„Blogis yra banalus. Ir ekstremalus. Radikalus gali būti tiktai gėris“, ‒ tokiais žodžiais iš filmo „Hannah Arend“ (rež. Margarethe von Trotta, Vokietija, Liuksemburgas, Prancūzija) pradėjau savo klajones po „Kino pavasarį“. Tą pačią dieną žengiau ir „Paskutinį žingsnį“ (rež. Ali Mossafa, Iranas) ‒ į Irano filmavimo aikštelę ir vienos šeimos tarpusavio santykių kasdienybę. Kaip vienas iš „Kino pavasario“ filmų korio langelių prie šiųdviejų prilipo „Penktasis metų laikas“ (rež. Peteris Brosens'as, Jesicca Woodworth; Belgija, Nyderlandai, Prancūzija) ‒ poetinė alegorija apie tai, kaip paveikia žmones jiems įprasto ritualo pertrūkis. Paskui prie jų prisišliejo dar du ‒ „Karo ragana“ (rež. Kimas Nguyenas, Kanada) ir „Paklusnumas“ (rež. Craigas Zobelis, JAV). Visi jie labai skirtingos stilistikos. Keturi žingsniai ekstremalaus blogio link ir vienas ‒ atgal, bet į mirtį.