× Kotryna Lingienė

 

Utos Wagner nuotrauka.

 

Futuristė, tendencijų prognozuotoja Anne Boysen gyvena Ostine (JAV), konsultuoja „Fortune 500“ sąrašo kompanijas rinkų prognozavimo, prekės ženklo strategijos ir produktų vystymo klausimais. Jos tyrimų lauko epicentre – dabartinė, arba Z, karta. Gegužės 20–22 d. „Kaunas 2022“ organizavo tarptautinį virtualų Europos kultūros sostinės forumą, čia Anne dalyvavo diskusijoje „Postpandeminės ateities kultūros. Persiorientavimas“. Su pašnekove aptarėme ir diskusijos temas, jos patirtį bei įžvalgas. Kalbėjomės dar iki forumo.

 

Šiandien ypač svarbu išgirsti apie pasaulinę patirtį, ir būtent virtuali erdvė yra didelis privalumas, kol siaučia pandemija, tiesa? Ar futuristai dabar turi daugiau darbo, nei įprasta?

Tikrai taip. Į forumą buvau pakviesta jau po to, kai jis perkeltas į virtualią erdvę – t. y. neplanavau kelionės į Kauną. Apskritai pastebėjau, kad darbas pastaruoju metu tapo dar tarptautiškesnis.

Kaip ir daugeliui, man teko atšaukti jau suplanuotas veiklas. Pavyzdžiui, turėjau planų pramogų indust­rijoje – fizinių darbų, taigi jų netekau. Bet sulaukiu užklausų iš ne pelno siekiančių organizacijų, švietimo įstaigų, kultūros sektoriaus. Įprastai į mane kreipiasi verslai, toliau norintys veikti savo srityje ir didinti pelną. O dabar nutiko TAI, ir daugelis tiesiog stengiasi suprasti, kas vyksta.

 

Ar turite daug konkurentų?

Mes – nedidelė ir gana glaudi tarptautinė bendruomenė, vieni kitus pažįstame. Taip pat dirbu su kartų tyrimais – čia irgi situacija panaši, tik kolegų mažiau. Kuriu unikalų metodą, tad į kitus žiūriu kaip į bend­radarbius. Visi atsinešame kažką savo. Kaip futuristė dirbu kiek kitaip nei daugelis – naudoju tuos pačius įžvalgų įrankius, bet pasitelkiu ir tradicinius duomenimis grįstus metodus. Futuristai paprastai žvelgia gilyn į ateitį ir dėlioja potencialius scenarijus, bet mane taip pat domina čia ir dabar vyksmas. Ne tiesiog seku trajektoriją, bet analizuoju dabartinius duomenis ir žiūriu, ką jie gali pasakyti apie tai, kur būsime ateityje. 

 

Jūsų klientai – visame pasaulyje. Ar ir pandemijos keliamos problemos visur tos pačios, o gal yra regioninių niuansų?

Galima sakyti, keliaujame laiku. Amerikiečiai stebi, kas vyksta Europoje – jūs į naująją realybę įžengėte anksčiau. Dabar, atrodo, jau matote šviesą tunelio gale – ji galbūt laikina. Taigi ir toliau čia, Amerikoje, stebėsime, kaip elgiatės. Akivaizdu, tam tikros sferos nukentės labiau už kitas. Tie, kurie gali būti nuotoliniu būdu – aš viena jų, – prisitaikys lengviau. Kitiems gali kilti didesnių pasekmių.

 

Kuo iš esmės Z kartos atstovai skiriasi nuo Y, arba Tūkstantmečio, kartos?

Tūkstantmečio karta užaugo aname amžiuje. Būtent XXI a. pradžia yra esminis taškas. Jaunieji Z kartos atstovai nieko nepamena iš XX a., užaugo skaitmeninėje eroje, nebrėžia ribos tarp fizinės ir virtualios realybės. O Tūkstantmečio karta yra lengviausiai prisitaikanti iš visų vyresnių kartų. Kitas dalykas – nenuspėjamas kaitos greitis. Pastaruosius 10–15 metų pasaulį suvokiame vis sparčiau – tiek klimato kaitos, tiek pajamų ne­adekvatumo klausimais. Technologijos taip pat vystosi itin sparčiai, taigi šiandien mūsų aplinka labai skiriasi nuo tos, kuri supo vos prieš dešimtmetį. Viena vertus, tapome paslankesni, kita vertus, labiau vengiame rizikos. Kai aplink tvyro chaosas, sprendimus priimame atsargiau, nes, norint juos priimti, reikia saugumo ir pastovumo. Mažiau pasitikime institucijomis, vis dėlto tikimės, kad netolima ateitis atrodys panaši į netolimą praeitį. Tad matome daugybę skirtingų elgesio modelių.

