Narius Kairys. Shinrin yoku, Belovežo stumbrai ir prieglobsčio ieškantys žmonės

 

Miško maudynės – taip lietuviškai vadinama japonų shinrin-yoku (pažodžiui: miškas-vonia) terapija, kai sąmoningai leidi laiką miške, taigi atveri visas savo jusles miško patyrimui. Terminą shinrin-yoku į viešą diskursą 1982 m. įvedė ne koks nors gamtininkas entuziastas ar švytuolis mistikas, bet Japonijos žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės ministerija, susirūpinusi šalies gyventojų psichinės ir fizinės sveikatos deterioracija, kurios priežastis, paprastai kalbant, dėl šiuolaikinio pasaulio ypatybių pusiausvyrą praradęs tūlo japono gyvenimo būdas. Tačiau nereikia nė sakyti, kad net ir per trumpą pasivaikščiojimą miške ištrūkus iš monotoniško miesto ūžesio kaipmat atsipalaiduoji ir prapleti savo esatį už tau įprasto suvokimo lauko. O jei nutildai ar – dar geriau – išjungi telefoną, įšnabždėjęs tą mirksnį kamuojančius rūpesčius kankorėžiui, išmeti šį tako pradžioje, bevaikščiodamas stabteli ir įsiklausai į keistai susiderinantį su tavo paties įkvepiamo ir iškvepiamo oro ritmu genio kalimą, nauda sveikatai tampa empiriniu faktu, kurio nė nereikia patvirtinti cituojant daugybę šios srities mokslinių tyrimų. Ką patyriau, vadinasi, yra.

 

Narius Kairys. Shinrin yoku, Belovežo stumbrai ir prieglobsčio ieškantys žmonės

 

Maudynes miške, vedamas profesionalios gidės Milos, pirmąsyk išbandžiau šių metų spalio vidury Sapieginės miške. Terapija buvo vedama taip, kad struktūriškai pereitume per visas jusles: pradėjome nuo regos pratimų ir baigėme skonio. Tad per kelias valandas nuėję vos kelis kilometrus, galiausiai grįžome į vieną iš Milos mėgstamiausių vietų šiame miške penkių minučių atstu nuo judrios Antakalnio gatvės ir susibūrę prie nuvirtusio medžio gurkšnodami arbatą dalinomės įžvalgomis ir patyrimais. Kalba pasisuko apie sengires (po Mindaugo Survilos filmo dabar visi žinome, kas tai yra, tiksliau – kas tai galėtų būti), ir Mila užsiminė, kad jai neišdildomą įspūdį paliko išilgai Lenkijos ir Baltarusijos sienos stūksanti Belovežo giria – viena paskutinių ir didžiausių sengirių Europoje. Sakė, keistas, stebuklingas miškas, atrodo, tarsi visa juda, kruta, pulsuoja, žodžiu, gyva. Gyva – jau savaime magiškas žodis rudeniui įsiritus į antrą pusę, todėl Vėlinių proga nusprendėme ten nuvažiuoti – įsitikinti savo akimis ir ausimis gyvasties atsparumu mirčiai, su kuria asocijuojasi šis metų laikas.

Nuo Vilniaus iki Belovežo maždaug 400 km, anot gug­lo, 5,5 valandos kelio. Būtų, aišku, ir arčiau, ir greičiau, jei važiuotume tiesiai, t. y. per Baltarusiją, tačiau tiesiai šiais laikais jau niekas nebevažinėja. Be kita ko, prieš pat kelionę susisiekę su keliais vietiniais gidais (savarankiškai, be lydinčio gido į Belovežo nacionalinį parką įžengti draudžiama) sužinojome, kad pasienyje kiek anksčiau nei Lietuvoje paskelbta nepaprastoji padėtis ir tiek pats parkas, tiek Belovežo kaimas lankytojams uždarytas. Vis dėlto Renata, laisvai samdoma gidė, anksčiau dešimt metų dirbusi parke, pasiūlė (ir taip mus įtikino vykti) apsistoti už keliolikos kilometrų esančiuose miesteliuose, tarkime, Narevkoje, ir pasivaikščioti pažintiniais takais sengirės prieigose ir, jei yra noro, nuvažiuoti stebėti Belovežo apylinkėse besiganančių stumbrų.

