Žiema... Atrodo, tik šioj miško apsuptoj sodyboj viskas taip, kad jau nėra ribos tarp dienos ir nakties, o tu nežinai, kada švinta, kada tirštėja prieblanda ir nusileidžia tamsa. Ar taip visada buvę, ar tik šiemet Dievulis siunčia tokį perspėjimą lyg žinią. Nors ką jau ten, taip būdavę visada, kai ateidavo žiema...

Žiemos jiedu laukė, sakė, kad ji atneš baltą spalvą ir šviesą akims, kad bus jauku ir gera nuo žemės iki pat dangaus. Tada dar nesanti tolima žiema neatrodė baisi, todėl sodo gale ir ji atsitiesdavo, prie tvoros parėmusi lazdutę įsikibdavo į aukščiausią kartį ir ilgai žiūrėdavo į kelią – štai bus balta, tada tikrai pamatys ateinantį. Juk turi ateiti.

Žiema užgriuvo neregėta, sniegą vis vertė, klojo sluoksnį po sluoksnio – neliko nei kelio, nei takelio, o sodo tvorą paslėpė pusnynas. Jiedu jau neišeina patvorin pažiūrėti į kelią, o pasaulio ribos prisispaudė viena prie kitos palikdamos vietos tik jų trobai ir siauram takeliui iki malkinės.

– Negrįžo? – Tai ji pabudo, pakėlė galvą ir pamatė jį, sėdintį priešais langą ir žiūrintį į tamsą. Jei ne pro krosnies plyšius besiplaikstantys raudonos ugnies atšvaitai, atrodytų, kad jo nėra...

– Ne... – Jis neatsigręžia į tamsą, bet žino, kad dabar ji atsidus, priglaus galvą ir nurims. Ar miegos?

Jų namuose netiksi laikrodis, jis nutilo žiemos pradžioje. Ir radijas neveikia – juodu nežino, kas dedasi ten, už miško tarpsnio, už laukų, kur jų keliukas prie kapinių išbėga į didįjį kelią. Ten toliau miestelis, ten gyvena žmonės, kurie juos tikriausiai pamiršo. Žmonių pasaulyje kas nors turėtų vykti, nes kitaip jie nemoka. Kartais jų įvykiai būna gražūs, o kartais...

Jis mato, kaip tamsa iš pilkos virsta juoda, kaip joje ištirpsta malkinė ir tvartelis, pradingsta sodo medžiai. Lieka tik pačiame viršuje susiglaudusios eglių viršūnės, dantytas jų brūkšnys atskiria žiemą nuo dangaus. O dabar iš kitos pusės kyla mėnulis – pilnatis, kurios šviesa nudriekia blyškius nakties šešėlius. Mėnesiena sniego paviršiuje uždega žėrinčius ledokšnius, kurie mirga, gęsta ir įsižiebia vėl. Šaltyje braška sniegas, kartais atrodo, kad net žvaigždės ten aukštai traška nuo baisaus šalčio, o jų spingsulės vis silpsta, tolsta, užleisdamos vietą daug ryškesnėms žvaigždėms, degančioms aiškia balta šviesa.

Brunkšt! – kieme kažkas subrazda, cypia sniegas... Taip jis vaitoja po žmogaus kojomis. Dabar turėtų virstelėti varteliai, pasigirsti trepsėjimas.

Ne, jam tik pasigirdo... Užsitraukęs kepurę, jis ant pečių užsimeta kailinukus, kojom sugraibo veltinius ir tyliai praveria duris. Brrr... kokia žiema! Šaltis stveria jo rankas, nejaukiai prisiliečia prie veido, sulipina šnerves. Nubraškėjęs takeliu iki namo kampo, jis ilgai žiūri į baltą mėnesieną ir joje nepamatęs keliu ateinančio žmogaus, grįžta vidun.

Šiąnakt dar nebuvo atėjęs kiškis, kurį jis visada mato straksintį po sodą ir nuo pusnyno graužiantį nulinkusias obelų šakeles. Jis ateis vėliau, po pusiaunakčio. O dabar mėnulis dangumi nukeliavo pusę rato ir jo šalta šviesa įtryško vidun. Štai ji nučiuožė lentyna su senais laikraščiais ir lyg pirmą kartą ją matydama, sustojo prie vašku abiburbėjusios žvakės, po to pasislinko ir savo šaltais pirštais ėmė grabinėti ant stalo gulinčius daiktus. Mėnulio blynas pradėjo svirti žemyn, tačiau balta jo šviesa šmėžavo po kambarį.

