Ota Filipas (1930–2018) – prozininkas, žurnalistas, rašęs čekų ir vokiečių kalbomis. Gimė ir užaugo Ostravoje. Prahoje studijavo literatūrą ir žurnalistiką, dirbo įvairiuose laikraščiuose ir radijuje. Nuo 1960 m. buvo persekiojamas už „ardomąją veiklą“, dirbo kalnakasiu, vairuotoju, statybininku, baldų restauratoriumi. 1969 m. buvo suimtas už sistemą kritikuojančius straipsnius, kalėjime praleido pusantrų metų. 1974 m. kartu su šeima išsiųstas iš Čekoslovakijos, likusį gyvenimą praleido Bavarijoje. Vienuolikos romanų autorius. Romanas „Loizako Lapačeko iš Silezijos Ostravos dangun žengimas“ (1974 m. išleistas pogrindžio leidykloje, 1994 m. – oficialiai) kartais gretinamas su Günterio Grasso „Skardiniu būgneliu“. Knygoje su švelnia ironija ir tamsoku humoru išskleidžiama daugiatautės Ostravos panorama dvidešimto amžiaus pervartų laikotarpiu, o pasakotojas – Ostravos vaikas, gebantis skraidyti ir kalbėtis su mirusiaisiais. Čia pateikiama romano ištrauka.

Vertėjas

 

 

Connor Coyne nuotrauka iš „Unsplash“

 

Gimiau tūkstantis devyni šimtai dvidešimt aštuntųjų spalio pirmąjį sekmadienį, ir kaip tik tuo metu stadio­ne po mūsų langais buvo mušamas baudinys lemiamose rungtynėse dėl patekimo į 1B lygą. „FC Silezijos Ostrava“ savo aikštėje susitiko su „SC Moravijos Ostrava“. 

Žaisti šių svarbių rungtynių „FC Silezijos Ostrava“ išėjo štai kokios sudėties. Vartuose, žinoma, stovėjo Liudva Kocifajus, vis tuo pačiu violetiniu megztiniu. Tačiau tąsyk buvo nekokios formos: rungtynių dieną priešpiet jis susikivirčijo su savo tėveliu siuvėju Žehožu Kocifajumi, kuris nė nemanė išleisti Liudvos žaisti, nes sekmadienio popietę ketino suvaidinti kieme didingą tragediją, kurią parašė pats ir pavadino „Kryžiaus kelias“. Liudvai buvo numatęs svarbiausią vaidmenį, juk „FC Silezijos Ostravos“ vartininkas buvo gryniausias kankinio tipas. Pats Žehožas Kocifajus turėjo vaidinti Judą, o dvimetė jo dukra Anka – nekaltą angeliuką. Daugiau aktorių pjesėje nebuvo numatyta. Nenoriu teigti, kad siuvėjas Kocifajus nebūtų gebėjęs parašyti pjesės su daugiau veikėjų, tačiau tikrai žinoma, kad atmetė visus pasiūlymus išplėsti aktorių trupę.

Popiet Liudva Kocifajus paspruko iš namų į rūbinę ir pasislėpė skalbinių krepšyje, o mano tėvelis neįleido siuvėjo Kocifajaus vidun, tad šis plyšavo iki pat rungtynių pradžios, grasindamas padegti visą tribūną. Kai Liudva su savo violetiniu megztiniu įžengė į aikštę, penkiems pagalbininkams teko laikyti senąjį Kocifajų, kad neprasiveržtų prie sūnaus. Siuvėjo įtūžis buvo visiškai suprantamas.

Tą akimirką, kai Liudva Kocifajus įbėgo į aikštę, jau buvo visiškai aišku, kad iš kelioms kvartalo senutėms skirto popietės vaidinimo bus šnipštas. Kocifajus niršo, burnojo, plūdosi, lyg apskritai nebūtų krikščionis, o veidas įgijo spalvą, kurią norėdami galėtume priskirti ir vietos futbolo klubo vartininko megztiniui. Žehožas Kocifajus aprimo tik tą akimirką, kai teisėjas sušvilpė skelbdamas lemiamų rungtynių pradžią.