Kelionė iki Narevkos užtruko ilgiau, nei planavome: pakeliui net aštuonis kartus stabdė lenkų policija. Dažniausiai tiesiog užmesdavo akį į automobilio bagažinę, nuskenuodavo mūsų keturių veidus ir leisdavo judėti toliau. Kelis sykius neapsiėjome be dokumentų patikros. Antai neprivažiavus Krynkos – pasienio su Baltarusija miestelio – policininkas paklausė, kur važiuojame. Į Narevką. Nežinau tokios, aš ne vietinis. Tada susirinko mūsų tapatybės korteles (tiesa, vieną užmiršo), nuėjo į mašiną pas pietaujantį kolegą ir bemaž dešimt minučių tikrino arba tik apsimetė tikrinąs mūsų legalų statusą sistemoje. Galiausiai grįžęs prie automobilio pasakė, kad norėdami keliauti toliau iš pasienio apsaugos Krynkoje privalome gauti specialų leidimą. Palinksėjome galvas ir nuvažiavome. Be leidimo, aišku. Kelias vis tiek suko nuo sienos. Taigi sėk­mingai pravažiavę dar vieną – paskutinę tądien – policijos patikrą, prasilenkę ar aplenkę ne vieną kareivinį sunkvežimį, iš lenkų valdžios gavę gąsdinančią žinutę su mįslinga pabaiga: „The Polish border is sealed. BLR authorities told you lies. Go back to Minsk! Don‘t take any pills from Belarusian soldiers“ („Lenkijos siena uždaryta. Baltarusijos valdžia jums melavo. Grįžkite į Minską! Neimkite jokių tablečių iš baltarusių kareivių“), prieš pat saulės laidą atsidūrėme Narevkoje, Romeko sodyboje.

 

Narius Kairys. Shinrin yoku, Belovežo stumbrai ir prieglobsčio ieškantys žmonės

 

Regiono miesteliuose ir kaimuose be katalikų bažnyčios ne taip retai rasi ir stačiatikių cerkvę. Be to, kone kiekvienoje gyvenvietėje greta vienas kito aptvertoje aikštelėje stovės du kryžiai: vienas – katalikų, kitas – stačiatikių. Religiniai simboliai liudija tiek apie šio krašto istoriškai mišrią tikėjimo ir tautybės atžvilgiu gyventojų tapatybę, tiek apie savotišką ekumeninę pastangą užkirsti kelią religinei nesantaikai, kurią prieš beveik tūkstantį metų pakurstė įvykusi schizma. Kai tarėmės su Renata dėl susitikimo vietos ir laiko, ji pabrėžė, kad nesusipainiotume ir lauktume jos ne prie Narevkos centre ant kalvos iškilusios cerkvės, o prie miestelio pakrašty esančios katalikų bažnyčios.

Į stumbrų safarį turėjome išvykti šeštą ryto. Didžiausia tikimybė, Renata vėliau paaiškino, išvysti stumbrus yra ankstų rytą. Vėliau šie baikštūs gyvūnai iš ganymuisi skirtų laukų, kuriuos valstybė nuomoja iš ūkininkų, pasitraukia į mišką – čia, išskyrus vasarą, jie praleidžia didžiąją laiko dalį. Na, o miško gūdumoje safaris tiesiog neįmanomas – stumbrai tampa nematomi. Terminas „safaris“, šiaip jau keliantis asociacijas su kiek kitokiais kraštais nei Lenkija, yra kilęs iš arabiško žodžio „safara“, reiškiančio „keliauti“. Tik moderniaisiais laikais, kai žmogaus ir gyvūno santykis iš esmės pasikeitė galutinai monopolizavus pastarojo atvaizdą ir taip pasmerkus jį gyvūniškuoju pavidalu ilgainiui išnykti iš mūsų akiračio, šiuo terminu imtos nusakyti vakariečiams organizuojamos išvykos, per kurias stebimi egzotiniai gyvūnai. Dabar safaris vyksta Lenkijoje. Tai neturėtų perdėm stebinti, juk stumbras pirmiausia yra neginčijamas Belovežo simbolis, tiražuojamas nuo lenkiškos degtinės prekės ženklo iki plastikinių muliažų prie kavinių ir parkų. Kartu šis gyvūnas yra ir viena svarbiausių priežasčių, kodėl Belovežas 1932 m. apskritai paskelbtas nacionaliniu parku. Per Pirmąjį pasaulinį karą iki vieno išnaikinta Belovežo sengirėje gyvenusių stumbrų populiacija, mokslininkų, valdžios ir vietinių gyventojų pastangomis XX a. 4 dešimtmetyje, įsigijus kelis jų iš užsienio zoologijos sodų, buvo pradėta atkurti. Anot Renatos, dabar laisvai besiganančių stumb­rų yra apie 800. Būtent šio simbolio tikrumu įsitikinti į sengirę važiuoja tiek patys lenkai, tiek užsienio turistai. Ir dalyvauja safaryje. Mes – ne išimtis.

