Iš pat ryto, prieš darbą, susitinku su Tatjana dekadentiškoje art deco stiliaus kavinėje, kažkur Hagoje. Brangu nesvietiškai, vis dėlto pusiau sostinė, bet vardadienio tortas mums – šventas reikalas, ypač tas šokoladinis, truputį primenantis iš vaikystės gerai pažįstamą paukščių pieną. Įsitaisome vis dar apytuštėje terasoje, įsiplepame kaip visada lyginamuoju Lietuvos, Bulgarijos, Olandijos metodu apie viską ir nieką. Po antro kavos puodelio kalba pasisuka apie „tuos laikus“, Tatjana pasikuičia savo nedideliame „Gucci“ rankinuke, išsitraukia amerikietiško „Marlboro“ pakelį ir prisidegusi pasakoja, kaip gal ant­roje klasėje parėjo namo laiminga po istorijos pamokos, su visu socialistinio idealizmo bagažu, bet tik pradėjus tėvams pasakoti, ko mokykloje mokė, iš jų pastėrusių veidų labai greitai supratusi, kad čia kažkas ne taip.

Taip pažįstama mums visiems Rytuose. Prisimenu ir aš „tuos laikus“, virtuvės prietemoje prie VEF’o palinkusį senelį, klausantį Vatikano ar „Amerikos balso“ radijo transliacijų, kartais beveik pradingstančių slopintuvų triukšme, savotiškai magiškų, primenančių keistus balsus iš anapus. Kitame kambaryje prie „Šilelio“ rymodavo močiutė, kas vakarą pirštais sekanti juodo, nugludinto rožančiaus karoliukus, kuris, žinojau, per dieną ilsėdavosi nedidelėje kartono dėžutėje, paslėptoje po popieriais, stalčiuje, kartu su keliais tarpukario litais, riebiu sidabriniu 1938 m. Žemės ūkio parodos medaliu ir rašalu sulietais (netyčia!) šventųjų paveikslais. Mums nereikėjo pasakoti, žinojome iš užuominų apie tremtį, partizanus, apie „tada prie Smetonos“, apie tą kitą realybę po realybe, kurią mes bent jau kažkuria prasme supratome kaip tikrą tiesą, atimtą, bet vis dar kažin kaip aktualią, atsikartojančią virtuvėse ir užsienyje, t. y. ten, už jūrų marių, kur nebuvo galima nuvykti, bet iš kur kažin kokiu, kone mistiniu būdu ateidavo giminių siunčiami laiškai ir pakeliui jau gerokai patuštinti siuntinukai.

Taip pat gyvenome ir kitur, toje oberrealybėje, paženklintoje Leninu, Marxu ir Engelsu, t. y. trimis keistais seniais, žvelgiančiais žemyn nuo paradinės klasės sienos stendų. Apie Leniną mums pasakodavo, kaip jį užpuolė žąsys ir kaip jis dėjo kalbą nuo šarvuočio, bet ką nuveikė tie kiti du diedai, buvo nevisai aišku, todėl nusprendėm: jie – turbūt kažkokie rusų revoliucionieriai. Galų gale tai nebuvo labai svarbu, jau pirmoje klasėje nujautėme, kad sistema mus maitina kažkokiais ideologiniais kliedesiais: jei ne kiaurai meluoja, tai bent smarkiai perdeda, ypač su visa „man nešalta, aš einu atsisegiojus paltą, kad visi kaklaraištį matytų“ tipo romantika. Tiesa, kai kurie gero gyvenimo pažadai buvo lyg ir nieko, jeigu pavykdavo nekreipti dėmesio į pompastišką propagandos stilių, bet dėl viso pikto buvo paprasčiau viską nurašyti į bendrą sovietinių absurdų skyrelį, taip, lietuviškai, nes, kaip žinia, komunizmas, marksizmas ir ateizmas buvo Rusijos, t. y. priešo numero uno, išmislas, todėl apie jį viskas buvo kaip ir aišku.

