– Čarli, kas yra? Kas atsitiko?
Atrodė, tarsi vyras nežinotų, ką atsakyti. Jo Adomo obuolys be perstojo judėjo, bet mažame jų namelyje nesigirdėjo jokio garso, išskyrus laikrodžio tiksėjimą.
– Gaisras? – apglumusi paklausė ji. Tai buvo vienintelė priežastis, galėjusi sukelti tokią jo reakciją. Ji žinojo, kad vyro tėvai žuvo per gaisrą.
– Tam tikra prasme, – atsakė jis. – Tik dar blogiau. Greičiau renkis, mieloji. Ir suruošk mažylę La Von. Mes privalome iš čia išvažiuoti.
Stephen King. „Dvikova“

Tada žmonės dar tikėjo patikima laiko prigimtimi: praeitis, dabartis, ateitis – laiko formos, ant kurių sukurta Vakarų civilizacija.
Kate Atkinson. „Griuvėsių Dievas“

 

I

 

„Pasaulis po COVID-19 pandemijos nebebus toks pat“, – šie žodžiai nuolat skamba iš politikos apžval­gininkų, ekonomistų, medikų ir civilizacijų raidos tyrinėtojų lūpų. Šimtmečio pandemija vadinamas koronavirusas keičia mūsų gyvenimus. Tačiau pacituota frazė apibendrina ne tik mūsų kraupias kasdienybės akimirkas, tampančias nauju normalumu. Akivaizdu, Vakarų pasaulyje įsivyrauja naujas laiko suvokimo būdas. Šiandienos žmogus į ateitį žvelgia nerimo kupinomis akimis, nes žodis „nauja“ jau nebereiškia pažado, kad viskas bus gerai. Veikiau priešingai. O mūsų savivokos ir savijautos kaitą galima pavadinti visiškai nauja Vakarų kultūroje istorinio jautrumo forma, sako istorijos teoretikas Simonas Zoltánas Boldizsáras. Anot mokslininko, ši istorinio jautrumo forma yra esmingai kitoniška nei prancūzų istoriko François Hartogo nusakytas prezentistinis istorinis režimas, užgimęs XX a. ir susitelkęs į dabartį, kaip istorinio mąstymo epicent­rą (apie F. Hartog tyrimus rašyta 2019 m. sausio 25 d. „Literatūros ir meno“ numeryje).

Šios S. Z. Boldizsáro idėjos pateiktos knygoje „Istorija beprecedenčių permainų akivaizdoje. Teorija XXI amžiui“ („Bloomsbury“, 2019). Karantino laikotarpiu skaitydamas ją, atrodytų rašytą nujaučiant mūsų lauksiančius iššūkius, prisiminiau pirmąjį susitikimą su knygos autoriumi, įvykusį prieš 5 metus Atėnuose surengtoje istorijos teoretikų konferencijoje. Buvome pirmieji atėję į Atėnų universitetą, todėl vaikštinėjome tarp šešėliuose skendinčių vidinio universiteto kiemo kolonų ir kalbėjomės. Jaunas vaikinas vardu Zoltánas rūkydamas pasakojo apie savąsias idėjas bei Bylefeldo universitete rašomą disertaciją. 2018-ųjų rugpjūtį Stokholme mums susitikus antrąsyk jau aptarinėjome greit pasirodysiančią knygą intriguojančiu pavadinimu ir joje dėstomas idėjas apie žmogų ir istoriją, atsidūrusius beprecedenčių permainų akivaizdoje.

Mes siekiame susivokti laike, o mūsų žvilgsniai nuolat krypsta ateities link. Žvalgydami būsimojo laiko teritoriją kartu stengiamės sujungti praeities bei ateities dimensijas į vieną laiko audinį, kuriame ateitis atsiskleidžia kaip dabarties ekspansijos rezultatas ir neišvengiama praeities tąsa. Mąstydamas apie šias vakariečio pastangas S. Z. Boldizsáras konstatuoja, jog Vakarų modernybės intelektualinio įrankio vaid­menį atlikusi istoriografija labai daug nuveikė ateitį padarydama draugišką ir pripratindama mus prie naujumo, kaip lauktino ar net geistino dalyko, kategorijos. Tokia istorijos samprata susiformavo vėlyvojoje Apšvietos epochoje, kai praeities, dabarties ir ateities žemynai buvo sujungti į vieną pasakojimą, o jį sukūręs Vakarų žmogus pradėjo supantį pasaulį ir save laikyti „istoriškais“.