Vėlinių naktį buvo šalna. Renata tarsi apsidrausdama įspėjo, kad kartais stumbrai nė neišeina iš miško, kur jiems šilčiau, tad ir safaris būna nesėkmingas. Žinoma, nė vienas iš mūsų nebūtų dėl to jaudinęsis (slapčia nuo kitų netgi norėjau, kad taip ir nutiktų), tačiau mums pasisekė – kurį laiką pavažiavę mišku ir sustoję kažkokiame viengatviame kaime, šalia esančioje ganykloje išvydome tris patinus. Plika akimi jie atrodė it trys didelės šieno kupetos. Nežinodama(s), gal nė nesuprastum, kad ten stumbrai, tad Renata davė žiūronus – tik taip, pasinaudoję specialia optika, galėjome juos paversti tais, kas jie yra. Pasikeisdami per žiūronus ketvirtį valandos į juos žiūrėjome, o jie žiūrėjo į mus, kol galų gale atsuko mums savo pasturgalius ir ėmė pamažu trauktis miško link. Renata pakvietė važiuoti toliau – tokių ganyklų Beloveže, pasirodo, ne viena. Likusias dvi valandas važinėjome po apylinkes, žvalgėmės pro mašinos langus, bene išvysime kokį stumbrą, o gal ir visą kaimenę, lipome į stebėjimo bokštelius, tačiau viskas veltui – daugiau nepamatėme nė vieno stumbro, tik karves, arklius ir vieną kitą savo keliais traukiantį žmogų.

 

Narius Kairys. Shinrin yoku, Belovežo stumbrai ir prieglobsčio ieškantys žmonės
Autoriaus nuotraukos.

 

Kadangi daugiau nebuvo ko veikti, bevažinėdami ir beieškodami užsispyrėliškai nesirodančių stumbrų kalbėjomės – klausinėjome Renatos apie išskirtinę vietą Europos geografiniame ir istoriniame žemėlapyje užimančios Belovežo girios praeitį ir dabartį, nelegalius ir valdžios palaimintus medžių kirtimus, kuriems metai iš metų priešinasi mokslininkai ir aktyvistai, nepavydėtiną Lenkijos politinę situaciją, galiausiai apie nepaprastosios padėties priežastis ir pasekmes. Rytiniam safariui einant į pabaigą, kažkuris iš mūsų paklausė, ar Lietuvoje gyvenantys stumbrai yra Belovežo stumbrų palikuonys. Renata atsakė, kad taip, bet lietuviai juos veikiausiai gavo ne iš lenkų, o iš baltarusių. Dar tuo metu, kai Lietuva ir Baltarusija priklausė Sovietų Sąjungai. Apskritai Baltarusijos ir Lenkijos stumbrai nesimaišo, gyvena atskirą gyvenimą – įsibėgėjant „Solidarumo“ judėjimui, sovietai, bijodami, kad demokratijos bakterija persimes ir į Sąjungą, Lenkiją nuo Baltarusijos, Lietuvos, Ukrainos atskyrė fizine siena. Pastarosios dvi šalys sienos po nepriklausomybės neprižiūrėjo ir ši bėgant metams sunyko, galiausiai buvo nugriauta, o štai baltarusiai, atvirkščiai, sieną kruopščiai sergėjo ir tvarkė, tad ir stumbrai neturėjo galimybės jos kirsti ir išplėsti savo teritorijos. Dabar baltarusiai siena nebesirūpina, netgi ją naikina, tačiau iki 2022 metų naują sieną pastatys jau lenkai, taigi tiek vieni, tiek ir kiti stumbrai liks ten, kur gimė ir užaugo, t. y. savo į dvi dalis padalinto miško pusėje.