– Ne... nereikia jos, ji negera! – Ji pakėlė galvą ir prisidengusi akis žiūrėjo į mėnesienos nutviekstą kambarį. – Aš nenoriu...

 

Selemonas Paltanavičius. „Vasario kelias“

 

Užtraukęs užuolaidą, jis atsigulė ant savo lovos ir užmerkė akis. Tuoj šviesa pradings ir bus galima miegoti.

– Kai taip šviesu, jis tikrai surastų namus... Tik naktis... Ir šalta. Labai šalta?

– Labai... – jis linktelėjo galvą. – Tokiu oru nedera važiuoti. Labai toli, žiemos keliai užpustyti ir šaltis... Baisus šaltis...

– Tegul nevažiuoja... – Jos balsas buvo ramus. – Tegul pasaugo mašiną. Ir save, nes maža kas gali nutikti. Ar ne taip?

– Tegul... – Pritardamas sušnabžda jis. – Dabar labai šalta. Kada nors, vėliau...

– Kai atšils? Kai kelelis pradžius?

– Kai pradžius... Tada jis ir parvažiuos. Miegokim.

Paryčiais tamsa buvo dar juodesnė – jis vis kėlėsi ir pro užuolaidos kraštą žvelgė į kiemą, bet nematė nieko. Galėjo dar miegoti, tačiau miegas apleido. Dabar jis kelsis, kurs krosnį, jau visai išvėsusią.

– Negrįžo? – Ji nuleidžia nuo lovos kojas, prisidengia antklode ir pirštais šukuojasi retučius plaukus. Kažkada jie buvo vešlūs ir stiprūs, juos supindavo į kasą... – Lyg girdėjau kažką... Bet – gal sapnavau...

– Gal... – Jis priklaupęs kuria krosnį, ugnies atšvaitai iš ryto tamsos išplėšia jo veidą. Žiūrėdama į raudonį jo skruostuose, ji tyli ir šypsosi: kažkada buvo toks jaunas ir gražus... Kažkada jie buvo tokie... – Aš naktį į kiemą ėjau, nes šaltis tvoras braškino... Buvo mėnesiena ir taip toli švytėjo kelias. Gal man į miestelį nueiti? Toli, bet gal nueičiau, gal...

– Ne, neleisiu! – Ji iki smakro susisuka antklodėn ir pasipurto nuo žvarbos. – Toks gilus sniegas, taip šalta. Neik, ne mums toks kelias...

– Kaip sakysi... – Jis užveria krosnies dureles ir įžiebia žvakę. Jos beveik nereikia, nes viskas pažįstama – jis paprastai, lyg prie altoriaus verda kruopas, kepina svogūną ir užplikina žoles, namai pakvimpa kasdieniu gardžiu valgiu. Dabar jis ant taburetės priešais lovą padės garuojančią lėkštę, pats atsisės ant žemo suoliuko. Valgykim, paragins, bet taip švelniai, kaip kažkada sakydavo jų sūnui, kai jis buvo mažas... valgyk, valgyk... – Pasisodinęs ant kelių jis žaisdavo su vaiku, drožė jam mašinas ir kalinėjo ratelius, o po to padarė dviratį. Medinį!.. Kada tai buvo?..

– Kažin, o koks jis dabar? – Ji šaukšteliu išgrando lėkštę, rankom apglėbia stiklinę su žolių arbata. – Jau tiek metų nemačiau ir bijau, kad pabels, įeis... o aš sėdėsiu čia, savo pataluos, ir jo nepažinsiu...

– Kaip nepažinsi? Pažinsi... Jis gi mūsų... – Nuleidęs galvą, jis surenka lėkštes ir deda prie krosnies, ant stalelio. Kas rytą juodu kalba apie tą patį, daug metų. Ir naktimis abu prabunda sūnaus laukdami, o dieną apie tai nekalba, tik galvoja kiekvienas sau.

Iš po pagalvės ištraukusi maldaknygę, ji susiranda pasižymėtą maldą apie keleivį, skaito ir skaito tyliai, nors akimis žiūrėti į žodžius jau nereikia, jie visi seniai žinomi, tariami iš atminties; kai vienas lapas baigiasi, kitą atverčia tik pirštai, nes užmerktoms akims rašto nereikia. Tyliai virstelėjęs durimis, jis išeina į kiemą, ji girdi, kaip barška suledijusį takelio sniegą daužantis kastuvas, kaip braška sniegas. Dabar ji liko vienudu su spragsinčia krosnimi, joje gūrančiais nuodėguliais ir savo mintimis. Tau, keleivi, kelią jis parodys...

