Lenkų poetas Rafałas Wojaczekas gimė 1945 m. gruodžio 6 d. Mikoluve. Mokėsi gerai, daug skaitė. Turėjo puikią atmintį, mintinai mokėjo „Daktaro Fausto" ir kitų kūrinių ilgas ištraukas. Nuo 16 metų pradėjo rašyti eilėraščius. 1963 m. Krokuvoje įstojo į Jogailos universitetą studijuoti lenkų kalbos, bet pasimokė tik vieną semestrą. Persikėlė gyventi į Vroclavą pas vyresnįjį brolį Piotrą. Pasinėrė į bohemišką gyvenimą. 1965 m. gulėdamas psichiatrinėje klinikoje, susipažino su ten dirbusia būsima žmona Hanna. Kitais metais šeima susilaukė dukros ir išsiskyrė. 1969 m. išėjo pirmas poezijos rinkinys „Sezonas", 1970 m. – „Kitokia pasaka". 1971 m. gegužės 11 d. nusižudė. 1972 m. išleisti jo paties parengti rinkiniai „Kurio nebuvo" ir „Amžinas Kryžiaus žygis". 1999 m. pastatytas filmas „Wojaczekas" (rež. Lechas Majewskis), kuriame gydytoją psichiatrą vaidino poeto jaunesnysis brolis aktorius Andrzejus. 1993 m. išleista Maciejaus M. Szczawińskio parengta knyga „Rafałas Wojaczekas, kuris buvo", kurioje surinkti giminių ir draugų prisiminimai, poeto nuotraukos ir laiškai, tarp kurių ir skirti Teresai Ziomber, su kuria susipažino dar būdamas vedęs ir kuri taip pat vaidino (Moterį stotyje) filme apie poetą.­­
R. Wojaczeko eilėraščius spausdinome 2003 m. rugpjūčio 15 d. numeryje (http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110808070112/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=2963&kas=straipsnis&st_id=2988).

---

Pirmiausia atsistoju priešais veidrodį ir atpažįstu tą, kuris ten yra. Rodau gestą, kitą, šypsausi ir palinksiu. Taip, tai jis, mano priešas. Tai mano gyvenimas. Paskui einu gatve, važiuoju tramvajum, esu namie.
Langas atviras, ir girdėti traukiniai, jie važiuoja. Jau kadaise buvau ant šitos rampos, galva ant bėgio, taigi dabar be galvos. Surašau eilėraštuką. Dabar esu:
Senas mėnulis
patikimas budėtojas
kai per šermenis duoda išgerti
(Staiga imu abejoti savim ir tuo, ką rašau)
Vienas prieš vieną su Tavim. Ir negaliu išsisukti pašaipa, ironija. Priverstas peržiūrėti žodžius, kurie tik dabar ėmė šaipytis iš manęs. Kada bandau užmerkti akis, matau Tave. Neišsenkama atvykstančių traukinių, kurie važiuoja į mane, tema. Tai nėra nemalonu, traukiniai. Tad kas yra nemalonu? Akimirkai pabėgti nuo Tavęs, kad pagaliau pasiduočiau – irgi ne. Tavo vardas neišsenkamas – Teresa, Teresa, Teresa, Teresa. Ką reiškia Teresa? Dabar reiškia mano meilę. Šis vardas vienodai skaudus kaip peilis, sukamas tarp šonkaulių, kaip raunamas liežuvis, kaip užveržiama kilpa. Kaip alkis. Kaip kūno glamonių stygius. Teresa kaip Teresa. Iš kur atsirado šis vardas?
Atleisk, man svetimas senasis jausmų raiškos menas, man svetimi visi menai. Aš tik klūpau priešais Tave ir guldau galvą Tau ant kelių. Ir šią akimirką reikšmingiausi yra Tavo keliai. Tavo keliai. Tavo kojos ir Tavo rankos, Tavo delnai, Tu. Ir svarbiausi yra kiekvieną būsimą akimirką, nes aš tik klūpau priešais Tave. Ir neįmanoma išsivaduoti nuo Tavęs, Tavo kūno, matuojamo mano rankų delnais. Perniek senasis ironijos mokslas – jis paveikus tik pačiam sau – tas pasiryžimas juoktis iš savęs. Prieš Tave reikia išjudinti Žemę. Ji nelinkus susijaudinti. O pagaliau dėl ko? Ar neblogiau gerai mirti?

