Kodėl publikuojami anoniminiai tekstai? Tokia praktika jau seniai gyvuoja kultūrinėje spaudoje, bet štai jau ir nacionalinis transliuotojas skelbia kultūros įvykių apžvalgas, pasirašytas paslaptingųjų Experčių. Ar nuslėpta autorystė – racionali strategija, leidžianti kalbėti apie asmenis ir reiškinius kandžiau, atviriau, ar visgi anachronizmas, parodantis, kad atsakyti už savo nuomonę (gal net ją turėti) taip ir neišmokome? Ką apie anoniminius tekstus mano ir kodėl juos spausdina (jei spausdina), klausiame esamų ir buvusių kultūros leidinių bei portalų redaktorių.

 

Pieteris Claeszas, „Natiurmortas su kaukole ir rašomąja plunksna“ (1628 m.). Metropoliteno muziejaus eksponatas

 

Mindaugas Jackevičius, LRT.lt vyr. redaktorius

Susidaro įspūdis, kad visos Lietuvoje vykstančios premjeros – „išskirtinės“, „publiką pakeliančios ant kojų“, „sulaukiančios palankių kritikų recenzijų“. Taip pat atrodo, kad Lietuvoje trūksta kultūros kritikos. Jos vietą užima nuomonės formuotojų liaupsės ir kiti reklaminės kampanijos produktai.

Seniai nestebina slapyvardžiais pasirašantys recenzijų autoriai. Tai aiškinčiau kultūros lauko mažumu, nenoru pyktis, nes „vieni kitus pažįstame“. Spėju, kad kritiškos recenzijos vieną dieną gali tapti kliuviniu kultūrininkui siekiant valstybės finansavimo.   

LRT portale šiemet startavo Expertės –  jų žodžiais, „nusipelniusios skirtingų kultūros laukų atstovės. Kai kurios jau esamos Nacionalinės premijos laureatės, kai kurios – būsimos“. Kaip pačios aiškina, jų „požiūris į kultūros lauke vykstančius reiškinius neapsimestinis, todėl kartais gali būti ir nekorektiškas“. Redakcijai jų pavardės žinomos. Rašydamos anonimiškai, jos gali tai daryti drąsiau, kandžiau, kritiškiau. Tikiu, kad Experčių įžvalgos prisidės stiprinant kultūros kritiką Lietuvoje. Vis dėlto į anoniminių recenzijų praktiką LRT.lt labiau žiūriu kaip į eksperimentą.

Ilona Vitkauskaitė, žurnalo „Kinas“ redaktorė

Pseudonimai kultūrinėje spaudoje anksčiau rasdavosi iš poreikio dangstyti liūdną redakcijų padėtį, kai nemažą leidinio dalį užpildydavo vieno žmogaus straipsniai. Turėdama galvoje nesibaigiančias kultūros leidinių finansavimo peripetijas, nenustebčiau, jei pačiai tektų kurtis slapyvardžius.

Vis dėlto, žvelgdama iš skaitytojo perspektyvos, nežinau, ar rašymas pseudonimu yra veiksminga strategija. Jei autorius kada ir buvo miręs, dabar, dirbtinio intelekto ir visa apimančio medijų triukšmo amžiuje, jam palankiausias metas prisikelti. Visi turi daugmaž pagrįstas nuomones, kurios skelbiamos visur ir visaip. Kodėl man, kaip skaitytojai, turėtų rūpėti X nuomonė ir jo pasaulio matymas? Tuo labiau kad gali neprireikti nė dešimtmečio, kai tą nuomonę kuo puikiausiai galės generuoti DI (šiuo metu tik kompiliuoja). Būtent rašančiojo autoritetas ir galų gale jo egzistencijos faktas tampa pagrindine priežastimi, kodėl apskritai turėtume leistis į komunikacijos aktą, skirti savo laiką ir dėmesį vienam ar kitam tekstui.

Antanas Terleckas, žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ vyr. redaktorius

Rašymas slapyvardžiu – istorinis reiškinys, bet man atrodo, kad kiek išsisėmęs. Šiandien tai dažniau kultūrinio ar literatūrinio žaidimo dalis, personažo kūrimas, o ne iš baimės kalbėti kylantis pasirinkimas (tiesa, kartais kalbėjimą savo vardu apsunkina užimamos pareigos). Kartais slapyvardis leidžia autoriui pagrįstai pasislėpti, o siaurame Lietuvos kultūros rate tai visada aktualu – kritikai, dažnai pradėję aštriai, vėliau „įsivietina“, užima tam tikras pozicijas ir galiausiai atšimpa. Likti dalgiu tokiame mažame lauke neapsimoka.