Istoriškumas suvokiamas kaip požiūris, kad žmogus ir pasaulis nuolat kinta, ši kaita – prasminga ir suprantama (todėl išgyvenama arba blogiausiu atveju ištveriama), o praeities, dabarties bei ateities dimensijų sujungimas į vientisą junginį leidžia pavienius įvykius pamatyti prasmingame kontekste. Ką reiškia istoriškai suvokti save ir pasaulį XXI amžiuje? Kaip kaitą ir naujoves suprantame šiandien?

Įprastas, nuoseklus ir saugus istorijos raidos vaizdinys subyrėjo. Praeitis jau nebeatrodo tiesiog esmingai skirtinga nuo dabarties ir ateities. Būtojo ir būsimojo laiko plotmės veriasi kaip visiškai atskirtos realybės. Na, o mūsų gyvenamasis laikas atsiskleidžia kaip beprecedentis kismas, dramatiškas įtrūkis, kurio taip pat nebepavyksta nuosekliai įjungti į giliąją laiko tėkmę. Taigi tapome panašūs į jūroje pasiklydusio laivo įgulą, nebegalinčią kliautis sugedusiomis navigacijos priemonėmis, todėl tikrai nepasieksiančią užsibrėžto tikslo; grįžti namo ji taip pat neturi jokių galimybių ir tiesiog plaukia link horizonto, kurį temdo tamsūs debesys ir nuolat skrodžia žaibai.

 

II

 

Nepaisant S. Z. Boldizsáro įvardytų permainų, XVIII a. manifestu virtusios progreso idėjos šalininkų ir šiandien vis dar yra legionas. Kitaip ir būti negali. Juk tikėjimu, kad rytoj bus geriau (arba kad daugiau uždirbsime), grįstas šiandienos kapitalistinis pasaulis. Tačiau palikime šį ne visuomet pamatuotą optimizmą ir juo mintančius nekilnojamo turto pardavėjus, išperkamosios automobilių nuomos bendroves, kreditines korteles bei įvairias paskolas dalijančius bankus nuošalyje. Tai vulgarioji tikėjimo progresu versija, grįsta noru turėti ir vartoti. Beje, neretai suvokiant ar bent nujaučiant, kokios netvarios šios viltys.

O idėjų istorikai, tyrinėjantys intelektualine prasme rafinuotesnes progreso koncepcijas, konstatuoja: progreso žmonijos istorijoje sklaida nusakoma vardijant keleto dalykų – visų pirma laisvės ir laimės – raišką žmogaus ir visuomenės gyvenime. Progreso raidą bandę aprašyti mokslininkai ieškojo ne tik tam tikrų visuomenės bei individo gyvenimo gerėjimą galinčių atskleisti kriterijų, bet ir dėsnių, galinčių paaiškinti praeitį ir leisiančių prognozuoti ateitį. Tiesa, čia pat tenka konstatuoti, jog itin aktyvi tokių dėsnių paieška vyko, kol nebuvo atrasti statistinis bei kiekybinis metodai ir pritaikyti socialiniams mokslams. Todėl tikėtini arba geistini dalykai neretai palaikyti tikrais. Tačiau prieš prasidedant šiai intelektualinei veiklai Europoje turėjo nutikti daugybė pokyčių.

Nuo XV iki XVII a. pab. krikščioniškasis laiko modelis, susiejantis praeitį, dabartį ir ateitį, lėtai aižėjo. Šį procesą lėmė Renesanso ir humanizmo idėjų sklaida, Reformacija, geografiniai atradimai, taip pat nauji mokslininkų išsakomi požiūriai apie pasaulio sanklodą. XVI ir XVII a. Europoje vyko mokslinės veik­los sprogimas, o Mikalojaus Koperniko (1473–1543), Galileo Galilei’aus (1564–1642), Johanneso Keplerio (1571–1630) ir Isaaco Newtono (1643–1727) ir kt. atradimai leido vakariečiams patikėti, jog pasaulio raidą lemiančias jėgas galima perprasti ir kai kuriais atvejais panaudoti žmonijos reikmėms.