R.
balandžio 2, 3 ryto

*
Jeigu esu pasmerktas mirti, tai ne tik mirti, bet ir gintis iki mirties.
O prasidėjo pusę penkių ryto, šeštadienį. Beldimas į duris. Įeina dviese. Vienas su skrybėle, kitas vienplaukis, žilstelėjęs. Gydytojas ir inžinierius. Man sako: tu išdaužei stiklą! Užsirūkė, apžiūrėjo mano batus, paltą, pirštines ir išėjo. Atsibudau dešimtą. Nereikėjo apsirengti, nes gulėjau su vakarykščiais drabužiais – nuėjau patikrinti. Stiklų nebuvo, žaliuzės nuleistos.
Paskui man liepė piešti, kaire ranka, ir tikino, kad netenku galvos. Paskui valandą sėdėjau tuščiame hole. Čia jau buvo ramu. Tu vaikščiojai mano galvoje, labai švelniai. Paskui buvo filmas, bet prieš tai – Januszas Styczeńis₁. Filmą žiūrėjau per užmerktus vokus. Paskui ėjau ilga gatve, pagaliau buvau namie. Parašiau Tau. Perskaičiau ką parašęs, nerišlu. Buvau tuščias. Ramus. Pasiėmiau lapą ir ant jo parašiau: Jeigu esu pasmerktas mirti, tai ne tik mirti, bet ir gintis iki mirties. Jeigu esu pasmerktas, pasmerktas, pasmerktas, pasmerktas, pasmerktas, pasmerktas.
Jeigu mirties vardas – Teresa, Teresa, Teresa, Teresa, tai vienintelė savigynos forma yra meilė tai pačiai Teresai, kadangi suriša jai rankas.

Vroclave ir Grabišyneke, sekmadienį.
R.

*
Dabar jau žinau, kad tai, ką parašiau apie atleidimą, tiktai gražiai skamba. Bet katinas iš tiesų buvo, o gal tai buvo katytė jau nėščia, nesgi neįprastai didelis ir putlus buvo tas gyvis. Be to, ar katinai vizgina uodegą. Vienu metu man atrodė, kad tas gyvis – jau nesakau visiškai įsitikinęs: katinas, o sakau: tas gyvis – judino uodegą, bet ne kaip katinai vertikaliai, o šuniškai – horizontaliai. O gal tai buvo katinas su visiškai šuniškais įpročiais. Ir kodėl jis nepaspruko, kai gąsdinau.
Kai Faustas grįžo iš pasivaikščiojimo, velnias jam prisistatė šuns pavidalu (man nuolat atrodo, kad tai buvo juodas pudelis). Šuo, žinoma, koks nors vyriškas elementas jame slypi, aiškiai apibrėžtas, neginčijamas.
Kodėl man, kodėl mano velnias pasirodė tokiu neaiškiu pavidalu, keliančiu daugybę abejonių, tiesiog hermafroditas?
Kiekvieną apibūdina jo velnias. Kitaip tariant: mano velnias liudija apie mane. Čia jau netoli ir iki „Nykštuko"².
Tu žinai, kad šalia Tavęs esu laimingiausias vienas: nusimečiau visą pasaulį (kas yra pasaulis?), žmonės mirė (Tu pažįsti žmones?).
Liko tiktai traukiniai, kurie važinėja ištisą parą, ir niekada nevalia vėluoti, nes nuolatos girdime artėjantį traukinį. O visi traukiniai vyksta į vieną pusę, kurių esu vienintelis keleivis, spėjantis į sezono atidarymą.

66 III 31, vidurdienį
R.

*
Einu naktį per stoties holą, žiūriu – o, čia gi Rozenfeldas³. Tai atsisėdom minutėlei, ir sakau jam: – Tu klausyk, o kartais aš būnu labiau žydiškas už tave. Jis man atsako: – Nes tai tikriausiai tokios psichinės predispozicijos. Ir jis buvo teisus.
Kai skaitau Kafką, lyg be perstojo atrandu save, lyg tai mano būtų aforizmai – staigus nušvitimas. Šitas Prahos žydas yra mano matas. Šis mano „žydiškumas" išskiria mane iš daugelio kitų. Šis mano talmudistinis kvazidialektinis mąstymas, kadangi nesiekiantis sintezės, o veikiau besisukantis aplinkui, bandantis užbaigti ratą.
Kovoje su pasauliu esu pasaulio pusėje. Sąmoningai suteikiu sau šansą – ir tai yra mano pergalė. Užtat Tu esi aukščiau, esi man sankcija.

balandžio 25, vakaras
R.