Dieve Dieve... jis rankove nuo skruosto nubraukia šalčio išsunktas ašaras, sustojęs takely lyg kažko ieško aplinkui. Tokia žiema, dabar iki miestelio net traktorius nenuvažiuotų, pusnyse nugrimztų. O jam... eiti? Jis tikrai ten nenueis. Jei bandys – liks kur pusnyje iki pavasario. Yra taip buvę, jis žino. Jam – kas, jis gali visaip... bet kaip ji? Be jo ji taip pat nesulauks pavasario. Ir negyvens be sūnaus...

Pravalęs takelį iki malkinės, jis puola skaldyti sušalusias kalades – dar rudenį supjovė virtuolio beržo kamieną, ilgai pjūklu džiravo, paskui karučiu susivežė, o dabar vis prieidamas trupina ir krauna į rietuves – pabus per vasarą, išdžius... Nelengvas malkakirčio darbas – jis greitai pavargsta, įtariai apžiūri kirvio ašmenis: gal išsidaužė ar atšipo, kad taip sunku...

Ji girdi, kaip jis užveria malkinės duris, kaip gurgžda taku. Dabar jis dar neis vidun, kažką ten darys, gal sodą apžiūrės? Tik ar pirštines pasiėmė, juk toks šaltis!

Tyliai užvėręs vartus, jis pro tvartelio kampą išeina į sodą, apsižvalgo – jo akys užkliūva už kabančio medinio dviračio išklypusiais ratais ir perskilusiu vairu. Atsirėmęs sienos, jis ima kukčioti, sūdrios vyriškos ašaros rieda apšepusiais skruostais, jis jų nebraukia, tik apglėbia galvą rankomis, rauda ir linguoja kartodamas vieną žodį: Dieve Dieve... Dieve Dieve... jam taip skaudu ir taip sunku, jis negali nurimti, pirštais šnypščia nosį ir atgalia ranka braukia ašaras, o jos srūva upeliu... Dieve Dieve... Kodėl jis nieko nesako jai? Kodėl ji nesužino to, ką žino jis?

Bet kaip jis pasakytų jai, kad jų sūnus – vienatinis, išgodotas, išmylėtas, niekada neturės mašinos, nesugrįš pas juos nei žiemą, nei vasarą. Jis... jis... Dieve Dieve... Tai buvo prieš daug metų, jis miestelyje nupirko visko, ko reikia namams ir ruošėsi sukti į savo keliuką, kai prie atliekų konteinerio pamatė apskretusį, apšepusį paklaikusiom akimis žmogų... nedaug jame buvo žmogaus... Jis atšlijo nuo šiukšlių dėžės ir suvapėjo:

– Tėvai, duok litą...

– Koks aš tau!.. – Jis nusisuko ir jau norėjo eiti, tačiau žmogysta pakėlė purviną ranką, nusitraukė kepurę ir sušnabždėjo:

– Tėveli... nepažįsti?

Dieve Dieve... kaip jis galėjo nepažinti savo sūnaus! Visada žinojo, kad jį pamatys ir pažins iš toli. O dabar jiedu stovėjo vienas prieš kitą, žiūrėjo... Apie ką jie galėjo kalbėtis? Ar privalėjo jį vestis namo ir taip dar labiau prislėgti jos širdį? Ar...

– Tokio tavęs nepažįstu! – Jis baikščiai apsižvalgė, nes kas nors juos turėjo matyti kartu. – Ir niekas čia tavęs nepažins. Keliauk į miestą ir sugrįžk, kaip žadėjai!

– Aš sugrįžau... – Sūnus abiem rankom įsitvėrė šiukšlių dėžės, jo smakras drebėjo. – Aš jau... Aš jau...aš... namo...

– Ne! – Jis iš kišenės išsitraukė visus turėtus pinigus, padėjo juos ant žemės ir atatupstas, glėby spausdamas krepšį su pirkiniais, ėmė trauktis tolyn, tolyn. Taip ir paliko jį... Dieve Dieve!

Jis ranka liečia tvartelio sieną, delnu braukia ašaras ir bando apsižvalgyti. Jau geriau... išsiverkė, išlingavo... Ji bus pasiilgusi, reikia eiti vidun. Remdamasis sienon, jis gręžiasi siauram takely, pasitaiso kepurę. Dieve Dieve... jau ir takelį numynė... jeigu ašaros padėti galėtų, sūnus būtų jau čia... seniai seniai...

Ant sulenktos rankos prisikrovęs malkų, jis eina takeliu, pro sodo medžius vis žvelgdamas į kelelį – o gal? Gal pareina? Jam nuo kelio būtų visai netoli. Jam būtų... Jei tik būtų...