Gynyboje stovėjo mėsininko padėjėjas Emerichas Cachas. Visuomet žaidė atidžiai ir buvo tobulai įvaldęs savo amatą. Jei spirdavo kam nors, tasai kaip niekur nieko iškeliaudavo į ligoninę. Nenoriu teigti, kad Emerichas Cachas buvo brutalus. Priešingai. Visa savo esybe spinduliavo ramybę ir kartu netikrumą. Kitaip nė neapibūdinsi. Cachas mąstė ir judėjo lėtai, bet gavęs paliepimą viską atlikdavo akimirksniu ir tobulai.

Antrasis gynėjas Vaclavas Jurzena buvo visiškai kitoks tipas: užsispyręs, karštakošis plakatų klijuotojas. Jis pernelyg dažnai leisdavosi įveliamas į nešvarų žaidimą, o prasižengdavo išties su pasitenkinimu. Suprantama, kad žaisdamas savo aikštėje Jurzena būdavo vienas iš publikos numylėtinių, bet kartu ir teisėjų siaubas, o svetimuose aikštynuose – žaibolaidis, kuriam kliūdavo visas priešininkų gerbėjų įtūžis. Skirtumas tarp Cacho ir Jurzenos buvo toks, kad Cachas bauduodavo tik gavęs nurodymą iš už linijos, o Jurzena šienavo kiekvienai progai pasitaikius.

Stipriausia „FC Silezijos Ostravos“ grandis tose žūtbūtinėse rungtynėse buvo saugai.

Karelas Pastrniakas, kurio akiratis buvo toks, koks dera pradedančiam prekiautojui sodos vandeniu, ir gyvenime, ir aikštėje visada žaidė taip, lyg tai būtų gyvybės ar mirties klausimas. Visuomet atlikdavo ką reikia, bet ir mokėjo pateikti taip, kad išryškintų savo paties nuopelnus bei gebėjimus, apie kuriuos buvo itin geros nuomonės.

Vidurio saugas Herbertas Gozca, angliakasys iš „Trejybės“ šachtos, buvo labai trapaus būdo. Ardėsi po visą aikštę, joks kamuolys jam neatrodė prarastas, bet lemiamomis akimirkomis, nuo kurių priklausė galutinis rezultatas, Herberto nervai pakrikdavo ir jis virsdavo kone pamišusiu nutrūktgalviu, pasiruošusiu prisiimti visą atsakomybę už rungtynių baigtį. Tačiau blogiausia, kad tas uolumas ūmai virsdavo visiška depresija, ir jis būdavo pasiryžęs prisiimti net tas pražangas, kurių nepadarė. Herbertas Gozca buvo iš tų maniakiškai sąžiningų žmonių, savo žmogišką netobulumą atperkančių smulkmeniškumu.

Trečiasis saugas buvo Davidas Vyzentalis – žydas, smuklės „Prie ąžuolo“, kurioje rinkdavosi „FC Silezijos Ostravos“ valdyba, savininkas.

Davidas buvo toks, koks išties turėtų būti futbolininkas. Sakyčiau, kad aikštėje jis aplenkė laiką kokiais trisdešimčia metų. Numanau tai iš vis dar pasakojamų apie jį legendų. Davidas buvo greitas, tvirtas, gebėjo spirti kaire ir dešine, iššauti stipriai, padėti gynėjams, jo arkliukas buvo aukšti kamuoliai, mokėjo išplėsti žaidimą į kraštus arba staiga nubėgti į priekį ir sukurti puolėjams progą įmušti. Davidas Vyzentalis nebuvo itin vykęs smuklės „Prie ąžuolo“ savininkas, tas verslas vos išsilaikė: šeimininkas įpildavo skolon, skolino pinigus be palūkanų, ir, man regisi, buities jam tereikėjo kaip užuovėjos, kurioje jis kaupė jėgas sekmadienio rungtynėms.