*
Teresa,
liko laukimas. Jis yra kaip oras. Man tai kartojasi nuo tos akimirkos, kai čia atkeliavau – ir dar ilgas budėjimas naktį, tokia netvarka, nemiga.
O paskui atėjo sapnai. Neištisai. Va taip guluosi, paskui bundu lyg iš tolo, o viskas tarp keturių kambario sienų, miegu Tavyje. Svetimas.
Ir tas užsispyrimas, būti, būti – kaip kilpos veržimas.
Po kelių valandų, o galbūt rytoj grįšiu į Vroclavą. Bet žinau, kad dabar nerasiu vietos nei čia, nei ten ar dar kur nors. Miegu Tavyje. Ir būtent todėl esu visiškai saugus, dabar. Mėgaujuosi Tavo kūnu. Nutolusiu.
Kad ir ką daryčiau, kad ir kur sukčiausi, ramiai miegosiu Tavyje.

Mikolove, liepos 7
R.

*
Mano Teresa!
Noriu parašyti apie džiaugsmą. Pagalvok, mes jo bijome – o iš tikrųjų jo ieškome, bet paskui nemokame jo patirti. Ar tai mūsų trūkumas? Nemokame džiaugtis, iš anksto numatydami liūdesį, ir tuo būsimu liūdesiu apsunkiname net džiaugsmingiausias akimirkas.
Gal dėl to tarp mūsų kartais kyla tokia įtampa – vienas antrą smerkia, kad anas džiaugiasi, kitame mato tuoj pat įvyksiančios savo nuotaikos kaitos perspektyvą...
O aš Tave myliu liūdną. Tu – iš didžiosios M – Melancholija! Liūdesys yra apdairus, ir nieko blogesnio liūdesy negali atsitikti. Turime mylėti liūdnai, kūnas yra liūdnas ir nujaučiantis mirtį. Kūno mirtis yra gražiausia jo savybė (Bažnyčios tėvai taip sako).
Kodėl mane taip jaudina kūno fiziologija?
O dabar – apie baimę. Žudome ją, kiekvienas savyje. Baimė mums vadovauja, baimė yra didžiausias mūsų egoizmas, kaipgi rūpinamės savo baime. O mes dar nesutaikėme savo baimių ir savo liūdesio.
Myliu Tavo baimę. Ir taip bijau Tavojo „bijau", o Tu – manojo, kad stengiamės abipusiai nutylėti. Juk ir šis laiškas yra mano egoizmo išraiška – vaistas nuo baimės, kuri mane staiga apėmė. Ir praeina, kai rašau. Ir kažkaip praėjo. Šypsausi Tau. Kiek kartų ėmiau tušinuką, tiek kartų pasirašė koks nors eilėraštukas.
Leisk Tau ką nors papasakoti apie šitą rašymą (tik iš pradžių paklausiu, kaip sekėsi Tau ketvirtadienio seminare, šiandien antradienis, laišką gausi ketvirtadienį, gal jau Tu būsi kiek laiko rami, o jeigu ne?). Kai pradėjau galvoti apie Tavo darbą, pamaniau, kad nedera rašyti apie tai, ką aš darau. Bet po kokių trijų minučių gal parašysiu. Taigi parašiau dvi poemėles, viena – 120 eilučių, kita – 90. Ir dar kitų eilėraštukų.
Tos poemėlės mane stebina. Jos kažkokios parodijinės, labai abejotinai man atrodo. Ypač ta trumpesnė RELIGINĖS EILĖS. Kita yra „Mirusiosios portretas". Bet jos man dera prie „Sezono" visumos, kurį jos man pastebimai išplėstų. Per artimiausią mėnesį padėtis (žinoma, dėl eilėraštukų) taps aiškesnė.
Gyvenu tokį naminį gyvenimą, kad jau svajoju važiuoti Bytomą – ir būtinai išvysti Tave.
Dėkui Tau, kad galėjau nors truputį atslūginti šitaip kunkuliuojančią įtampą, kai ranka nėra ranka. Nesaugus misticizmas. Kur toliau eisiu?

Manoji, gyvenk dėl manęs
R.

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

¹ Januszas Styczeńis (g. 1939) – lenkų poetas, R. Wojaczeko draugas, filme „Wojaczekas" vaidinęs save (čia ir toliau – vert. past.).
² „Nykštukas" – švedų rašytojo Päro Lagerkvisto (1891–1974) romanas. „Kiekvienas žmogus turi savo nykštuką, –­ teigia P. Lagerkvistas. –­ Nykštukas – tai blogis, kuris lydi žmogų."
³ Aleksandras Rozenfeldas (g. 1941) – žydų kilmės lenkų poetas ir žurnalistas.