Tą baisiąją dieną, kai įvyko pasaulinė neteisybė ir ant Golgotos tarp plėšikų buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus, – tą dieną nuo pat ankstyvo ryto Jeruzalės pirkliui Ben Tovitui nepakenčiamai įsiskaudėjo dantys. Prasidėjo tai dar iš vakaro: lengvai įsopo dešinį žandikaulį, o vienas dantis – kraštinis prieš protinį – tarsi kiek iškilo, ir prisilytėjus liežuviu smelktelėdavo vos jaučiamas skausmas. Bet pavalgius skausmas pradingo, Ben Tovitas jį visai pamiršo ir nusiramino –­ tądien jis pelningai išmainė seną savo asilą į jauną ir tvirtą, buvo labai linksmas ir nepaisė pikta lemiančių požymių.

Ir miegojo jis labai gerai ir kietai, bet pačiu apyaušriu kažin kas ėmė jį dirginti, tarsi kažkur kvietė labai svarbiu reikalu, o kai Ben Tovitas įpykęs prabudo, jam diegė dantis, diegė neabejotinai, skausmas verte vėrė. Ir jis nebegalėjo suvokti, ar čia skauda vakarykštis dantis, ar dar ir kiti: visa burna ir galva buvo pilna kraupaus skausmo pojūčio, lyg kas verstų Ben Tovitą žiaumoti daugybę iki raudonumo įkaitintų aštrių vinių. Iš molinio ąsočio jis siurbtelėjo į burną vandens – valandėlę niršus skausmas atlėgo, dantys krūptelėjo, susiūbavo it bangos, ir, palyginti su ankstesniuoju, šitas pojūtis buvo net malonus. Ben Tovitas vėl atsigulė, prisiminė naująjį asiliuką ir pagalvojo: koks jis būtų laimingas, jei ne tie dantys, –­­ ir norėjo užmigti. Bet vanduo buvo šiltas – ir po penkių minučių skausmas vėl tvokstelėjo dar aršiau negu pirma, Ben Tovitas sėdėjo ant lovos ir lingavo kaip švytuoklė. Jo veidas susiraukšlėjo ir susitelkė į didelę nosį, o ant nosies, pablyškusios nuo kančių, sustingo šaltas prakaito lašelis. Taip linguodamas ir aimanuodamas iš skausmo jis pasitiko pirmuosius saulės spindulius, saulės, kuriai buvo lemta regėti Golgotą su trimis kryžiais ir nublankti iš siaubo ir sielvarto.

Ben Tovitas buvo geras, malonus, nepakentė neteisybės, bet kai atsibudo žmona, vos pračiaupdamas burną prišnekėjo jai daug nemalonių dalykų ir skundėsi, kad buvo paliktas vienas kaip šakalas staugti ir raitytis iš skausmo. Žmona kant­riai prisiėmė nepelnytus priekaištus, žinojo – ne iš piktos širdies jie žarstomi, ir prinešė daug gerų vaistų: apvalyto žiurkių mėšlo, kurį reikia pridėti prie skruosto, aitraus skorpiono užpilo ir tikrą akmens skeveldrą nuo Mozės sudaužytos Dievo įsakymų plokštės. Nuo žiurkių mėšlo kiek palengvėjo, tačiau neilgam – taip pat ir nuo užpilo, ir nuo akmenėlio, bet kaskart po trumpalaikio atokvėpio skausmas vėl smogdavo nauja jėga. Ir trumpais atilsio mirksniais Ben Tovitas guodėsi mintimi apie asiliuką ir svajojo apie jį, o kai pablogėdavo –­ dejavo, širdo ant žmonos ir grasino, jeigu skausmas neapmalš, sudaužysiąs sau galvą į akmenį. Ir visą laiką blaškėsi iš kampo į kampą ant plokščio savo namų stogo, gėdydamasis prisiartinti prie krašto, nes visa jo galva buvo apmuturiuota skara kaip moters. Kelissyk pas jį buvo atbėgę vaikai ir vienas per kitą kažką pasakojo apie Jėzų Nazarietį. Ben Tovitas stabtelėdavo, suraukęs veidą akimirką klausydavosi, o paskui piktai treptelėjęs koja vijo juos šalin: jis buvo geras žmogus ir mylėjo vaikus, bet dabar širdo, kad šie lenda prie jo su visokiais niekais.

Nemalonu buvo ir tai, kad gatvėje ir ant gretimų stogų susispietė daugybė žmonių, kurie nieko neveikė ir smalsiai vėpsojo į Ben Tovitą, apmuturiuotą skara kaip moteris. Ir jis jau taikėsi leistis žemyn, bet čia žmona jam tarė:

– Žiūrėk, aure veda plėšikus. Gal tave tai prablaškys.

– Prašau, duok mane ramybę. Argi nematai, kaip aš kankinuosi? – piktai atsiliepė Ben Tovitas.