Puolimo grandis buvo tokia: Janas Krajičekas, Vlasta Plevka, Karelas Hynešas, Hubertas Mušialas ir Ada Lakubecas.

Janą Krajičeką kamavo daugybė kompleksų, o didžiausias iš jų buvo tas, kad jis niekaip neapsisprendė dėl savo tautybės. Pasitaikė dienų, kai Krajičekas išdidžiai skelbėsi esąs lenkas, bet netrukus, užplūstas nevilties, vėlei atgailaudamas prisipažindavo jaučiąsis esąs vokietis, pagal mamytę. Kiekvienu tarpsezoniu pas jį ateidavo kviesliai iš lenkų „FC Karvinos“ ir kaišiodavo panosėn perėjimo sutartį, primindami lenkišką tautinį išdidumą ir tėvelį lenką. Panašiu metu Krajičeką lankydavo ir vokiečių klubo „SC Moravijos Ostrava“ atstovai ir zyzė be paliovos ragindami susiprasti, pagalvoti apie mamą vokietę, paklusti kraujo balsui ir pasirašius popierius pereiti pas juos. Tačiau „FC Silezijos Ostravos“ pirmininkas mano tėvelis Jaroslavas Lapačekas jau būdavo viskuo pasirūpinęs, pakišęs Krajičekui porą šimtinių ir taip sutvirtinęs jo priklausomybės geltonoms vietos klubo vėliavoms jausmą. Janas Krajičekas nebegalėdavo pasirašyti nei lenkams, nei vokiečiams, be to, dažniausiai dar kurį laiką jausdavosi nesmagiai, kad leidosi paperkamas. Taigi suprantama, kad buvo nervingas žaidėjas, priklausomas nuo ūpo, ir įsižaisti jam trukdavo be galo ilgai, bet kai galiausiai imdavo sektis, visi vartininkai pajusdavo baimingą pagarbą.

Vlasta Plevka irgi buvo angliakasys iš „Trejybės“. Su Gozca buvo neišskiriami, susižaidę taip, kad bet kuris žinovas gėrėtųsi, bet faktas lieka toks – Vlasta irgi buvo minkštabūdis. Kai Gozcai užslinkdavo silpnumo akimirka ir imdavo drebėti kinkos, sunerimdavo ir Vlasta, tuomet aikštės viduryje likdavo spraga, priešininkas užvaldydavo erdvę ties vidurio linija, o nuo ten, kaip žino visi, nusimanantys apie žaidimą, prasideda vartininkų negandos. Turėjo Vlasta Plevka ir dar vieną ydą – jis bijojo kautis akis į akį. Jei priešininkai pastatydavo prieš jį tikrą medkirtį, Vlasta pasitraukdavo į kraštą, visiškai atkirsdamas Gozcą, kuriam tekdavo plėšytis ir už jį, o pasekmės būdavo tokios pačios: varžovai užvaldydavo aikštės vidurį. Šiaip Vlasta Plevka buvo sąžiningas vyras. Pirmas ateidavo į aikštyną, padėdavo mano tėveliui prisegti vartų tinklus, nubraižyti linijas. Gavęs dvidešimt kronų už laimėtas rungtynes, stropiai perlenkdavo bank­notą, padėkodavo, šiek tiek pasikūprindavo ir laukdavo Gozcos, kad kartu pareitų namo.

Vidurio puolėjas Karelas Hynešas buvo komandos kietuolis.