Dėl anapusinės radijo realybės, tiesa, buvo kiek kitaip. Pirmas įtarimas, kad kažkas čia ne taip, kilo kokiais trečiaisiais Nepriklausomybės metais, po kelių labai keistų, konservatyvių kunigų pasisakymų ir uždraudus „Raganą ir lietų“. Mums, augusiems gana liberalioje ir bereliginėje aplinkoje, restauruotas smetoniškas pamaldumas buvo keistas ir, tiesa sakant, nelabai reikalingas, juo labiau kad nebuvo įmanoma nepastebėti: intencija saugoti viešąją moralinę nekaltybę įtartinai ėmė priminti tarybinių laikų cenzūrą, kurios jau buvome atsikandę iki gyvo kaulo. Žodžiu, geriausiu atveju religija did nothing, o blogiausiu grasinosi atimti ką tik įgytą žodžio ir minties laisvę. Visa laimė, per atidarytas sienas įsiveržęs anapusinis pasaulis nebuvo vien Vatikano radijo dominija, jį, bent jau mums, greitai pakeitė MTV ir holivudinis kinas, atverdami akis ir į kitokius Vakarus: glamūrinius, nusekuliarėjusius, lyg ir žengiančius tolerancijos ir pasirinkimo gerbimo linkme. Viskas tąkart buvo lyg ir gerai...

Antrasis įtarimas kilo kiek vėliau, jau studijų metais pakliuvus į sociologijos įvado paskaitas. Taip formaliai sužinojau, kad K. Marxas vis dėlto ne rusų revoliucionierius ir nešturmavo Žiemos rūmų, bet vokiečių, prancūzų, anglų filosofas, rimtos socialinės-kultūrinės teorijos pradininkas, pasimiręs dar gerokai prieš raudonąjį marą. Marksizmas vakarietiška, moksline prasme visai nebuvo kažkoks absurdas, politinis melas, kaip buvau įpratusi galvoti. Atvirkščiai, marksistine teorija naudojosi ir didesnė dalis vakarietiškų kultūrologų, ypač postmodernistai. Pradėjus skaityti įvairią anglišką literatūrą viskas ėmė atrodyti dar keisčiau, t. y. atradau, jog vakariečiai, ypač progresyviame lyties ir giminingų teorijų sparne, vis dar kirkino tas pačias socialinės kaitos, lygybės ir brolybės idėjas, kurias mes jau išbandėme empiriškai, praktikoje, per 50 metų, ir puikiai žinojome: nė velnio jos neveikia. Žinojome ne tik mes, žinojo ir pusė Azijos, Lotynų Amerikos ir didelė dalis Afrikos, kiekvieną kartą lyg Tatjanos tėvai žiūrintys pastėrusiomis akimis į konferencijoje nesąmones kalbančius angloamerikiečių socialinių mokslų autoritetus, kurie lyg ir turėjo būti kviestiniai žinovai, už mus protingesni, bet realybėje, išskyrus besiliejančią aroganciją ir pasitikėjimą savo mokslo „progresu“, nelabai ką iš tiesų galėjo pasiūlyti. Kognityvinis disonansas didėjo, kol galų gale nebuvo kur dėtis, tiesiog teko pripažinti sau, kad iš savimi labai nepasitikinčios Rytų Europos esame nebe atsilikėliai, o prog­resyvūs: proceso priekyje, nors ir ne savo noru, nors ir ne viską suprantantys, tačiau bent jau ten, kur vakariečiai dar tik siekė atsidurti žaisdami socialkultūrines revoliucijas, tas pačias, kurios visur kitur jau išsivyniojo prieš gerus 100 metų dažniausiai siaubo scenarijais.