Bet žmonos žodžiai dvelkė viltingu pažadu, kad skausmas galbūt atlėgs, ir jis nenoromis prisiartino prie turėklų. Pakreipęs galvą į šoną, užmerkęs vieną akį ir ranka pasirėmęs skruostą, nutaisė opiai verksmingą veidą ir pažvelgė žemyn.

Siaurute gatve, kylančia į kalną, sumišai plaukė didžiulė minia, gaubiama dulkių ir netylančio riksmo. Jos viduryje, linkdami po kryžiaus našta, kiūtino piktadariai, o virš jų kaip juodos gyvatės rangėsi Romos kareivių bizūnai. Vienas jų –­ tas ilgais šviesiais plaukais, suplėšytu, sukruvintu chitonu –­ kluptelėjo ant nusviesto po kojom akmens ir parkrito. Garsiau suklego riksmai, ir minia kaip margaspalvis jūros vanduo susivėrė virš kritusiojo. Ben Tovitas netikėtai krūptelėjo iš skausmo, – tarsi kas būtų suvaręs į dantį įkaitintą adatą ir ją suktelėjęs, – sudejavo: „Ū-ū-ū“, – ir atsitraukė nuo turėklų, niurgzliai abejingas ir piktas.

– Kaip jie rėkia! – tarė pavydžiai, įsivaizduodamas pražiotas burnas su tvirtais neskausmingais dantimis ir kaip užriktų pats, jei būtų sveikas.

Ir nuo to įsivaizdavimo skausmas visai pašėlo, Ben Tovitas ėmė tankiai kratyti apmuturiuotą galvą ir sumykė: „Mū-ū...“

– Girdėjau, jis gydęs akluosius, – pasakė žmona, nesitraukdama nuo turėklų, ir sviedė akmenėlį ten, kur lėtai slinko bizūnais pakeltas Jėzus.

– Kurgi ne! Išgydytų šit mano dantisopę, – kandžiai atsiliepė Ben Tovitas ir irzliai, apmaudžiai pridūrė:

– Kaip jie dulkina! Tikra kaimenė! Visus juos reikėtų išvaikyti lazda! Vesk mane žemyn, Sara!

Žmona pasirodė esanti teisi: reginys kiek prablaškė Ben Tovitą, o galbūt galop padėjo žiurkių mėšlas, ir jam pavyko užmigti. O kai atsibudo, skausmas buvo beveik išblėsęs, tik ant dešiniojo žandikaulio pritvinko nedidelis pūlinys, toks nedidukas, kad vos galėjai įžiūrėti. Žmona sakė, kad jo visai nematyti, tačiau Ben Tovitas gudriai šypsojo: jis žinojo, kokia gera jo žmona ir kaip mėgsta pasakyti kokią malonybę. Atėjo kaimynas odminys Samuilas, Ben Tovitas vedėsi jį pažiūrėti asiliuko ir išdidžiai klausėsi karštų pagyrų, skirtų jam ir gyvuliui.

Paskui smalsiosios Saros prašymu jie trise patraukė ant Golgotos pažiūrėti į nukryžiuotuosius. Pakeliui Ben Tovitas nuo pat pradžių pasakojo Samuilui, kaip vakar pajutęs sopulį dešiniajame žandikaulyje ir kaip paskui naktį prabudęs nuo baisaus skausmo. Kad būtų vaizdžiau, nutaisęs skausmingą veidą markstė akis, purtė galvą ir dejavo, o gailiaširdis Samuilas užjaučiamai lingavo galva ir kartojo:

– Ajajai! Kaip skauda!

Ben Tovitui patiko toks pritarimas, ir jis pakartojo savo pasakojimą, o paskui grįžo prie tų tolimų laikų, kai jam pagedęs dar tik pirmas dantis, apačioje iš kairės. Taip gyvai šnekučiuodami jie užkopė ant Golgotos. Saulė, pasmerkta šviesti pasauliui tą baisią dieną, jau nusileido už tolimų kalvų, ir vakaruose it kruvinas pėdsakas degė purpurinė juosta. Jos fone dulsvai šmėkšojo kryžiai, o viduriniojo papėdėje dūlavo kažkokios suklupusios figūros.

Žmonės jau seniai išsiskirstė; darėsi žvarbu, ir probėgšmais metęs žvilgsnį į nukryžiuotuosius, Ben Tovitas paėmė Samuilą už parankės ir atsargiai nukreipė namų link. Jautėsi itin iškalbus, jam knietėjo baigti pasakojimą apie dantų skausmą. Taip ėjo jie ir, lydimas užjaučiamų Samuilo linkčiojimų ir šūksnių, Ben Tovitas skausmingai vaipėsi, purtė galvą ir apsimestinai dejavo, o iš gilių tarpeklių, nuo tolimų išdegintų lygumų kėlėsi juoda naktis. Tarytum būtų norėjusi paslėpti didžiąją žemės piktadarystę nuo dangaus žvilgsnio.

1903

Iš rusų kalbos vertė Jonė Ramunytė