) gimė 1982 m. Vinycioje. Kijevo Mohylos akademijoje studijavo žurnalistiką ir politikos mokslus. Parašė šešis poezijos rinkinius: „Parankinė knyga pasauliui sukurti“ („Посібник зі створення світу“, 1999), „Šiandienos rytdienos“ („Сьогоднішнє завтрашнє“, 2001), „Asfalto portretavimas“ („Портретування асфальту“, 2004), „Dialogai su Odisėju“ („Діалоги з Одіссєем“, 2005), „Štormų sezonas“ („Сезон штормів“, 2013), „Kankinimų kambarys. Vynuogynas. Dūmai“ („Катівня. Виноградник. Дім“, 2014). Išleido apsakymų rinkinį „M.isterija“ (2007). Tyrinėja bosnių literatūrą, išvertė Milenko Jergovićiaus, Nenado Veličkovićiaus, Melinos Kamerić ir kitų Bosnijos ir Hercegovinos rašytojų kūrinių. Įkūrė ir rengia pirmąjį Ukrainoje trumposios prozos festivalį „Intermezzo“. Jos kūryba versta į anglų, rusų, lenkų, vokiečių, armėnų, ivrito kalbas. 2016 m. apdovanota tarptautine „Vilenicos kristalo“ literatūros premija. Gyvena Vinycioje ir Sarajeve. K. Kalytko eilėraščiai, išversti Lietuvos rašytojų sąjungos surengtose vertimų dirbtuvėse „Daugiabalsė Lvove“, bus spausdinami artimiausiuose „Literatūros ir meno“ numeriuose.

 

Kojų jis irgi neteko per poreikį susikalbėti. Kol buvo tiesiog kareivis, vaizdas tebebuvo gana aiškus, nors ir ne itin malonus. Baimė spraudėsi viduje lyg dygus kąsnis, visada pilve, tarsi Martinas būtų jos pririjęs. Jis dažnai prisimindavo pirmąją savo naktį per artilerijos apšaudymą. Priešo pabūklai nesiliovė iki aušros. Žemė po kojomis šnarėjo ir byrėjo kažkur į savo gilumą. Trumpą protarpį tarp žybsnių ir sprogimų jis, pakvaišęs ir bemaž apkurtęs, nusirideno į seną sviedinio išraustą duobę, susirangė ten į kamuoliuką ir sustingo. Pamanė, kad štai taip mirštantys žmonės darosi panašūs į pelių mėšlo krūveles, ir nusikvatojo. Jis kvatojo ir kūkčiojo ilgai ir garsiai, bet vaikinai jo negirdėjo, pernelyg garsus buvo griausmas. Vėl trumpam pritilus, jis išgirdo plonai kaukčionant ir pastebėjo, kad jo duobėje tupi šuo, kurio jis pirma nematė. Purvinas, liesas, žemės ant jo nugaros sukietėję į kiautą, nebeaišku, kokio plauko. Žiūrėjo į jį didelėmis geltonomis akimis, tankiai drebėjo ir inkštė. Taip jiedu ir praleido tą naktį –­ susiglaudę sviedinio duobėje, tirtėdami ir kartkartėmis sukaukdami. Jei šuo sugebėtų dar ir isteriškai kvatoti, būtų pavadinęs jį savo broliu.

Baimė nepriklauso nuo to, kiek tu iki tol buvai matęs ir ko patyręs. Baimei tu visada mušamas vaikas, šuo, į kurį žiaurūs vaikai svaido akmenis. Jiedu per stebuklą liko gyvi per tą apšaudymą; iš sviedinio duobės Martinas išlipo su šunimi ant rankų. Atpraustas šuo pasirodė besąs baltas, gauruotas, Martinas pavadino jį Zefyru ir, atkariavęs, kiek jam priklausė, nuvežė motinai.

Atsidūręs Donbase priešakinėje linijoje, jis suprato neįstengsiąs niekam paaiškinti, kas čia vyksta. Net sau nepajėgs paaiškinti. Nebent žmonės patys išvystų savo akimis ir papasakotų apie tai savo kalba. Jis siųsdavo telefonu žinutes, kai tik atsirasdavo ryšys, rašė laiškus ir perduodavo juos per savanorius. Pagaliau surinko mažą būrelį senų draugų ir karo reporterių, kuriais galėjo pasikliauti, ir nusivedė juos aprodyti to neišverčiamybės tarpeklio, gyvenimo ties karo riba. Kai jie eidavo ištirti vietovės kvadrato, jis visada žengdavo pirmas. Kitaip ir negalėdavo būti. Prie Popasnės jis ir mina su atotampa surado vienas kitą. Velniai žino, kur tuo metu buvo jo intuicija. Atsipeikėjo ligoninėje nuo jau nebeegzistuojančių kojų skausmo. Draugai reporteriai liko gyvi, bet išsivažinėjo, užrašę ir jo istoriją. Per skaipą linkėjo jam pasveikti. Niekam nepatinka, kai svetimas karas taip priartėja. Gerai, kad jį išoperavo, kol buvo be sąmonės. Jis visada manė, kad verčiau mirti iškart, nei tapti amputantu.