 Bet apskritai manau, kad iš esmės slapyvardžių vartojimas yra perteklinis, nebent susiduriame su tradicija kaip Antano Sheshi ar Bazilijaus Agripos atveju, kai per ilgus metus sukuriamas savotiškas viešosios erdvės personažas. Gavęs anoniminį naujo autoriaus tekstą pirmiausia norėčiau įsitikinti, kad sprendimas slėpti tapatybę yra pagrįstas. Jeigu autorius įtikina, nematau priežasčių jo nespausdinti. Bet slapyvardis turi būti literatūrinis, o ne primenantis 2000-ųjų internetinius forumus, todėl „experčių“, „bebro123“ ar „zezimos“ vardu pasirašytų tekstų skelbti nenorėčiau.

Monika Krikštopaitytė, buvusi savaitraščio „7 meno dienos“ vyr. redaktorė

Anonimiškumo situacija autoriams gali tapti ir svaigiu kūrybiniu impulsu (sukuriant naują personažą, randant balsą ar balsus savyje, žaidžiant ir t. t.), ir gėdingu drabstymusi savo vėmalais (bjaurus revanšizmas, kompleksų raiška, asmeniškumai). Tai lyg aštresnis peilis, kurį turi tvirtai laikyti redaktorius, nes paslėpus autorių atsakomybė tenka jam. Mano nuomone, anoniminiai tekstai turi būti rašomi laikantis lygiai tų pačių etikos taisyklių kaip ir autoriniai. Kol taip yra, viskas gerai.

Visiškai normalu, kad, turint galvoje dusinantį mūsų mažos šalies glaudumą, kai vieną dieną tave svarsto kokiame nors konkurse, komisijoje, mokslo įstaigoje, kitą dieną – jau svarstai tu, neišvengiamai susikaupia nutylėjimų įtampa, kurianti iškreiptą vaizdą. Slėgį gali didinti ir užimamos pozicijos, darbiniai santykiai, partnerystės. Matyt, dėl lauko sveikatos kartais pribręsta poreikis pasisakyti laisviau, anonimiškai. Tačiau tai tik laikinas sprendimas. Kol autoriai neturi tvirtų pozicijų (konkreti darbo vieta, apibrėžta atsakomybė, o ne atsitiktiniai santykiai), tokių iškrovų reikės, bet niekas to nedaro nuolat. Autoriai vis tiek trokšta reakcijos, be to, mažame rate anonimiškumas yra laikina iliuzija.

Svarbios ir kitos priežastys. Pvz., kelios veiklos sritys, kur dirbama skirtingais vardais. Pažįstu porą autorių, kurie metų metais rašo keliais vardais ir nesiekia jokios iškrovos, tik kuria savo pasaulius, ramias vietas, kur gali gyvuoti alternatyvūs veikėjai, turintys ką papasakoti. Kur kas didesnį nerimą kelia tai, kad kultūros rubrikose gausiai skelbiamos organizatorių parengtos medžiagos, juk bet kurioje kitoje rubrikoje (pvz., politikos, net sporto) tai nebūtų priimtina.

Eglė Frank, savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ vyr. redaktorė

Jau ne kartą esu kalbėjusi apie mūsų literatūrinio burbulo „tvankumą“ – vieni su kitais esame susiję labai glaudžiai. Tokio tvankumo, neabejoju, esama ir kituose burbuluose: tarkim, minėtosios Expertės, sukritikavusios Saulės Bliuvaitės „Akiplėšą“, greičiausiai yra susijusios su filmo kūrėjais kokiais nors saitais. Beje, filmo kritika man pasirodė pagrįsta, todėl net apmaudu, kad nepasirašyta.

„Šiaurės Atėnuose“ anoniminių tekstų pasitaiko retai. Būna, spausdiname juos dėl geopolitinės padėties – kad ir slapyvardžiu pasirašančio autoriaus, pasisakančio apie Baltarusijos režimą. Tai suprantama ir pateisinama, nes režimas vykdo represijas ne tik prieš pasisakančiuosius, bet ir prieš jų artimuosius.

Kas kita, kai anonimiškai kritikuojamas koks nors kūrinys ar renginys. Dar redaktoriaujant Giedrei Kazlauskaitei, „Šiaurės Atėnai“ publikavo anoniminę „Poetinio Druskininkų rudens“ kritiką. Neseniai „Šatėnų“ puslapiuose kritikos apie Antano Miškinio literatūrinę premiją pažėręs Martynas Pumputis elgiasi tikrai drąsiai. Kita vertus, nėra drąsesnių kritikų už studentus, kurie, vos vieną koją įkėlę į bendruomenę, jaučiasi galį versti kalnus.