 

„Gothamo“ scena pramogų parke Vokietijoje (apie 2000 m.). Autorės nuotrauka

 

Suvokimas ir realybė yra keistas dydis. Gyvendami už geležinės uždangos „tais laikais“ gan naiviai lyg ir įsivaizdavome Vakarus laisvus, turtingai gyvenančius ir išsilavinusius, neturinčius nei socialinių, nei religinio pobūdžio problemų. Realybė buvo kiek kitokia ir gerokai murzinesnė nei mūsų susikurtas idealios visuomenės mitas. Gyvenimą Šiauliuose maždaug 6 dešimtmetyje mama prisimindavo kaip laiką, kai trūko visko: duonos, batų, gyvenamojo ploto ir pan. Vakarų Europoje pokaris nebuvo daug lengvesnis, tik sunkumai kiti: sugriauta infrastruktūra, migracija, kolonijinės sistemos griuvimas, religijos krizė ir pan. Mes 7 ir 8 dešimtmečiais kovojome su komunizmo šmėklomis, jie – su klerikalizmu ir bažnyčios įtaka siekdami kitokios, sekuliarios, moralinės laisvės. Atėjus 10 dešimtmečiui, kai realiai susidūrėme su Vakarais, mūsų bendras įspūdis rėmėsi net keliomis klaidingomis prielaidomis, t. y. galvojome, kad Vakarai „visada“ buvo tokie, kokius radome išlindę iš po geležinės uždangos, tačiau kartu įsivaizdavome, jog jie nepasikeitė, kad tebebuvo tokie, kokius juos palikome Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Juo labiau nesupratome nei prieškario Vakarų išnykimo, nei dabartinių Vakarų naujumo aspekto, kultūros, kaip proceso, o ne kaip baigtinio dydžio, idėjos.

Turbūt labiau suklysti nebuvo įmanoma... ir tam tikra prasme labiau išlošti. 10 dešimtmetyje labai nekvestionavome vakarietiškos krypties būtinumo ir pranašumo, gana lengvai perėmėme liberalias vertybes, nors ir nesupratome, jog procesas vyko palyginus lengvai ne todėl, kad vakarietiška sistema buvo kažkaip daug pranašesnė, bet todėl, kad jau turėjome ilgalaikį socialistinės minties bagažą, per 50 okupacijos metų sulaužiusį iš XIX a. ateinančius religinės ir socialinės organizacijos papročius. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera: per okupaciją susiformavęs visuomenės imunitetas religiniam ir marksistiniam radikalizmui buvo ir tebėra didelis pliusas, nors ir įskiepytas perdozavus rusiškos propagandos produktų. Alternatyva, tiesą sakant, nedžiugina: fundamentalistinis religingumas ir konservatyvizmas, iškeliantis Donaldo Trumpo ir Sarah Palin tipo figūras arba sudarantis prielaidas Lenkijos ar Vengrijos politinei aklavietei, nėra pageidautini, kaip ir kitoje barikadų pusėje įsitvirtinęs ne mažiau radikalus woke judėjimas, vis dažniau suskambantis Kristallnacht, gulago vagonų ir Kinijos kultūrinės revoliucijos akordais, potencialiai galinčiais pradanginti vakarietišką kultūrą neomarksistiniame chaose, su tais pačiais nuosavybės atiminėjimo, partkominio stukačinimo ir lygių tarp lygių neefektyvumo potėpiais. Mes ten jau buvome, įgijome partinio progreso vėliavą ir sėkmingai ją sudeginome, tačiau kaip dabar tai efektyviai paaiškinti tiems už Atlanto tiems, kurie vis dar laiko save absoliučiais socialinės raidos teorijos žinovais, kurie vis dar komunizmą įsivaizduoja kaip komiksinį super villain, visada girto ruso su vatinuke ir kalašnikovu pavidalu? Heroizmo be bronzinių balvonų komunizme juk buvo mažai, su kalašnikovu niekas kasdien irgi nestovėjo...