Jei reikėtų skirti nominaciją „didžiausias optimistas“, ji galėtų atitekti prancūzų filosofui, matematikui ir politikui Nicolasui de Condercet (1743–1794), parašiusiam veikalą „Istorinio žmogiškosios dvasios progreso eskizai“ (1795), kuriame reiškiamas tvirtas įsitikinimas Prancūzijos ir pasaulio laukiančia šviesia ateitimi, nes, anot autoriaus, žmonija nuolat vystosi ir tobulėja. Likimo ironija – pats M. de Condorcetas mirė kalėjime.

N. de Condorcet ir kiti XVIII a. intelektualai tikėjo, kad žmonija pasiekė brandą ir jau gali prisiimti atsakomybę už savo likimą. „Dievas sukūrė visatą, įdiegė joje egzistuojantį priežasčių ir pasekmių sąveikos mechanizmą ir pasitraukė į niutoniškąjį tvarkos matmenį. Todėl visi destruktyvūs dalykai šiame tvarkingame pasaulyje buvo suvokiami kaip „nenatūralūs“ ir pataisomi“, – apibendrina aptartus mąstymo pokyčius Erns­tas Breisachas („Historiography: Ancient, Medieval & Modern“, 2007, p. 205). Vertinant žmones kaip iš esmės gerus, ši savybė buvo susieta su racionalumu, o civilizacijų raida (bei šių civilizacijų skirtumai) imta suvokti kaip intelekto vadavimosi iš prietarų, instinktų, aistrų nelaisvės ir gamtos priespaudos procesas. Taigi XVIII a. nuolat mąstyta apie progresą, jį kuriančias jėgas ir pasaulio raidos etapus, o XIX a. daug jėgų skirta istorijos tęstinumo formoms aptarti. Taip praeitis, dabartis ir ateitis vėl buvo susietos į vienakryptį procesą, esą vedusį žmoniją ateities gerovės link.

Naujojo istorijos vaizdinio, aptarusio progresą ir tobulą ateitį, šalutiniu poveikio tapo įvairovės istorijoje atsisakymas. Įvyko ir dar vienas svarbus pokytis. Ilgus šimtmečius praeities tradicija atliko gairių žmogaus veiksmams dabartyje vaidmenį ir teikė pagrindą su ateitimi susijusioms viltims. Įsivyravus progreso sampratai, jau ateities lūkesčiai ėmė lemti dabarties gyvenimo kryptį bei tempą, taip pat atliko praeities vertinimo mato funkciją.

 

Žilvino Jagėlos piešinys.

 

III

 

Ar mums trūksta istorinio jautrumo kuriant santykius su praeitimi ir su ateitimi? O gal stinga ateities vizijų, kurias laikytume įmanomomis ir siektinomis?

S. Z. Boldizsáro nuomone, išsiugdėme skepsį tam tikro istorinio jautrumo atžvilgiu, mums tapo nepriimtinos tam tikros istorijos koncepcijos ir tam tikra istorinės kaitos samprata, taip pat – tam tikra ateities vizija. Praradome tikėjimą istorinėmis koncepcijomis, kurios remiasi viena idėja ar principu (pavyzdžiui, proto triumfu, laisvės sklaida, nenutrūkstamu ekonomikos kilimu), todėl mūsų ateities vizija iš esmės skiriasi nuo Apšvietos žmonių, istoriją interpretavusių kaip visuomenės kopimą nuoseklios raidos laiptais, požiūrio. Mąstymo kaita išryškėjo XX a. antroje pusėje, kai dar neatsigavusį po Antrojo pasaulinio karo siaubo pasaulį persmelkė branduolinio karo grėsmės nuojauta, antropoceno epochoje vykstančios klimato kaitos sukeltų destruktyvių procesų baimė ir pagaliau nerimas dėl sparčios bei neprognozuojamos technologijų ir dirbtinio intelekto raidos. Todėl vis dažniau dabartyje jausdamiesi lyg užminuotame lauke apie ateities teritoriją mąstome kaip apie galimų egzistencinių katastrofų arba distopinių scenarijų sklaidos erd­vę, kuri turbūt bus požmogiškų būtybių egzistavimo era arba požmonijos pasauliu. Šioje situacijoje senieji istoriniai pasakojimai mažai gali pagelbėti. Juk istorikų tekstai visų pirma rašomi savųjų laikų žmonėms.