Tėvelis susirado Hynešą kažkur Brno, tenai jis žaidė aukštesnėje lygoje, bet jo, beveik trisdešimt­mečio, karjera pamažu artėjo prie pabaigos. Turėjęs sustiprinti „FC Silezijos Ostravos“ komandą, jis kartais akivaizdžiai patingėdavo ir tiesiog lūkuriuodavo kamuolio, kad galėtų smūgiuoti į vartus. Jei negaudavo idealaus perdavimo, penketą minučių bambėdamas gadindavo nuotaiką visai komandai. Hynešas graužėsi nieko sporte nepasiekęs. Paauglystėje jam buvo žadama šviesi futbolininko ateitis. Dešimt metų spardė kamuolį už lygos klubą laukdamas, kada pagaliau ateis jo proga, – ir nieko nepešė. Tai buvo įgudęs futbolo amatininkas, bet visi matė, kaip jis aikštėje išnaudoja Vlastą Plevką, atidirbantį už jį kartu su kitu saugu Hubertu Mušialu.

Hubertas Mušialas buvo mąstantis žaidėjas. Nežengdavo aikštėje nė vieno nereikalingo žingsnio, bet visuomet atsidurdavo ten, kur kamuolys. Skirstydavo kamuolius kone idealiai, bet, Hynešui aptingus, Mušialas prarasdavo pasitikėjimą ir tikslumą, atkirsdavo Ados Lakubeco kraštą, o žaidimas išsiderindavo.

Jei Mušialo nebūtų ištikusi toji nelaimė upėje su povandeniniu laivu, tikrai nebūtų taip blogai baigęs.

Ada Lakubecas žaidė krašte. Kalbama, kad buvo geriausias kada nors „FC Silezijos Ostravoje“ žaidęs kairysis kraštinis. Visą Ados Lakubeco gyvenimą palaikė du tikėjimai. Jis tikėjo, kad „FC“ netrukus pateks į aukštesnę lygą, be to, niekas neįstengė atkalbėti Ados nuo įsitikinimo, kad geriausia visuomenės santvarka viešpatauja Sovietų Sąjungoje. Dėl šių abiejų dalykų Ada Lakubecas būtų galvą guldęs. Aikštėje kovėsi už tai, kad patektų į aukštesnę lygą, o komunistinio jaunimo sąjungoje – už šviesesnę ateitį. Tiesa, kartais Ada pasikarščiuodavo. Jo karštą būdą pajutau savo kailiu, kai tūkstantis devyni šimtai trisdešimt devintųjų kovo keturioliktą, man kemšant iš vokiečių kareivio gautą kreminį ragelį, skėlė man antausį.

Ados Lakubeco žodis komandoje buvo svarbiausias. Visi pripažino jo autoritetą, nors nebūtinai sutiko su nuomone, kuri kai kam galėjo atrodyti netgi atgrasi. Po pralaimėtų rungtynių Ada labai įtikinamai teoriškai ir praktiškai paaiškindavo, kodėl pralaimėta. Tačiau pagal jo įvykių versiją aikštę jis visuomet palikdavęs švaria sąžine, o kaltė dėl suterštų komandos spalvų tekdavusi visiems kitiems. Niekas nedrįso prikišti ko nors Adai, priekaištauti kitiems teisę turėjo tik jis vienas. Tiesą pasakius, jis vienas ir ardavo aikštėje visas devyniasdešimt minučių, kol tik turėjo jėgų kautis, visiems kitiems jau nuleidus rankas. Vis dėlto iš jo žaidimo visuomet spinduliavo tam tikra neviltis.

Manau, kad Ada žaidė ne dėl malonumo, bet dėl pergalės. Laimėti ir triumfuoti Adai buvo visa žaidimo prasmė. Pralaimėti jis nemokėjo. Tačiau, komandai pralaimėjus rungtynes, net baisiausią sutriuškinimą jis išaiškindavo kaip pergalę – žinoma, savo paties.

Gaila, kad dar negalėjau matyti tų garsiųjų tūkstantis devyni šimtai dvidešimt aštuntųjų spalio pirmojo sekmadienio rungtynių. Tačiau girdėjau tiek daug pasakojimų apie jas ir jose žaidusius futbolininkus, kad galėčiau atkurti kone kiekvieną minutę.