Nėra paprasta suvokti esminį blogį kaip gana gyvenamą sistemą, kuri paviršiuje nedaug kuo skyrėsi ar net buvo pažangesnė už to pat laikotarpio Vakarus (pvz., sveikatos apsaugos, mokslo visiems, moterų teisių pras­me), bet kuri gilumoje savo negailestingos ideologinės mašinos ratais traiškė viską, kuri nužmogino, negerbė nei kūno, nei dvasios, kuri lygino svietą nukapodama iškilias galvas ir kuri uoliai naikino autentiškas kultūras vardan tos „prabudusios“ proletariato sąmonės, lygiai taip pat „gelbėdama“ rasiškai ir etniškai diskriminuojamas mažumas iš jų etninės „tamsybės“, kaip dabar Kinija „gelbėja“ uigūrus. „Prie ruso buvo geriau“ yra svarbus perspėjimas, ir tai ne vien nostalgija ar prorusiškas parsidavimas, tai ir komunistinės sistemos sadistinės mazochistinės prigimties ženklas, kai tuo pat metu represinė sistema pasirodo ir gundančiu, ir kankinančiu pavidalu paviršutiniškai sukurdama lygią, nuspėjamą ir reliatyviai saugią socialinę aplinką, tačiau visiškai sugniuždydama visuomenės kūrybinę galią ir norą gyventi. Būtent tas dualizmas ir yra svarbus vengiant panašių politinio blogio apraiškų: retai absoliutus blogis pasirodo vien riaumojančio monstro pavidalu, daug dažniau jis primena odisėjišką sireną.

Sakoma, mums Rytuose būdingas poreikis susikurti pusiau mitologinį lyderį-viešpatį ir tada sekti paskui jį dideliais šuoliais labiausiai bijant atsilikti, bet kartu ir dairantis, ar kur nors šalia nėra ir naujo dvasinio nušvitimo šaltinio, nes, na... besąlygiškai paklusti vienam autoritetui mums sekasi prastai. Mes vis linkę žiūrėti į tą archetipinį, prigimtinį įvairių galimybių mišką. Kadaise kalbantis apie vakariečių dvasingumo paieškas Azijos kultūrose, vienas rimtas profesorius sakė, jog į Aziją važiuoti galima ir reikia, bet Vakarų religinės krizės tai neišspręs. Prie to paties galima pridėti, kad neomarksizmas su visomis woke atmainomis Vakarų socialinių problemų taip pat neišspręs, kaip ir jo klasikinis protėvis: nė geriausių norų vedamas, nes vadovaujantis ta ideologija be europietiško sveiko proto stabdžių rezultatas gali būti tik vienas – Šiaurės Korėjos pavyzdys. Gal kiek keista ir nejauku atsidurti situacijoje, kai kyla būtinybė reguliuoti ne tik propagandinių marazmų srautą iš Rusijos, bet ir dešinį bei kairį vitriolį iš Vakarų, ypač ateinantį iš amerikietiško diskurso. Kitokios išeities greičiausiai nėra, jei nenorime importuoti mums svetimų sąvokų, saviidentifikacijų ir nebūdingų problemų... Ir tada tuščiai ginčytis dėl klausimų, kuriuos patys išsprendėme prieš beveik 100 metų, vien todėl, kad jie dar aktualūs kitiems, kitų kultūrų žiniuoniams, bandantiems prakišti patiklioms „laukinių“ masėms Rytuose pasibaigusio galiojimo ir įtartinos kilmės visuomeninę-ideologinę panacėją, kartais dar ir su gan stipriu žodžio laisvės suvaržymo prieskoniu. Laisvė mums Rytų Europoje juk nėra vien tik teorinė sąvoka ar paraštinis projektas, tai mūsų buvimo bet kokioje sistemoje sąvoka ir sąlyga, nes be laisvės niekas neturi prasmės, ją suvokiame intuityviai, gerai atpažindami jausmą jos netekus.

Kultūra, visuomenė, valstybė niekada nėra baigtinis dydis, todėl būtų klaidinga manyti, kad ji nekis, neevoliucionuos ir kartais nepamėgins patyrinėti kai kurių klystkelių, tačiau gal būtų jau laikas imti galvoti savo galva ir vystyti Rytų Europos politinę, kultūrinę ir socialinę mintį remiantis turima patirtimi, savarankiškai, nelipant ant tų pačių dešinės ir kairės fundamentalizmo grėblių, atsainiai primėtytų angloamerikietiškame kultūros, kultūrologijos diskurse.