Juanas José Arreola Zúñiga (1918–2001) – žinomas meksikiečių prozininkas. Vienas pirmųjų Lotynų Amerikos rašytojų, nusigręžusių nuo realistinio pasakojimo tradicijos ir fantastiniais elementais išreiškusių egzistencializmo idėjas. J. J. Arreolos Zúñigos kūryba įkvėpė vėlesnes rašytojų kartas ir padėjo susiformuoti magiškojo realizmo krypčiai. Subtilus siaubo apsakymas „Tarantulas“ („La migala“) vaizduoja vienatvės ir santykių neišsipildymo keliamą polinkį į savidestrukciją. Autoriaus trumpiausieji kūriniai (dažniausiai vieno ar poros sakinių tekstai) neretai pasižymi aliuziškumu, poetiškumu. J. J. Arreolos Zúñigos kūryba iki šiol į lietuvių kalbą nebuvo versta.

Tarantulas

Tarantulas laisvas ropinėja po butą, o mano baimė nemenksta.

Tądien, kai mudu su Beatriče įžengėme į purviną palapinę mugėje, suvokiau, kad būtent toks atgrasus gyvis ir yra siaubingiausia likimo dovana. Blogiau už panieką ir gailestį, ryškiai regimą skaidriu žvilgsniu.

Po kelių dienų grįžau nusipirkti tarantulo, o nustebęs gatvės prekeivis trumpai papasakojo apie jų įpročius ir neįprastą mitybą. Nuo tos akimirkos visam laikui supratau, kad rankose laikau absoliučią grėsmę, maksimalią teroro dozę, kurią mano dvasia galėtų ištverti. Atsimenu savo drebantį, netvirtą žingsnį, kai grįždamas namo jutau nežymų, bet akivaizdų voro svorį, kurio tikrai nederėtų painioti su medinės dėžutės svoriu, tarsi mano našta susidėtų iš dviejų visiškai skirtingų masių: nekaltos medienos ir nelabo, nuodingo padaro, kuris traukė mane lyg pragaištingas balastas. Toje dėžutėje slypėjo asmeninis pragaras, kurį įkursiu savo namuose, kad sunaikinčiau, kad pašalinčiau kitą – milžinišką žmogiškąjį pragarą.

Nenusakomas gyvenimas prasidėjo tą įsimintiną vakarą, kai bute paleidęs tarantulą stebėjau, kaip šis rėplioja lyg krabas ir pasislepia po baldais. Nuo tada visos akimirkos paženklintos voro rėpliojimu, jis pripildė namus nematomo buvimo.

Ištisas naktis drebu laukdamas mirtino įgėlimo. Dažnai nubundu krečiamas šalčio, įsitempęs, nejud­rus, nes sapnas tiksliai atkuria kutenantį aralijos prisilietimą, neapibrėžiamą jos svorį, persmelkiantį tik­rumą. Tačiau visad išaušta. Esu gyvas, o mano siela ruošiasi ir stengiasi veltui.

Būna dienų, kai jau manau, kad tarantulas dingo, pabėgo arba nugaišo. Bet nieko nedarau, kad tuo įsitikinčiau. Visuomet pasilieku šansą jį sutikti, eidamas iš vonios, o gal rengdamasis prieš gulantis į lovą. Kartais nakties tyla atneša ropojimo aidą, kurį jau išmokau išgirsti, nors išties žinau, kad žingsniai nejuntami.

Daugelį dienų tarantului paliktą maistą randu nepaliestą. Kai dubenėlį randu tuščią, nežinau, ar maistą suėdęs tarantulas, ar koks kitas nekviestas namų svečias. Jau net ėmiau galvoti, kad galbūt tapau apgaulės auka ir esu priklausomas nuo netikro tarantulo malonės. Turbūt pardavėjas mane apsuko ir privertė sumokėti tokius pinigus už šlykštų nenuodingą vabalą.

Išties tai nesvarbu, nes aš tarantului pašvenčiau savo atidėtos mirties tikrovę. Sunkiausiomis nemigos valandomis, kai pasiklystu prielaidose ir negaliu atrasti ramybės, dažnai apsilanko tarantulas. Jis slenka per butą ir nerangiai bando lipti ant sienų. Sustoja, pakelia galvą ir judina čiuptuvėlius. Atrodo sujaudintas, lyg uostinėtų nematomą partnerį.

Tada drebėdamas savo vienatvėje, mažo monstro įspraustas į kampą, prisimenu, kad anksčiau svajodavau apie nepasiekiamąją Beatričę ir jos neįmanomą draugiją.

 

Guadalachara, Meksika. Dovilės Kuzminskaitės nuotrauka

 

Siaubo istorija

Moteris, kurią mylėjau, virto vaiduokliu. Aš esu jos vaidenimųsi vieta.

Paliaubos

Nuo šios dienos patraukiu savo okupacinius dalinius iš tavo gyvenimo. Atsikratau visų įsibrovėlių fiziškai ir dvasiškai. Mes susitiksime niekieno žemėje. Ten, kur angelas iš tolo moja kviesdamas mus atvykti: jis nuomoja rojų griuvėsiuose.

Trečias skirsnis

Esu Rojų sapnuojantis Adomas, bet prabundu su sveikais šonkauliais.

Dialogas su Borgesu

Paskutinį sykį aš ir Borgesas susitikome jau mirę. Prasiblaškymui pradėjome šnekučiuotis apie amžinybę.

Iš ispanų kalbos vertė Simonas Bernotas