Gimiau tų nuostabių rungtynių šešiasdešimtą minutę, kai, Herbertui Mušialui puikiai paskersavus, Ada Lakubecas išvedė komandą į priekį. Rezultatas buvo trys–du „FC Silezijos Ostravos“ naudai. Tūkstantis devyni šimtai trisdešimt bilietus įsigijusių žiūrovų, tarp jų ir mano tėvelis, kuriam bilieto nereikėjo, nes buvo klubo pirmininkas su išskirtine teise prekiauti sūdytais riestainiais per rungtynių pertrauką, užriko: 

– Įvartis!

Pirmas dalykas, kurį išgirdau išsikepurnėjęs į pasaulį, buvo tribūnų riaumojimas po mūsų langais. 

Sekmadienis buvo šiltas, buto langai atlapoti, ir, vos paliovus tūkstančio devynių šimtų trisdešimties žiūrovų riaumojimui, ėmiau plyšauti aš.

Tėvelis tuo metu stovėjo prie pietinių vartų, kuriuos sergėjo Liudva Kocifajus violetiniu megztiniu. Išgirdęs mano riksmą, išsyk sumetė jau turįs palikuonį. Tačiau negalėjo pasitraukti iš savo vietos už „FC“ vartų, nes turėjo prižiūrėti Emerichą Cachą, kuris kartais galvodavo pernelyg lėtai, tad reikėdavo šį tą jam patarti. Tėveliui gal ir knietėjo užbėgti aukštyn į namus, kad sužinotų, kas iš tiesų gimė, bet, vos jam nusprendus pasišalinti, tegul ir minutei, prie „FC“ vartų atsirito staigi vokiečių klubo „SC Moravijos Ostrava“ ataka. Tėvelis stebėjo Cachą, pasirengęs jam patarti. Nebekilo nė minties tą lemtingą akimirką išeiti iš aikštės ir palikti lėtapėdį Cachą vieną.

„SC Moravijos Ostravos“ dešinysis atitrauktas puolėjas Vaclavas Doičeris nesulaikomu driblingu prasiveržė per vidurį, kur vėl tinginiavo Karelas Hynešas, parideno kamuolį savo komandos saugui, gavo jį atgal, taigi tasai Vaclavas Doičeris, tuo metu vis dar Vaclavas, vėliau vadintas Venceliu, atsidūrė priešais „FC Silezijos Ostravos“ vartus, ir jo kelyje liko tik neryžtingas, lėtai mąstantis Emerichas Cachas. Emerichas neviltingai žvilgtelėjo link savo vartų, už kurių stovėjo mano tėvelis, o akys klausė: ką man daryti, pone pirmininke?

Tėvelis mindžikavo už vartų, pasidėjęs riestainių krepšį prie kojų, o už nugaros girdėjo mano riksmą, nes tūkstantis devyni šimtai trisdešimt žiūrovų su bilietais kaipsyk nutilo sulaikydami kvapą. Jis matė apstulbusį Emerichą Cachą ir klausimą jo akyse, matė, kaip Vaclavas Doičeris kėsinasi pasiųsti kamuolį į „FC“ vartus, saugomus Liudvos Kocifajaus, o Liudva tądien buvo prastos formos, nes turėjo vaidinti su savo tėvu Žehožu Kocifajumi, kuris tuo metu jau galutinai prakeikė futbolą, o tą nelemtą „FC Silezijos Ostravą“ pasiuntė visiems kipšams ir nelabiesiems nujoti. Tą akimirką Liudva turėjo stovėti ne „FC“ vartuose su violetiniu megztiniu, bet scenoje, kur senasis Kocifajus buvo numatęs jam kankinio vaidmenį.

Kiekvienas supras, kad tokią akimirką mano tėvelis tiesiog negalėjo pasitraukti nuo vartų.

– Jėzaumarija, – atsiduso tėvelis, – Jėzaumarija!