Aptaręs susiklosčiusią situaciją S. Z. Boldizsáras užduoda bene patį svarbiausią klausimą: ko šiandienos problemos reikalauja iš istorinio mąstymo? Atsakydamas jis konstatuoja, kad esant neaiškybės būsenos reikia vėl svarstyti didžiuosius istorijos klausimus, vėl pradėti mąstyti apie ilgatrukmius procesus ir panerti į giliosios istorijos tėkmę. S. Z. Boldizsáro teigimu, būtent todėl vertėtų dėmesingai perskaityti 2014 m. Jo Guldi ir Davido Armitage’o „Istorijos manifestą“, kuris yra ir laikotarpio simptomas, ir tam tikros intelektualinės veiklos gairės (aptartą „Literatūros ir meno“ 2015 m. vasario 6 d. numeryje).

Kaip galime atliepti suformuluotas šias užduotis mūzos Klėjos tarnams ir visam humanitarų cechui? S. Z. Boldizsáro atsakymas – nėra gilesnės ir globalesnės istorijos apmąstymo priemonės už istorijos filosofiją. Kita vertus, senasis istorijos filosofijos idėjų bagažas nepakankamas sprendžiant šiandienos uždavinius. Todėl dera atkreipti dėmesį, kas vyksta istorijos teorijos sferoje, kurią galima prilyginti su „Formulės-1“ lenktynių trasa. Juk čia išbandomos naujausios idėjos ir jas įkūnijančios technologijos.

Na, o istorijos teoretikai, mąstydami apie naujos istorijos filosofijos poreikį, konstatuoja, jog XXI a. realybę atliepiančius pasakojimus kursiantys mokslininkai turėtų įvertinti keletą dalykų. Istoriosofai, civilizacijų raidos tyrinėtojai ir nemaža praeities tyrinėtojų dalis, kaip jau minėta, žvelgė į istorijos vyksmą iš ateities perspektyvos, būsimąjį laiką paversdami praeities ir dabarties interpretavimo atskaitos tašku. Toks veiksmas buvo atliekamas remiantis prielaida, kad tarp ateities ir praeities galima rasti priežasčių ir pasekmių ryšius, parodančius, kaip istorija juda aukštyn kylančia progreso kreive.

S. Z. Boldizsáro teigimu, šiandienė istorija neturi iš anksto apibrėžto tikslo, aiškios prasmės ir turinio. Be to, mūsų istorija yra sutrikdytas vienis („History as a disrupted singular“). Mat praeities patirtis ir ateities lūkesčius išskyrė neįveikiama praraja. Todėl ateitis negali atsiverti kaip pažinimo erdvė, ji atsieta ir nutolusi.

Ar vis dar galime sakyti, jog praeitis yra mūsų, jeigu vis rečiau apibrėžiame save galvodami apie būtajame laike įvykusius dalykus? Kas nutiks istorijai horizonte nelikus prognozuojamos, todėl geidžiamos ateities? Kas laukia ateities, kai nelieka istorinio proceso, galinčio žmoniją nukreipti būsimojo laiko link?

 

IV

 

Anot S. Z. Boldizsáro, istorija virsdama sutrikdytu vieniu jau nebekalba apie tęstinumą, bet liudija objektų išstūmimą ir perkeitimą. Šiame kontekste įvykių ir procesų gimimas reiškia ne naujesnės senųjų objektų versijos atsiradimą, o kokybine prasme radikalias novacijas. Dar kitaip – beprecedentę ateitį.

Ateitis nebėra tai, kur link mūsų akis kreipia istorijos filosofijos schemos arba socialinius bei politinius procesus siekiantys valdyti žmonės, kelio gairėmis laikydami tokias charakteristikas kaip „geresnis“, „efektyvesnis“ arba „tobulas“. Kita vertus, ateities, kaip iš anksto schemoje numatyto scenarijaus, išsipildymo praradimas dar nereiškia, jog ateities vizijos iš viso dingo.

