Justo Stonkaus nuotrauka

 

LNOBT užsiaugino vasaros apendiksą – atvirą festivalį Valdovų rūmų kieme. Kitas – jaunų baleto atlikėjų ir choreografų festivalis „Impulsas“ – yra lokalus, specifinis, matyt, todėl susiformavo naujas meno impulsas. Muziejinėje rūmų erdvėje – muziejinė, dar XVII a. brito Henry Purcellio parašyta opera „Didonė ir Enėjas“ (birželio 27 d.). Prie vartų nusiperki šampano taurę ir eini prisėst ant kuklios plastikinės kėdutės, temstančiame danguje sukrankia miegot parskridę varnai, kiemo balkonai dar neįtraukti į „duonos ir žaidimų“ panoramą, Vytauto Lukočiaus orkestras kukliai įsitaisęs po jais šone.

Mitologinę legendą apie myriop pasmerktą didžiūnų – Kartaginos karalienės Didonės ir Trojos karo didvyrio Enėjo – meilę sušiuolaikina dekoracijos ir vengrų režisierės Dóros Bartos choreografija. Mažoje scenoje visaip kilnojami dideli ir pavojingi atlikėjams blokai kilnojasi pernelyg dažnai ir kreipia dėmesį ten, kur nereikia (publika iš plokščio kiemo priversta žiūrėti į viršų, nes apačia su šokėjais matosi ne itin gerai). Prologe kombinezonas ir šalmas ant galvos, geležiniai išoriniai laiptai į sostą niekaip neįteisinami. Enėjui, atrodo, nespėta pasiūti apdaro nei įvaizdžio, ir jis taip pat lieka neįteisintu meilužiu, kurį finale Didonė užtikrintu rankos mostu pasiunčia velniop. Ji čia klesti ir vadovauja – net ir pralaimėdama (kaip šiuolaikiška!). Finalinė rauda (sopranas Aistė Pilibavičiūtė) griebia už širdies.

Daug dėmesio režisierė skiria kordebaletui, kuris turi išreikšti išoriškai statiškos Didonės sumaištį. Lygiom teisėm su dainininkais apsireiškiantys šokėjai aprengti, sakyčiau, itin patogiai, kaip į olimpiadą. Amazoniškų moterų šlaunys demonstruoja ne grožį, o galią. Betgi nuolatinė karinė parengtis per amžių amžius to ir reikalauja. Enėjas – net ir su nūdienio vyro kelnėmis – pagriebęs ietį gražiai nuduria vieną iš gazelių.

 

////

 

Diskutuoju su dukra apie pilnus futbolo stadionus: tik čia dar susikaupia ir reglamentuotai išsilieja nuoširdi (kylanti nuo širdies, nuo refleksų) žmogaus natūra. Kurgi dar pasaulyje (po saule) šiandien aptiksi tokią vienybės, gyvenimo prasmės jutimo sankaupą? Atleiskite, nei karas, nei menas šito nepagamins.

Mano dukra sako: ne, dar gali pajusti tikros žvaigždės koncerte, išsilydžiusi minioje.

Kai įsijungiu Europos futbolo čempionato transliaciją ir stebiu tribūnas, žmonių veidus, matau seniausius laikus – jie matosi ryškiau nei kokiame erzaciniame istoriniame filme. Kai stebiu aikštę – o ypač kitą dieną peržiūriu puikius sporto fotografų kadrus – matau ne tik meną, bet ir viltį, kad žaidžiantis žmogus išgyvens. Taip, taip, jokios čia patetikos, pasižiūrėkite į tas nuotraukas – ar tai ne geriau už šiuolaikinį, vis kitaip perlankstomą šokį, ar ne vertingiau už šiuolaikinę išgalvotą (kylančią iš galvos), vien iš etiketės suprantamą dailę?

Tribūnose – beveik vieni vyrai. Kaip sako mano draugas poetas, jo žmonai reikia 15 kartų aiškinti, kas yra nuošalė. Poete, teorija nebūtina, tegul ji pati tau ir sau paaiškina, kokie gražūs tie bėgiojantys vyrai (be pilvų), kooookios miklios jų kojos, koks energetinis garas čionai kyla. Ir kaip tuomet (nors kelioms valandoms) gyvenimas pasiteisina.

Tiesa, ar pastebėjote, kad stadione, sporto rūmuose, giedami himnai skamba geriau nei bet kur kitur?

Ir dar klausimėlis: ką daryti su vis dažniau pasitaikančia koncertine čempionato pabaiga – baudiniais? Vadinasi, tokia kaip dabar žaidimo forma ir taisyklės negali išryškinti stipresnės komandos. Taip, baudiniai irgi yra meistriškumas, grožis, nervai. Bet kaip kelių valandų žūtbūtinį žaidimą pasmerkti atsitiktinumui? Gal vartus praplatinti?