Paskui staiga atsitokėjęs užriko: 

– Emerichai, iškirsk tą inteligentą, iškirsk!

Doičerio tėvelis nevadino niekaip kitaip nei „inteligentu“, nes šis tuo metu jau studijavo vokiečių mokytojų seminarijoje ir dainavo operos mėgėjų scenoje.

– Iš šito niekad nebus futbolininko, – aiškindavo tėvelis. – Inteligentai kaip futbolininkai niekam tikę.

Mėsininko padėjėjas Emerichas Cachas, neskubriai mąstantis gynėjas, ėmėsi darbo akimirksniu, bet vis dėlto pavėlavo. Doičeris išties buvo paguldytas, bet jau peržengęs baudos aikštelės liniją ir akivaizdžiai pasiruošęs smūgiuoti į vartus, tad teisėjui teko, sukaupus paskutinius drąsos likučius, sušvilpti skelbiant vienuolikos metrų baudinį į šeimininkų vartus.

Tokiomis aplinkybėmis tėvelis jau šiukštu negalėjo palikti aikštės.

Liudva Kocifajus vartuose jautėsi ne itin gerai. Žinoma, dabar gailėjosi, kad nestovi scenoje vaidindamas kankinį. 

– Viešpatie Dieve, – pasak žmonių, meldėsi jis, – atleiski man, kad nepaklusau savajam tėvui...

– Viešpatie Dieve, – savo ruožtu meldėsi tėvelis už vartų, – jei tas inteligentas įmuš, jei įmuš šitą, tai jau nežinau kaip bus... Verčiau tegu bus mergaitė, kad tik neįmuštų, Viešpatie Dieve Visagali...

Doičeris padėjo kamuolį ant žymos. 

– Liudva, – šnibždėjo tėvelis vartininkui, – žiūrėk į kairį kampą, toje pusėje visada buvai kerėpla, tasai inteligentas tikrai žino... Jėzaumarija, jei tik Doičeris nežinotų!

Tūkstantis devyni šimtai trisdešimt žiūrovų tylėjo sulaikę kvapą. Tikimybė patekti į lygą sklaidėsi lyg rūkas.

– Emerichai, turėjai, – šnibždėjo tėvelis gynėjui, – turėjai rimtai jį iškirsti, kad nebeatsikeltų...

– Tas suskis kaip katė, tikra katė, nušniojau jį kaip reikiant, kitą jau būtų greitoji išvežusi, bet jis, suskis, dar ir baudinį spirs...

– Viešpatie Dieve, verčiau tegu bus mergaitė, kad tik neįmuštų, – atsiduso tėvelis.

Kalbama, kad plyšavau iš visų plaučių, bet niekas manęs nepaisė.

– Viešpatie Dieve, – šnabždėjo tėvelis, – būk teisingas nors šią dieną, kai tapau tėvu. Juk negali būti, kad šiandien patirčiau tokį nusivylimą, tegu jau bus mergaitė, kad tik neįmuštų!

Saulė jau pasislėpė už rotušės bokšto. Liudvikas Kocifajus nusviedė kepuraitę į šalį.

– Prižiūrėk kairį kampą, Liudva, – šnibždėjo tėvelis. – Atsiduodu tavo valiai, Dieve: jei Kocifajus sugaus – bus berniukas, tai jau tikrai, jei praleis – mergaitė... Bet jei šitas inteligentas neįmuš, tiks ir mergaitė.

Vaclavas Doičeris, tuo metu vis dar Vaclavas, smūgiavo stipriai pažeme.

Kamuolys pralėkė šalia vartų, pro pat dešinį virpstą.

Liudvikas Kocifajus gulėjo prie kairiojo virpsto visiškai nesuprasdamas, kas vyksta.  

Tėveliui net kinkos susileido.

– Jėzaumarija, turbūt bus dvynukai, – atsiduso jis, – turbūt dvynukai!

 

Iš čekų kalbos vertė Vytas Dekšnys