Kritiniai pasisakymai visada turi savo kainą ir atoveiksmį. Todėl aštriau rėžiantys savo nuomonę anksčiau ar vėliau pajunta tokios drąsos pasekmes. Turbūt tai jau patyrę, žmonės renkasi išsakyti kritiką anonimiškai. Dar pridursiu, kad anoniminės kritikos apie Antano Miškinio premiją nebūčiau priėmusi.

Gytis Norvilas, buvęs žurnalo „Literatūra ir menas“ vyr. redaktorius

Publikuotis anonimiškai, pasirašius slapyvardžiu – sena kaip pasaulis, gili tradicija. Aš ir pats tai dariau daug kartų. Skelbiau ir savo eilėraščius kaip kitų autorių vertimus iš kitų kalbų, straipsnius etc. Tai dariau ir darau siekdamas žaidybiškumo, intrigos, provokacijos. Pasilinksminti bent pačiam... Pasirašydamas slapyvardžiu lyg ir gali sau leisti daugiau... Tiesą sakant, ir be slapyvardžio sau daug leidžiu, ir jokių problemų. Bet tai tikrai nėra bėgimas nuo atsakomybės. Prisiimi kitą vaidmenį, užsidedi kaukę – čia atsiranda ir teatro elementas, gali virsti personažu.

Kitas niuansas, kodėl žmonės pasislepia po slapyvardžiais, – bijo reakcijų, atoveiksmio iš kritikuojamų autorių ir pan. Šito aspekto nesuprantu, tiesą sakant. Ta baimė gal ir turi pagrindo, bet toks žaidimas. Turi atlaikyti, priimti strėles. Kritikų autoriai turi bijoti ir juos gerbti. Sanitarija turi dirbti be išlygų ir nuolaidų, kitaip galime virsti pilna vonia medūzų, aptarnaujančiuoju personalu, liokajais. Iš esmės dar neišmokome priimti kritikos.

Dirbdamas „Litmenio“ redaktoriumi ne kartą pats siūliau autoriams rašyti slapyvardžiais, idant nevyniotų į vatą. Nes simptomus matau labai aiškius: norime išlikti pernelyg politkorektiški, pūkuoti, pudruoti, bijome atviro kalbėjimo, kritikos. Ir tai yra bėda. Nors šiaip esame greiti deklaruoti savo laisvę, principus, kažkokias vertybes etc. Tad situaciją matau gan dviprasmiškai. Bet kokiu atveju, esu už intrigą, slapyvardininkus ir avantiūristus.

Danutė Gambickaitė, internetinio žurnalo „Artnews.lt“ vyr. redaktorė

Anoniminiai tekstai prieš keliolika metų buvo gana populiarus žanras. „Artnews.lt“ platformoje periodiškai rašančių anonimų buvo ne vienas: Metras Penkiasdešimt, Valdas Jugendas ir kt. Nelaikyčiau anoniminio rašymo antagonizmu – kritika neprivalo būti asmeniška. Tačiau, be abejonės, tai rodo norą pasislėpti, ne iki galo prisiimti atsakomybę, parašyti kandžiau ar labiau atsiverti.

Manau, visiems, veikiantiems Lietuvos kultūros lauke, turbūt aišku, kodėl rašantieji kartais renkasi anonimiškumą. Dirbame labai glaudžioje terpėje, kurioje autoriai niekada nėra tik autoriai, – jie taip pat yra kuratoriai, menininkai, kultūros lauko darbuotojai, dėstytojai. O kritiką priimti vis dar mokomės, todėl slėpimasis po slapyvardžiu yra žmogiškas veiksmas, kurį gerai suprantu. Juk kas norėtų susigadinti karjerą, nervus ar dar ką nors? Galbūt čia jau galima įžvelgti tam tikrą antagonizmą – kai reikalaujame „tikros“ kritikos, bet jos gavę pykstame.

Bet kokiu atveju, džiaugiuosi savo tapatybę nurodančių autorių drąsa, bet ir anoniminių tekstų reiškinį vertinu teigiamai. Jis yra labai reikalingas – kitaip turėtume mažiau atviresnių nuomonių ir žaismingų pasisakymų. Prisiimti atsakomybę ir rasti tam tikrą filtrą, saugantį nuo įžeidžių ar neadekvačiai tūžmingų anoniminių tekstų (kurių taip pat pasitaiko), privalo leidinių redaktoriai.

 

Parengė Dovydas Kiauleikis