Rašytojas, publicistas, žurnalistas Miljenko Jergovićius gimė 1966 m. Sarajeve (Bosnija ir Hercegovina), bemaž 30 metų gyvena ir dirba Zagrebe (Kroatija); vienas žymesnių savo kartos atstovų; kūriniuose gvildena karo niokojamo Sarajevo, Bosnijos istorijos ir skausmingų laikotarpių, buvusios Jugoslavijos komplikuotos tapatybės, kultūros ir istorinių įvykių temas. Tarptautinį pripažinimą pelnė apsakymų knyga „Sarajevo Marlboro“ (1994); parašė romanus „Riešutmedžio rūmai“ (2003; liet. k. – 2006), „Gloria in excelsis“ (2005), „Tėvas“ (2010), „Wilimowskis“ (2016, nepaskelbtas), „Nežemiška jo rankų išraiška“ (2018), apsakymus „Mama Leone“ (1999), „Inšallah, Madona, inšallah“ (2004), „katė žmogus šuo“ (2012) ir kt.

Vertėja

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Niekas nežino, kuriais metais katinas Markas atsirado mūsų namuose, tai galėjo nutikti 1953-iaisiais arba 1954-aisiais. Nors buvo dar ne senukai, o tokio amžiaus, kuris dažnai vadinamas geriausiais metais, senelė ir senelis jau viską gyvenime buvo patyrę, jiems teliko numirti vienam paskui kitą. Vienas sūnus, kaip priešų karys, nušautas per karą, o kitas išvyko studijuoti į Liublianą ir nebegrįš. Dukra, gimusi pora metų prieš vyresnėlio žūtį, lankė pradinę mokyklą, tačiau jos laikų juodu nepripažino savais, ir jos viltys neužpildė namų, stovinčių Jugoslavijos armijos gatvėje 19. Juodu laikėsi nuošaly nuo vešančio naujo laikmečio, o iš visų keturių pusių gaũdė ir dundėjo restauravimo darbai ir statybos, buvo griaunama sena, kuriama nauja, belangės pildėsi liaudies priešais, lauk šie išeidavo perugdyti ir perauklėti, geresni žmonės geresnei ateičiai, palūžę, pažeminti, kaip sovietų tankais išvažinėti prinokusių Sremo kukurūzų laukai. Juodu taip pat buvo palūžę ir pažeminti, bet kalėjime jiems atsidurti neteko. Iki pat abiejų mirties, atėjusios gerokai vėliau ir su nemenku tarpu, seneliais nesidomės jokia policija. Saugumas juos buvo patikrinęs. Vykstant Gegužės 1-osios paradui arba pagrindinėje gatvėje eile išsirikiavusiems kareiviams laukiant pravažiuojančio mersedeso su brangiausiu svečiu, juodu nebyliai stebeilydavosi į besišypsančius tvirtų Bosnijos, Hercegovinos ir Likos jaunuolių, išstatytų pirmoje eilėje, veidus, tarp jų ieškodami veido to, kuris 1943-iųjų rugsėjį Slavonijoje, Doni Andrijevcuose nuspaudė gaiduką ir nušovė jų sūnų. Ši mintis aplankys senelius kaskart, kai minioje stovės jųdviejų sūnaus bendraamžiai, tačiau niekada apie tai neprabils, niekada to vienas kitam neišsakys. Jų tylėjimas reikš, kad nuolat ieško žudiko, o šį faktą, be abejo, žinos mūsų išmintingasis saugumas, tačiau nei jų, nei tūkstančių kitų jų kartos vyrų ir moterų nepersekios dėl šių bergždžių paieškų. Visada visose valstybėse pasibaigus karui kažkieno sūnų žudikai tampa besišypsančiais herojais, o tėvų ir motinų tylėjimas palaiko pusiausvyrą žemėje. Jeigu visi tuo pat metu imtų šypsotis, jeigu visi taptų didvyriais, pasaulyje liktų vien žudikai.

Marką senelis parsinešė po vieno sekmadieninio pasivaikščiojimo. Neįtikėtinai riebus trijų mėnesių kačiukas, pilkas lyg purvino Sarajevo sniego gurvolis stryktelėjo prie senelio šalia Čumurijos tilto ir, toks mažiukas ir storutis, ėmė glaustytis apie kojas ir murkti, sakytum, juodu būtų seniai pažįstami, mažiausiai tris katiniškus ir du žmogiškus gyvenimus, nors senelis ir mėgino nupurtyti kačiuką nuo kojinės, prie kurios, didžiam senelio siaubui, jau prilipo smulkių ir kibių katino plaukų, kurių niekaip niekuo nenuvalysi. Bet katinukas ir šį kojos purtymą suprato kaip kažin kokį labai nuoširdų pašnekesį senų, ilgai nesimačiusių draugų, kurie, susitikę gatvėje, pagal socialistinio optimizmo dvasią vienas kitam stipriais plekšnojimais per nugarą ir pečius nupurto dulkes nuo paltų ir visam pasauliui parodo, kokie yra žvalūs. Senelio numestas katinukas kniaukteli, apsiverčia ant nugaros, bet išsyk pašoka ant letenėlių ir toliau šnekaliuoja. Net jei kas suabejotų, ar senelis ir katinas pažįstami, katinėlis kaipmat šį įsitikinimą sugriautų. Matyt, senelis tiesiog pamiršo, kad juodu tikrai buvo susitikę per Pirmąjį pasaulinį Alpėse prie Sočos upės 1915-siais ar gal dešimčia metų vėliau... Senelis nemėgo kačių. O ką jau kalbėti apie jų laikymą bute. Gyvūnui ne vieta tarp žmonių, tada blogai ir jam, ir žmogui. Ar negana to graudumo, juk senų musulmonių našlių, kaip ir mes, per karą netekusių sūnų, liūdnuose namuose tingiai rąžosi po dvi tris iškaršusias, nusišėrusias katpalaikes. Seneliui rūpėjo gyventi toliau, bet kaip čia gyvensi, jei ir prieš akis, ir galvoje – tik tokie vaizdai. Tad panūdo nematyti to bent savo bute, visada išvėdintame, švariame ir šviesiame – čia gerai paslėpti net mažiausi prisiminimai apie tą, kurio nebėra. Iš visų pasaulio žmonių senelis buvo paskutinis, kuris galėtų paimti katę iš gatvės ir parsinešti namo. Tačiau Marko nė nešti nereikėjo. Pats atėjo. Senelė paklausė, kaip jis pateko į liftą. Normaliai, kaip ir visi kiti gyvi padarai. Jei kartais liftas būtų neveikęs, užliptų ir laiptais, nors visi iki vieno laipteliai buvo už katiną didesni. Tą pačią dieną, ėjo gal 1953-ieji ar 1954-ieji, senelis pradėjo su pasididžiavimu kalbėti apie katiną. Pavadino jį Marku – dėl vardo ilgai sukti galvos nereikėjo. Katinas tikrai atrodė kaip Markas, ir niekam į galvą nešautų duoti jam kitokį vardą.