Kai Halka pasirodė palatos tarpduryje, pirma jo mintis buvo: Lika sugrįžo. Tik paskui jis suprato, kad ne, kad ji kur kas jaunesnė ir šlubčioja dešine koja. Ji rengė fotografijos projektą apie sužeistus karius, ir jis netikėtai pats sau sutiko dalyvauti, nors ir nekentė to žaizdų ir nelaimių demonstravimo. Kol Halka sukiojosi aplink jį su fotoaparatu, jis jau pamanė, kad tai labai gražu – turėti kojas, ir pats susigėdo dėl šios minties. Paskui jiedu ilgai kalbėjosi – to irgi reikėjo jos projektui: jis papasakojo jai apie visus tuos savo dalykus, ji jam –­ apie savo ligą, ir jam buvo gera ilgai žiūrėti į ją, vaišinti arbata iš savo termoso, įpylus ten lašelį konjako iš mergaičių atnešto buteliuko –­ kaip gera, kad jos užaugo.

Dukros neįsižeidė, kai po dviejų mėnesių, išrašytas iš ligoninės, jis paskelbė joms persikeliąs pas Halką. Tėtis didvyris, tėtis liko gyvas, dabar jam viskas galima. Jųdviejų su Halka pokalbiai vakarais buvo tikras lietimasis prie vidinių sienų. Jis leido jai – ne iškart, bet leido – plauti ir tepti gydomuoju tirpalu savo biges, nes nematė jos žvilgsnyje nė lašo pasibjaurėjimo. Per kelis mėnesius, kai nustojo gėdytis prieš ją savo kūno, susiklostė ištisas jų maudynių vakarais ritualas: Halka kaskart ketindavo jam padėti, jis piktai atsisakydavo, murmėdamas, kad gali apsieiti ir pats, net pakeldavo balsą, bet ji nenusileisdavo, pagaliau jis sutikdavo, beveik nenoromis, stipriomis rankomis pasikeldavo virš vonios, Halka prilaikydavo jį už pažastų ir padėdavo lygiai nusileisti į šiltą vandenį. Ji miegodavo, padėjusi galvą jam ant peties, sudėjusi delnus į laivelius jam ant krūtinės, ir jis bijodavo be reikalo judintis, kad nesukeltų audros jos sapno jūroje. Kai jiedu išeidavo į miestą, jis visada važiuodavo vežimėliu jai iš dešinės, kad ji, šlubčiodama dešine koja, pasiremtų į jį. Halka mylėjo jį, senstantį, bekojį, tuo jis visiškai ne­abejojo, nors ir mėgino neva piktai, o iš tiesų slėpdamas baimę, nuvyti ją šalin, kad nesigadintų gyvenimo. O štai dabar ji sėdi bare su jaunu pietiečiu žigolo.

Stebėtina, kiek visokių nesąmonių prisiminsi, kol vežimėlis sparčiai, netramdomai skrieja velniop, šlaitu tarp pinijų ir palmių. Viu viu, nuo įtampos cypia rateliai. Jis prisiminė aprūdijusią vaikų karuselę tarp mūrinių savo vaikystės pasaulio daugiabučių. Su draugais užšokdavo ant jos po keturis, o jei būdavo mergaičių, ir po aštuonis, ir iš visų jėgų įsisukdavo, susėdę ant kėdučių seniai nupuvusiais atlošais. Žaidimo esmė buvo išsilaikyti kuo ilgiau, kai galinga išcentrinė jėga ims svaidyti visus ant žolės ar asfalto takelių. Jis visada išsilaikydavo kokias penkias minutes. Paskui prasidėdavo antrasis žaidimo ratas – kas greičiau užšoks atgal į karuselę, bet jam niekada nesinorėdavo jame dalyvauti. Ir dabar jis nešoks į svetimą karuselę. Takelio gale jau matėsi jūra. Pagaliau argi šiaip sau jis gavo vardą Martino Ideno garbei? Galbūt jis irgi įstengs atverti plaučius jūros vandeniui.