Stebint stumbrų trijulę kažkur tolumoj pasigirdo sirenos – Renata sakė, kad dabar jos kaukia kasdien. Vietiniai žino: jei kaukia sirenos, vadinasi, kažkur buvo aptikta Baltarusijos ir Lenkijos sieną kirtusi prieglobsčio ieškanti žmonių grupė. Nematomi žmonės, apie kurių egzistavimą sužinome iš garsinių policijos ir sienos apsaugos tarnybų signalo. Kai 2015 m. prasidėjo vadinamoji Europos pabėgėlių krizė, didžioji dalis šių žmonių, iš esmės nuo karo bėgančių sirų, žemyną pasiekdavo jūra. Situacija, reliatyviai kalbant, mažai tepasikeitė – dauguma prieglobsčio ieškotojų, nukeliavę tūkstančius kilometrų žeme, galiausiai bando laimę plaukdami Viduržemio jūra. Vieniems pasiekti krantą pasiseka, kitiems – ne: vien nuo 2021 m. sausio iki rugsėjo, remiantis oficialiais duomenimis, jūroje žuvo 1369 žmonės. Dabar dalis jų pasirinko kitą kelią – tariamai paprastesnį kelią per Baltarusijos, Lenkijos ir Lietuvos miškus. Ir jie plaukia. Jie plaukia, nes giria jiems taip pat yra jūra.

Įsidienojus prieš išvažiuodami į Balstogę nusprendėme dar prasieiti keliais Renatos ir Romeko pasiūlytais pažintiniais takais visai arti pašaliečiams nebeprieinamo Belovežo kaimo. Dėl tų pačių priežasčių uždaryto žvėrinčiaus (jame, be kitų žvėrių, galima išvysti ir nelaisvėje laikomus stumbrus) prieigose pasistatę automobilį nesunkiai radome pažymėtą, per pėdą nuo žemės pakeltą medinį takelį, vinguriuojantį miško gilumon. Vis dėlto takas pasirodė ne toks dosnus laiko ir vaizdo – netrukus jau stovėjome miško pakrašty, į Belovežo kaimą vedančioje gatvėje. Už puskilometrio, dešinėje, prie pat įvažiavimo į kaimą, kaip reikėjo ir tikėtis, stovėjo policininkų autobusiukas. Minutę svarstėme, kaip elgtis toliau: sukti atgal ar bandyti prasmukti pro policijos patikrą ir grįžti prie žvėrinčiaus kitu keliu. Žinodami, kad iš esmės niekuo nerizikuojame – blogiausiu atveju policininkai tiesiog mus apgręš – nužygiavome į priekį. Ir iš tiesų pareigūnai išlipti iš autobusiuko nė nesivargino, – matyt, palaikė mus savais, – tad tiesiog praeidami pro šalį linktelėjome jiems ir nukulniavome kaimo link (kad jau praėjome, pagalvojome, kodėl gi neapsilankius ir pačioje gyvenvietėje). Valandėlę pasibastę ištuštėjusiame, išskyrus gausias policijos ir kareivių pajėgas, Beloveže, besimėgaudami miško maudynėmis patraukėme kitu taku atgal prie mašinos. Tuomet pasigirdo sirenos.

Prancūzų filosofas ir rašytojas Jeanas-Paulis Sart­re’as, spręsdamas solipsizmo problemą, taigi siekdamas parodyti, kad intersubjektiniai santykiai nėra redukuojami vien į (ne)pažinimo aktą, teigė, kad santykis su Kitu nėra abstraktus, priešingai, Kitas – sutinkamas. Kitas yra tas, kuris į tave žvelgia. Ir jo žvilgsnis nėra vien akių obuoliai, nukreipti į tave, – Kito žvilgsnis yra tavo sąmonės refleksija, kad esi matomas. Mums važiuojant tuo pačiu per mišką išasfaltuotu keliu iš Belovežo į Narevką, staiga pajutau bendrakeleivio kumštelėjimą. Žaidėme vaikišką žaidimą – pirmasis pamatęs policininkų automobilį kumštelėdavo kitam. Pakelės griovyje apsupti pareigūnų sėdėjo ketvertas vyrų. Lėtai pravažiuodamas pro policijos autobusiuką nesusilaikiau nepažvelgęs į sėdinčiuosius. Vienas jų pažvelgė į mane. Kai esi paliestas Kito žvilgsnio, nebeturi pasirinkimo – privalai atsakyti.

Draugai