 

Daugelis tradicinių kultūros institucijų, galima sakyti, atstovauja Tūkstantmečio kartai ar net ankstesniajai. Pandemijai užvėrus muziejų, teatrų, koncertų salių duris visi – vieni sparčiau, kiti iš paskos – persikėlė į internetą, tam tikra prasme supanašėjo su Z karta. Ar, jūsų manymu, įmanoma tapti kitos kartos atstovu – jei taip, ar tas pasikeitimas nebus laikinas, kol (jei) gyvenimas grįš į įprastas vėžes? 

Visuomet stengiuosi pabrėžti vieną dalyką. Labiau domiuosi žmonėmis, o ne technologijomis (daugelis futuristų domisi būtent jomis), kadangi technologija kuria infrastruktūrą, bet, norint sužinoti, ar ji taps pokyčių priežastimi, reikia žiūrėti į tai, ar žmonės ją adaptuos. Dabartinė karta kultūrą kuria remdamasi technologijomis, naudoja jas ne tik duomenims perduoti, bet ir bendrauti. Ypač įdomu stebėti, kaip adaptavosi švietimo įstaigos. Su kompiuteriais augantys moksleiviai čia pranašesni už mokytojus – pastariesiems tenka išmokti daug naujo. Ši situacija sukuria terpę atsirasti vėlyviesiems vartotojams, nes kitos išeities tiesiog nėra. Ar taip bus visada, priklausys nuo to, kaip greitai grįšime į normalų gyvenimą. Jei po keleto mėnesių, tuomet nemanau, kad užteks laiko susiformuoti naujiems įpročiams. Jei seks antra, trečia pandemijos bangos – teks kartkartėmis užsidaryti namuose ir gyventi skaitmeninius gyvenimus. Vadinčiau tai atvirkštiniu mokymu – kai mokinys turi ką paaiškinti pedagogui, kai standartus nustato jaunimas. Tai ne visada gerai, nes ne visus įpročius vyresnioji karta norės perimti, bet išmokti tikrai galima daug. 

 

Iš istorijos žinome daug puikių prisitaikymo prie krizės ar tiesiog naujos realybės pavyzdžių. Dviračių gamintojai ima konstruoti automobilius, padangų kompanijos – mobiliuosius telefonus. Iš naujausių – kosmetikos ar alkoholio gamintojai siūlo dezinfekcinį skystį. Vis dėlto kiti verslai vengia tokių pasikeitimų ir nori toliau daryti tai, ką moka geriausiai...

Krizės įkvepia inovacijas. Kol kas sunku pasakyti, kas po viso šito bus. Jūsų minėti pavyzdžiai puikūs tuo, kad demonstruoja, kaip kūrybiškai galima žiūrėti į savo veiklą. O žiūrėti reikia atidžiai, iki smulkiausių ingredientų, įrenginių galimybių, darbuotojų kompetencijų. Stebi, kol pamatai galbūt naują produktą. Tai įrodo, jog gali prisitaikyti prie rinkos pokyčių. Leng­viau paslaugų teikėjams, dirbantiems su neapčiuopiamais produktais. Vis dėlto ir gamybos įmonės gali prisitaikyti. Tikiu, čia išvysime dar daug inovacijų.

 

O kaip teatrai, koncertų salės, kinas? Nors jau aišku, kad atsidaryti bus galima gana greitai, bet numatoma daug apribojimų. Tarkime, vienas muzikos klubas Vilniuje, kuriame paprastai telpa keli šimtai lankytojų, dabar priims vos 30. Nuostolis, ir ne tik finansinis. Ar realu tikėtis, kad žmonės mokės 50 Eur už bilietą į kiną?

Taip, čia iššūkis. Kultūros operatoriai turi permąstyti, ką iš tiesų siūlo. Tai, visų pirma, išskirtinė patirtis lankytojui. O lankytojai eina į teatrus ar koncertus, nes nori ištrūkti iš namų. Jie nori turėti tikslą. Virtuali parodos apžvalga vargiai atstos patirtį tikrame muziejuje. Kaip ir sakėte, patekti į kultūros institucijas bus sunkiau. Ir 50 Eur skamba kaip labai dideli pinigai. Vadinasi, kai kas tikrai patirs sunkumų. Kultūra taps prabangos preke? Užuot ėję į kiną, kai nuobodu namuose, eisime į jį kaip į šventę – na, kaip dabar į operą. Pastaruoju metu esu pastebėjusi, kad kino teatrai siūlo papildomų veiklų – pavyzdžiui, vyno degustacijas. Tai naujas dalykas, galbūt tapsiantis dar reikšmingesnis. Gal, įrengus pertvaras, galima siūlyti peržiūras draugų grupelėms?