S. Z. Boldizsáro manymu, ateitis vis dar čia, tačiau, užuot telkusis į politikos domeną (kuris vis dar egzistuoja orientuodamasis į progresą), jos pėdsakų dažniau ieškoma (ir randama) ekologijos arba technologijų sferose. Tiesa, čia ji skleidžiasi kaip nenuspėjamumo plot­mė, kuri formuojasi lyg žaibai, per audrą nušviečiantys distopijos dangų. Distopija čia paminėta neatsitiktinai.

Jeigu utopijos buvo modernybės vaikai, tai distopijos šiandien gimsta žmogui jaučiant, jog jis gyvena nebeturėdamas galimybių pasiekti trokštamos ateities. Poistorinėse distopijose grėsmė kyla ne etikos arba politikos, bet egzistencinėje plotmėje, o distopijų istorijose sprendžiamas lemtingas klausimas: ar žmogaus gyvenimas ateityje bus apskritai įmanomas?

Tokiose distopijose pasakojimas kuriamas remiantis ne nuoseklia laiko tėkme, o sureikšminant vieną konkretų įvykį (technogeninę katastrofą, epidemijos pradžią, gamtos kataklizmą, branduolinį ginklą turinčių valstybių konfliktą etc.) ir parodant, kaip dėl šio įvykio kyla pavojus dabarties, ateities ir praeities plotmėms.

Istorijos teoretikų, anot S. Z. Boldizsáro, laukia sudėtingi iššūkiai – suprasti šį naują laiko modelį ir naujas šiandienos visuomenei būdingas jautrumo formas. Kitas žingsnis, kurį privalės žengti ir istorijos teorija užsiimantieji, ir likusi praeities tyrinėtojų bend­ruomenė, – užsiimti prasmėieška bei prasmėkūra. Kaip susitikimas su distopijose manifestuojama beprasmybe gali inicijuoti prasmėkūros veiksmą? Kada žengiamas žingsnis nuo beprasmybės prarajos prasmės horizonto link? Šiuo atveju reikia kalbėti apie etinę istoriko veiksmo potekstę.

Istorijos etika yra grįsta etišku santykiu su praeitimi. Pirmoji etiško santykio su praeitimi samprata teigia, jog istorikai įsipareigoja kadaise gyvenusiems žmonėms papasakoti apie juos dabarties ir galbūt ateities kartoms. Antrosios sampratos atstovai pabrėžia, jog reikia suvokti ne tik atsakomybę praeičiai ir joje gyvenusiems Kitiems, bet ir mūsų esmingą kitokybę Kitų atžvilgiu. Taigi čia svarbios tampa ir praeities, ir dabarties dimensijos. Tačiau, anot S. Z. Boldizsáro, motyvuojantį veikti impulsą šiuo atveju reikėtų gauti ne iš praeities vaizdinių ar dabarties aktualijų, o iš ateities vizijos poreikio. Būtent ateitis turėtų tapti atskaitos tašku, perspektyva ir poreikiu istorijos prasmės kūrimo darbui. Ateities inspiruota prasmėkūra istorijos teorijoje yra kartu ir vizijos konstravimas, konceptualus vaizduotės veiksmas, sako knygos „Istorija beprecedenčių permainų akivaizdoje. Teorija XXI amžiui“ autorius.

Atrodo, mums iš tiesų prireiks intelekto, empatijos ir vaizduotės atsakant į keletą itin svarbių klausimų, apie kuriuos kalba ir S. Z. Boldizsáras. Štai keletas jų: ar įmanoma vėl susieti praeities, dabarties ir ateities žemynus į vieną kontinuumą? kaip suvokti ir paaiškinti beprecedenčių permainų laiką, kurio įvykiai žeidžia mus lyg aštrios šukės? ar įmanoma išgelbėti ateitį nuo virsmo postistorine distopija? kokios viltingos svajonės mums galėtų šiuo atveju padėti?

Šiuos svarstymus reikia pradėti nedelsiant, kai tik nusės COVID-19 pandemijos uragano sukeltos dulkės.