Apie vidinę nelaisvę. Interviu su LR kultūros atašė Vokietijoje G. Žaidyte

Diplomatė Gabrielė Žaidytė mąsto apie meno ir politikos sąryšius, šiuo metu dirba LR kultūros atašė Vokietijoje. Įspūdžiais apie kultūros padėtį skirtingose šalyse, laisvės ir cenzūros sankirtas domėjosi Deimantė Daugintytė.

Gabrielė Žaidytė (Asmeninio archyvo nuotr.)Anksčiau buvote LR kultūros atašė Ukrainoje, šiuo metu – Vokietijoje. Šalių socialinės, politinės sistemos skirtingos. Kaip yra su kultūra, ar jos aktualumas nepriklauso nuo valstybės situacijos?

Tikriausiai kalbėti apie skirtingumus galėtumėme tuomet, jei juos a priori formuluotumėme kaip skirtingus šiandienius šalių politinius kontekstus ir vektorius, tačiau ne skirtingus žmonių siekius ir vizijas.
Kultūra formuoja ir apibrėžia asmeninį ir tautos identitetą, tad ne kultūra priklauso nuo valstybės situacijos, bet situacija valstybėje nuo jos tautos kultūros. Nuo valstybės politinio bei socialinio klimato priklauso valstybės vykdoma kultūros politika, bet ne kultūra kaip tautos identiteto dalis.
Atsakant į Jūsų klausimą apie kultūros aktualumą šalyse, kuriose mano teko dirbti (beje, buvau ir kultūros atašė Gruzijoje), turėčiau pabrėžti, kad mano pamąstymai subjektyvūs.
Jeigu kalbame apie kultūrinį megapolį – Berlyną, kuris yra ir vienas svarbiausių Europos kultūrinių vektorių ir jos erdvių, ir taip pat Europos kultūros projektas, jį sunku lyginti su Kijevu, Tbilisiu, Vilniumi ar kitais nemažiau įdomiais, tačiau kitos vidinės konstitucijos miestais. Anot statistikos, ne vasaros savaitgalį, Berlyne vyksta per 1500 kultūrinių renginių. Tačiau nereikia pamiršti, kad dar bene tiek pat jų vyksta privačiose miesto erdvėse. Multum non multa, bet kalbant apie kokybę, tikriausiai niekam nekiltų abejonių, kad tokioje renginių megapaletėje galima rasti daug įdomių projektų, kurie piešia ne tik Berlyno kultūrinį peizažą. Tačiau, vėlgi – tai Berlynas, kuris geografiškai būdamas Vokietijoje, yra pasaulio miestas. Jis skiriasi nuo visų kitų šios šalies miestų. Kaip ir kiekvienoje valstybėje, taip ir Vokietijoje yra ir ne itin dinamiškų kultūrinių erdvių, kuriose nedaug kas tevyksta ir mažai tikėtina, kad artimiausiu metu vyks kultūriniai veiksmai. Tad, jei kalbėtumėme apie Vokietiją, kaip apie visumą, susidaro nevienalyčio kultūrinio landšafto įspūdis.

Draugai