Štai apie ką dar galima pamąstyti – faktas tas, kad būsime mažiau mobilūs, rečiau keliausime, o nekeliaudami sutaupysime laiko. Ieškosime naujų patirčių savo aplinkoje, savo miesto ar rajono muziejuose, teat­ruose.

Nepamirškime ir papildytos tikrovės galimybių, kurios, suteikdamos daugiau patirčių, gali pateisinti didesnę bilieto kainą. 

 

Kultūros ir meno pasaulio žmonės neretai gretinimo su verslu vengia, kartu atsisako metodų, galinčių padėti išgyventi ir augti. Ar menas gali egzistuoti be finansinės pusės?

Jei meną vertintume tik pagal finansus, gyventume labai liūdname pasaulyje. Nemanau, kad tai įmanoma. Menas gali išgyventi nepaisydamas rinkos dėsnių. Ką gi veikiame dabar, leisdami laiką namuose? Žiūrime filmus, klausomės muzikos. Esame priklausomi nuo kūrėjų, jie padeda mums jaustis geriau. Būtų nesmagu, jei visa tai matytume kaip kokio nors didelio prekės ženklo reklamą. Čia esama trinties. 

 

Kaip išvengti prėsko gyvenimo po didelių prekės ženklų logotipais? Ypač dabar, kai teatrai negali rodyti spektak­lių pilnoms salėms, o muzikantai negali leistis į turus? 

Jau teko matyti ne vieną virtualų koncertą. Tai paprastas būdas muzikantams bendrauti su gerbėjais. Visai kaip mudvi dabar – man pakako 10 min. pasiruošti. Jei forumas vyktų fiziškai, tektų keliauti lėktuvu. Būtų visai kitokia patirtis. Juk technologijos leidžia pasiekti tikrai didelį žmonių skaičių. Taip, negalime būti tik­ruose klubuose, bet juose tiek žmonių ir netilptų. O monetizuoti virtualius pasirodymus galima. Dar nesu tikra – kaip, nes, aišku, iš „Spotify“ nepragyvensi. Tai milijono dolerių vertės klausimas. Negalime sau leisti, kad menininkai badautų, nes mums jų kūrybos reikia.

Kalbu iš asmeninės patirties, bet man visada atrodė, jog muzikos industrijoje turinys yra režisuojamas prodiuserių, siekiančių tilpti į tam tikrus formatus, viskas labai homogeniška. Pasitelkęs algoritmus kuri muziką, kad ji skambėtų radijuje. O dabar juk nebereikia jame skambėti. Žmonės tave randa internete, pačiose įvairiausiose platformose – taip muzika tampa daug įvairesnė. Kokybė kyla, nes atlikėjai nėra tiek apriboti, ir gali sudominti nišines auditorijas. Tad čia tikrai yra galimybių.

 

Grįžkime dar prie kartų skirtumų. Savo tinklalapyje teigiate, kad įmonės turėtų orientuotis į Z kartą. O kaipgi kitos? Ar vidutinis Tūkstantmečio kartos atstovas jau laikomas senu ir neįdomiu rinkodarininkams? 

Visuomet dėmesio centre buvo jaunas vartotojas. Nes jam įdomu, kas bus toliau. Vis dėlto tai nereiškia, kad vyresnės kartos neįdomios. Negalima jų ignoruoti. Dažnai klientams sakau: „Žinau, kad norite išgirsti apie jaunąją kartą, bet negalima auditorijai klijuoti kartų etikečių. Ieškokite naujo mąstymo būdo.“

 

Ar ši pandemija taps atspirties tašku būsimai Alfa kartai?

Bijau, jie dar per jauni suprasti, kas vyksta. Žinoma, prisimins, jog buvo laikas, kai negalėjo susitikti su draugais. Turint omenyje, kad pandemija turės įtakos mūsų įpročiams, kol kas sunku pasakyti, kaip tai pasireikš ateityje. Sunku pasakyti, nes būsimoji karta neturės su kuo palyginti. Virusas – nematomas priešas. 2001 m. rugsėjo 11-ąją buvo konkreti teroristų ataka. Pastaroji finansinė krizė irgi labai konkrečiai palietė visuomenę. Galbūt ne pats virusas, o jo įtaka ekonomikai bus tas virsmo momentas. 

 

Daugiau apie Europos kultūros sostinės forumą ČIA