Skirtingai nei šunys, katės visai nenori išmokti tų kvailų įgūdžių, kuriais jų šeimininkai girtųsi draugams, pažįstamiems ir nepažįstamiems. Piniginėse jie nešiojasi savo keturkojų vaikų nuotraukas ir visada pasiruošę papasakoti, kaip Džekis paduoda leteną. Tokie jau tie žmonės. Nors Markas ir neturėjo ypatingų įgūdžių, o iš kitų katinų skyrėsi vien begaliniu meilumu, dėl geros savo širdies ir gryno pasitenkinimo darė šį tą, kas nepaprastai linksmino senelę ir senelį. Nugirdęs ką nors artinantis prie durų, pašokdavo ant kojų ir skuosdavo į koridorių. Išgirdęs, kad žmogus tuojau įeis, Markas staigiai atsitūpdavo pasigręžęs nugara į duris ir pasiruošęs. Visas koridorius buvo ištiestas linoleumu, glotniu ir šviesiu pokario skurdo ženklu, todėl įeinančiajam tereikėdavo stumtelėti Marką – paspirti į pasturgalį, kaip sakydavo senelis, – ir šis nučiuoždavo į patį koridoriaus galą. Tai suteikdavo džiaugsmo ir katinui, ir visai šeimai. Ar galėjo įsiviešpatauti nejauki tyla tarp žmonių, ką tik spyrusių katinui pasturgalin?

Senelis kiauras dienas rankiojo katino plaukus nuo savo brangių drapanų ir palto (verčiau negers ir nevalgys, bet dėvėti privalo pačią prašmatniausią gelumbę!), o senelė valė kilimus ir skalbė užuolaidas, kuriomis, vos tik nusigręši, šokdavo keberiotis tas uodeguotas neklaužada, antikristas ir nevidonas. Tuo metu priešais mūsų langus įmonė „Energoinvest“ statėsi pastatą. Statybininkai šūkaudavo užsilipę ant pastolių, kiekvieną mėnesį spartuoliškais tempais išaugdavo po aukštą, statydami socializmą visi drauge statėme save, kol pastatas pasiekė ir mūsų aukštą. Seneliui gurkšnojant pirmą rytinės kavos puodelį ir skaitant belgradišką „Politiką“, „Savaitės informacines žinias“ ir „Išsivadavimą“ anapus virtuvės lango šmirinėjo jauni statybininkai, daugiausia jo vyriausiojo sūnaus bendraamžiai. Bet galbūt tada, kaip tik tada tai nebebuvo labai svarbu.

Vieną vakarą per pirmąjį tą dieną Marko pasisiautėjimą senelė pamiršo uždaryti virtuvės langą. Išvydo tik, kaip atvirame lange suboluoja pasipūtusi pilka uodega, ir viskas. Katinas liuoktelėjo ant pastolių, paskui jo niekas daugiau nebematė. Senelis išėjo ieškoti. Nepasirodė iki ryto. Grįžęs iš darbo, vėl ėjo ieškoti. Ištisas dienas, paskui mėnesius seneliai laukė Marko sugrįžtant, virtuvės langas liko pravertas, kol baigė statyti ir įstiklino „Energoinvesto“ pastatą, bet katinas neparėjo. Katės visada pareina namo, bet Markas negrįžo. Už nuosavus namus jam artimesni buvo žmonės. Tuo Markas išsiskyrė iš viso kačių pasaulio.

Dar ilgai buvo kalbama: dabar Makui būtų ketveri, penkeri, šešeri... Dabar Markui būtų buvę penkiolika.Vyriausias senelių sūnus, kaip priešų karys, žuvo devyniolikos. Prabėgo daugiau metų, nei trunka katino gyvenimas, bet Markas išliko šeimos pasakojimuose. Apie mirusį sūnų nekalbėjo niekada, nes kalbėti buvo neįmanoma. Apie katiną kalbėta su tuo didžiu liūdesiu, kokį gali pajusti vien tie, kurie pažinojo Marką bent jau iš senelių pasakojimų.

2018 03 14

Iš kroatų kalbos vertė Laima Masytė

www.jergovic.com

Miljenko Jergović: „Balkanai – didesnė periferija nei Baltijos šalys“