Iš ciklo „Tao Te Čing meditacijos, Kaulai ir grifai“

 

1.

 

Grifo gerklėje
užstrigęs kaulas,
ir jis negali ištart savo vardo.

Giliai jo šonkaulių narve
yra širdis
karsto pavidalo

Tai lova, kurios kojos
padarytos iš kaulų,
suneštų iš Surinamo,

Kur ši istorija
yra sudužęs laivas
tų, kurie liko neištarti,

Keleivio be bilieto, Grožio
ir jo kaulų
laisvų nuo bet kokio geismo,

Tačiau paveikslo rėmai sukalti
įgaliojimu
viso, ką matome:

Rifas ir tamsos
skrydis,
lenktas Laiko snapas.

 

14.

 

Transcendencija yra grifo apdaras.
Tai bekūnė dvasia, kuri mumyse lyti
viską, tačiau pati retai lytima.
Grifui sukant ratus, jo dviatspalviai sparnai
praryja garsą.

Kai skrieji lyg oro srovė mirtinam karštyje
saulės link, tik tada, matyt,
tu ir grifas tampat nedalomu
vieniu.

Raudona galva bekraujė,
tačiau ji dera prie saulės.
Keturi nagai nėra kaulai,
ir jiems pavydu tavojo nykščio.

Vis dėlto nesančiam ciklo gale
grifas, kaip ir tu, bus
bebalsis, spengiantis kurtumas,
tikroji dusluma, kuri ima

kasinėti orą,
sukdamasi apie kiekvieną lavoną,

lygiai kaip saulė privalo įsukti tylą
aplinkui apvalų mėnesio kaulą.

 

25.

 

Grifas, laižantis
savo stuburą,
dėvįs savo plunksnom,
staigiai nėrė žemyn jau kitokioj šviesoj,
motina savosios tamsos,
tai yra visatos karalius,
karalienė mūsų muzikos, antspaudas mūsų paslapčių,
jo nepažinius mastus mums prigimta sekti,
mūsų pėdos kaip beždžionės, mūsų akys –
besisukančios durys.
Tai paukštis, kurio kojos kaip viščiuko.
Tai padaras veidrodžio akimis.

 

 

Vida

Tie medžiai, prasmės medžiai, kuriuos vadiname istorijomis, auga tavo
smegenyse ir visame likusiame kūne. Regis, esama simbiotinio ryšio
tarp šių prasmės medžių ir mūsų pačių.

Robert Bringhurst. „Prasmės medis“

Cukrinio klevo lapai virsta apipuvusiom
nuosėdų biblijom. Šimtakojis bėginėja
už papliauškos kaimyno suartam lauke.
Beveik pomirtinės vapsvos tebegelia nerūpestingas
lūpas, geriančias popietės vyno drumzles.
Vakaras meta kilpą ant artimų išsekusių meilužių
kūnų ir suvynioja saulę savo krepšio klostėse.
Gyvybės medis yra gluosnis, raudantis virš vandens.
Pažinimo medis yra durys, stovinčios girioj.

 

 

Nuo pakylos

             Cicerono atminimui

tai mano liežuvis
tai mano kairė ranka
ne koks buvau kalbėtojas
mano skiemenys nebuvo akmenukai
aš buvau poetas
sukurtas giedoti

vis dėlto
jie perdūrė mano liežuvį ir kairę ranką
mano kūnas nyksta o mano dešinė
ranka šioks toks aukojimo įrankis
mėginu pasakyti tiek daug kiek tik galiu
(tai sunku) kol mano liežuvį sulesa
patys mažiausi paukščiai ir saulės tyla

greitai visa kas liks
bus kaulo ženklų kalba
aplinkui įsivaizduotą delną

ir tai kas buvo
ir bus
parašyta

 

 

Anonimas

Vanagas, skalikas ir simpatiška moteris.

Vanagas nuskriejo į tolimiausius pakraščius
šimtmečiui prapuolė girioje.

Jo skalikas slepiasi namie nuo karščio,
vasaros griaustinio, erkių puotos.

Moteris, draugė ir meilužė,
metasi lovon, lipdama ant kito.

Tegu jo kaulai šitai pakelia, tepakelia
jie grifo nuogą kaklą, šiltą lietų,
tepakelia laukapeles, kiaulpienių nagus ir dantis,
ir tyrą orą, ir vėl kupiną žolės žalumo.

Tepridengia jį laukinės gėlės ir vakarų vėjai.
Teatgula saulė šalia jo į akmenis ir piktžoles.
Tepriima gudobelė šią širdį į savo lapus.
Tepavagia jį plėšikai žvaigždės ir mėnulis.

 

Iš anglų kalbos vertė Dominykas Norkūnas