Gerbiamieji Kolegos,

dėkodamas už premiją prisipažinsiu –­ nustebau, kad ji buvo man paskirta. Daugybę metų dirbau savo darbą, kaip jį supratau, be viešo atsako. Kai pasirodydavo mano knygos, pastebėdavau nebent kokią recenziją ar citatą kolegų tekstuose. Nemanau, kad tai individualus, su mano asmeniu susijęs dalykas. Veikiau jis priklauso nuo filosofijos, o plačiau imant, humanitarinių mokslų ir apskritai mokslo padėties Lietuvoje. Filosofas mūsų viešojoje sąmonėje yra mįslinga figūra, šiek tiek panaši į šamano, ekstrasenso ar astrologo – jis tartum turi kitiems neprieinamų gebėjimų, o kartu galbūt yra šarlatanas, dumia akis.

Kur gi tarpsta filosofija Lietuvoje? Pirmiausia tai universitetuose dėstomas dalykas. Be filosofijos universiteto nėra. Turime gal tuziną filosofijos katedrų, porą doktorantūrų, trejetą skyrių viename Mokslų akademijos institute. Šis filosofijos pasaulėlis atgamina pats save, bet iš savo ribų beveik neišeina. Tiesa, parašoma ir išspausdinama nemaža knygų ir straipsnių, tačiau kiek šie tekstai skaitomi ir ar apskritai skaitomi, yra sfinkso mįslė, dar nesusilaukusi savo Edipo. Aptikti filosofinės skaitybos pėdsakų mūsų viešajame mąstyme ar raštijoje labai sunku.

Filosofijos stulbinamai nėra viešajame gyvenime (žinote, kaip spengia tyla skliautuotoje erdvėje). Viešasis gyvenimas šiandien reiškia – medijos. Filosofų viešų pasisakymų visuomenei rūpimais klausimais beveik negirdime. O jau filosofiniai ar teoriniai, mokslo klausimai apskritai niekad viešai nekeliami ir nesvarstomi. Ne todėl, kad būtų išorinių kliūčių, kad kas draustų ar kliudytų tai daryti. Viešų teorinių svarstymų erdvę gali atverti ir palaikyti tik patys šie svarstymai, įsigalėjusi praktika. Bet jų beveik nebūna, filosofinis, humanitarinis, mokslinis diskursas, kaip pasakytų Michelis Foucault, Lietuvoje yra be galo silpnas. Jo nepasigendama, gal netgi nežinoma, kad toks apskritai yra, ir neįsivaizduojama, kad galėtų būti.

Tai atsiliepia visur kur. Žiniasklaidoje klesti pseudofilosofija, labai įtartinos kokybės „išmintis", pseudomoks­lai – visokios ezoterikos, astrologijos, ekstrasensorikos. Neatrodo, kad saulė Lietuvoje prašalintų tamsumas. Politiniame gyvenime nematyti jokio teorinio mąstymo užuomazgų, remiamasi tiktai intuityviomis ir kasdienio proto prielaidomis. Vadinamieji „politiniai sprendimai" priimami vadovaujantis vien tiktai taktiniais, pragmatiniais sumetimais. Svarstomos priemonės, bet ne tikslai, kurie yra tariamai savaime suprantami, o iš tiesų nesuvokiami ir kritiškai neužklausiami.

Vienintelė sritis, kur įžvelgiama teorijos svarba ir jos sąsaja su gyvenimu – tai jos pritaikymas. Tačiau Naujiesiems laikams būdinga pragmatinė pažinimo orientacija Lietuvoje nepaprastai suvulgarinta, ji suprantama taip, kad techninis mokslas turi rasti saitų su verslu, tobulinti technologijas. O rasti saitų su verslu – vadinasi, įtikti verslininkams, įsisprausti į jų akiratį, jiems įsisiūlyti. Todėl verslininkai autoritetingai aiškina universitetams, kokie jie turi būti, ko mokyti studentus ir ką tyrinėti. Raktiniu ar veikiau visraktiniu mokslo valdytojų žodžiu tapo „komercinimas". Suprantama, kad fundamentiniai tyrimai, humanitariniai mokslai, filosofija savaime lieka už borto.

Lituanistika virsta valstybės ideologine programa, užimdama mokslinio komunizmo paliktą nišą. Tačiau sanguliavimas su ideologija jokiam mokslui nėra išėjęs į gera. Ilgalaikės lituanistinės programos neabejotinai yra reikalingos humanitariniams mokslams. Bet labai negerai, kad jos tampa vienintelės, kad nėra pasaulinės humanitarikos akiračio atvėrimo ir jos savarankiško plėtojimo programų. Mokslo valdininko pirštas vis baksnoja į tyrimų planus ir ataskaitas: „O kur čia lituanistika?" Kadangi daug laiko ir jėgų esu atidavęs Lietuvos filosofijos istorijai, galiu pasakyti, kad neįmanoma kūrybiškai dirbti filosofinį darbą tyrinėjant vien tiktai lietuvių filosofų veikalus.

Šitaip pragmatiškai ir ideologiškai orientuojant mokslus, visiškai nesuvokiama, kad mokslas ar filosofija ne tiktai tiria vieną ar kitą tikrovės sritį, bet ir formuoja niekuo kitu nepakeičiamą mąstymo būdą, atveria ypatingą sąmonės akiratį, sudaro dvasinės kultūros matmenį. Kai viešojoje sąmonėje nėra filosofinio ir kitokio teorinio mąstymo, šitai atsiliepia visam kam ir matosi visur kur, kiekvienoje visuomenės gyvenimo smulkmenoje. Politinis ir apskritai viešasis mąstymas Lietuvoje yra pasidaręs be galo lėkštas, jo intelektualinis lygis apgailėtinas. Ministras pirmininkas savo sveikinimo kalboje paminėjo vyriausybės „protų sugrąžinimo" programą. Tai teiktų šiokių tokių vilčių, jeigu šią programą suprastume Herakleito ar Konfucijaus dvasia – kaip proto sugrąžinimo ar jo įkurdinimo Lietuvoje programą.

Galbūt atrodo, kad aš sutirštinu spalvas. Tačiau taip yra tik todėl, kad turiu labai nedaug laiko šia reta proga viešai iškloti, ką galvoju apie filosofijos, humanitarinių mokslų ir mokslo apskritai padėtį mūsų visuomenėje. Baigdamas pasakysiu, kad filosofas nėra išminčius, o filosofija nėra sofija, išmintis. Tai filo-sofija, išminties meilė, troškimas ir pastanga pasiekti, rasti tiesą. Ši meilė, ieškojimas, pastanga, kartu sokratiškai „žinant, kad nežinai", turi pasekmių visai žmogaus mąstysenai ir veiksenai. Todėl reikia linkėti ir siekti, kad Lietuvoje gyvuotų filosofija ir jos vaikai –­ mokslai.