 

////

 

Azijos įdėmus, lėtas kinas, kuris tampa vis artimesnis nei siužetėlius kišantis europinis ar holivudinis ekranas, liepia paimti į rankas ir knygą iš ten pat. Pietų Korėjos rašytojos Shin Kyung-sook romanas „Kai nuvykau pas tėvą“ (iš korėjiečių kalbos vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas, išleido „Baltos lankos“, 2023), per vienos šeimos prizmę labai arti pritraukiantis XX a. antros pusės ir šio amžiaus pradžią tolimame Korėjos pusiasalyje, man pirmiausia sukėlė pavydą. Mes tokių istorinių knygų neparašome ir nė nemanome rašyti! Mums svarbu patiems kuo meistriškiau pasirodyti, prikurti, perkurti, pašiepti ir stipriai perlenkti į reikiamą pusę, kad būtų tikrai aišku, kas yra juodieji ir kas baltieji.

Korėjiečių vargingą, o vėliau prakutusią valstiečių šeimą – netgi su jos egzotiška gastronomija – priimi kaip savą. Mažakalbiai tėvai – nuolankūs ir kuklūs („Daugelio dalykų besibaiminęs tėtis su pasauliu kovojo mažai kalbėdamas“) – nepaiso bėdų ir stumia vaikus į priekį. Subtiliai, remdamiesi tradicinėmis vertybėmis juos auklėja. Vaikams užaugus natūraliai išsivysto atbulinis „vykimas pas tėvą“ ir jo visokeriopas ramstymas. Autorė apsieina be kaltinimų ir santvarkos demaskavimų – negi eikvosi talentą tuščiažodžiavimui.

Suvoki ir daugiau: šioje tautoje susiformavęs šeimos kultas yra istorinių įvykių pasekmė. Sunkiais (tokiais panašiais į mūsų) laikais galėjai atsiremti tik į savo šeimą („Kai dienomis ateidavo Pietų kariai, o naktimis – Liaudies, dar iki vakardienos kaimyniškai sugyvenę žmonės susipriešino (...). Niekaip nesuvokėm, pagal ką reikia gyvent“).

Užsienyje jau šiais laikais sėkmingai dirbantis sūnus sako: „Geidžiu tik vienintelio dalyko: kad tėvai gerai gyventų, netgi kai manęs nėra šalia.“ Tas geidimas grįžta kaip bumerangas po kadaise laiškuose nuolat neraštingo tėvo prirašomų žodžių atsisveikinant: „Daugeu nieko nenoriu“... Knygos autorės moto tampa tėvo priesakas: „Gyvenims tai ne tik ėjims priekin. Jei atsisuki ir pamatai, kad buvo geriau, galima ir tenai grįžti.“

Anksčiau rašytoja yra išleidusi išpopuliarėjusį pasaulyje romaną „Prašau, pasirūpink mama“ (išverstą ir pas mus). Tuomet TV žvaigždė Oprah Winfrey savo interviu stebėjosi, kad „korėjiečiai tokie patys kaip mes ir dar geresni“. Gal taip ir yra, gal dilogijos antroji knyga mėgina kažką pakartoti per tėvo paveikslą? Nes romano pabaigoje – turbūt spiriama leidyklos padidinti 300 puslapių apimtį – S. Kyung-sook dirbtinokai prilipdo dar kelis požiūrius į šeimą iš šono, kuriuos skaitau įstrižai.

 

///

 

Tapytojos Rūtės Merk (g. 1991) unifikuoti, animuoti personažai bei atšviežinti natiurmortai Nacionalinės dailės galerijos parodoje „Pažadai“ (liepos 5 d.) labai įspūdingi. Internete dar randu tiek daug Rūtės darbų (iš parodų Niujorke ir Šanchajuje), kad jie užpildytų ir visą didžiąją NDG salę. Mergina iš Raseinių dabar gyvena ir dirba Vokietijoje – jos kūryba ir perkama, ir eksponuojama.

Į kaligrafišką tapybą iš pradžių žiūriu kaip į netikrą, kombinuotą, technologiškai apgaulingą. Vėliau patikiu ir mėginu sugauti objekto vidų – galimai tai yra siela, anima, kuri paslėpta už stiklo, už ekrano, dar neatšokusi nuo abstraktaus tamsaus paveikslo fono. Blausi, neištapyta akių – to žmogaus veidrodžio – linija neleidžia sielai atsiskleisti.

Prisimenu XIX a. Europoje praktikuotas mirusių žmonių nuotraukas: kadaise brangūs šeimai numirėliai buvo specialiai sodinami, statomi ir fotografuojami, šitaip jų buvimą pratęsiant, mėginant suvokti perėjimą anapus. Promises.