* * *

Ji buvo su drauge kine, kai jam nutraukė kojas. Sužinojusi tai, ji niekaip neatsikratė kaltės jausmo ir nutarė vertinti visą ankstesnį savo gyvenimą kaip atgailą. Dar lopšelio grupėje ji, nesė­k­mingai nugriuvusi, išsisuko klubą, ir tai netrukus atsiliepė Perteso sindromu. Žmonių kalba tai reiškia, kad viena tavo koja trumpesnė už kitą. Paskui ji nuolat svarstydavo, kas tai iš tiesų – prasta asmeninė karma ar atgaila už nuodėmę? Kai tu – mergina su pastebima fizine yda patologiškai patriarchalinėje visuomenėje, tau sunku nuolat negalvoti apie nuodėmę. Galbūt nuodėmė buvo net ne jos, o pasiklydusi kur nors labirinte tarp ketvirtos ir septintos eilės giminystės: tokiems dalykams nebūna galiojimo laiko. Ar vis dėlto tai iš anksto atkentėta už šio ryto nuodėmę? Dabar nesveika koja siaubingai kliudė jai bėgti. Ji bėgo nesustodama nuo tos akimirkos, kai suvokė, kad Martinas dingo. Jis buvo vienintelis, kurį ji priėmė visiškai, kaip priimamas vaikas – tarsi apgobdama savimi. Nė nemanė, kad jai gali taip nutikti su kokiu nors vyru. Dažnai tylomis juokaudavo pati sau, jog tai todėl, kad jis trumpesnis, mažesnis už kitus, todėl taip lengva buvo jį priimti, ir kad Martinas vienintelis nepeiks jos kojų, nes savų jau nebeturi. Juodi juokai. Tačiau sunku būtų neišsiugdyti juodo humoro, augant tarp pašaipų ir spjūvių į nugarą, kai geranorių kaimynių „šleiva antelė“ – švelniausia, ką girdi apie save. Martinas pavertė ją moterimi, privertė išlįsti iš riebaluotos interneto portalo redakcijos kėdės, pasitikti save tikrą, matomą ir nepabūgti. Nešioti jį nebuvo lengva ir tiesiogine, ir perkeltine prasme – su visu jo amžiumi ir patirtimi. Mama iš pradžių nedavė ramybės: viskas, sakė, Halia – pasižiūrėk, Halia, ar liko jam kas nors sveika žemiau juostos, kitaip kam tau jis toks. Ji ne itin dėl to jaudinosi, vis viena abejojo, ar įstengtų išnešioti sveiką kūdikį, bet motina nesiliovė.

Pirmomis savaitėmis, kai ji pasiėmė Martiną iš ligoninės, jis nusiprausdavo ir persirengdavo pats, kad ir kiek laiko bei pastangų tai kainuotų, ir ji mažai ką žinojo apie jo kūną. Taigi žiūrėdama į jį miegantį, jautėsi bemaž pasakos karalaitė, žvakės šviesoje mėgindama įžiūrėti veidą užkerėto savo vyro, kurio iki šiol taip ir nematė. Žinoma, tikrame gyvenime buvo šiek tiek kitaip – žiūrėti teko ne į veidą. Pasirodė, kad viskas ten savo vietose, nors ir apdraskyta smulkių skeveldrų. Pagal pasakos logiką, tada turėjo sužaibuoti, princas turėjo pabusti ir pranykti, ištaręs: „Ką tu padarei, moterie!“ Bet tikrovėje buvo šiek tiek kitaip: nesužaibavo, o princas pradingo truputį vėliau. Kai jiedu važiavo prie tos suknistos jūros, Halka buvo tikra, kad jis prasiblaškys, niekas nekreips dėmesio į jo žaizdas taip, kaip namie. Ji nuėjo išgerti aperolio su tuo apgailėtinu čionykščiu žigolo dviem sumetimais: įrodyti sau, kad nors šiek tiek patraukli, o Martinui – kad pasitiki savimi, visada pasitikės, kaip ir žadėjo. Tik vieną kokteilį, ji neketino žengti toliau. Kas žinojo, kad taip pratrūks jo potrauminis sindromas. Neradusi jo kambaryje, išbėgusi į kiemą, ji išsiaiškino, kad bekojį vyrą, veržliai lekiantį kažkur vežimėliu, įsiminė daugiau žmonių, nei ji tikėjosi. Tuojau, tuojau, dar truputį, ji jau mato vežimėlį, kad tik taip negreitėtų. Pasakos karalaitė, ieškodama pradingusio vyro, turėjo sunešioti septynias poras geležinių batų ir per septynerius metus iki kraujo nutrinti kojas. Ji neturėjo geležinių batų, tik vieną nesveiką koją. Nebuvo ir septynerių metų, nė septynių minučių. Ji jau dabar puikiai suprato karalaitę.

Vienas staigus judesys iš paskutiniųjų – ir ji pavijo vežimėlį, įsikibo į atlošą, bet jai trūksta jėgų jį sustabdyti. Įsibėgėjęs vežimėlis iš visų jėgų tempia ją į priekį, ir ji neišsilaiko ant kojų, bet griūdama akimirksniu suspėja apversti vežimėlį ant šono. Martinas išsirita iš jo, ir ji užgula jį visu kūnu. Abu nebỹliai verkia. Martinas švokščia iš nubrozdinto peties skausmo ir nenustygstančiu žvilgsniu dairosi į baltus daugiabučių kukurdvelkius palei jūrą vis laukdamas, kad jie, bemat pratrūkę, aptaškys pusę dangaus juoda vyriška sėkla.

 

Iš ukrainiečių kalbos vertė Vytas Dekšnys

Draugai