Užsukęs į knygyną ir nežinodamas, ką norėčiau įsigyti, atpalaiduoju žvilgsnį ir sklendžiu – akys klajoja lentynomis, pirštai bėga knygų viršeliais ir štai ji – netikėta. Taip neseniai atsitiko mėlynajame Kauno „Kolibryje“ K. Donelaičio gatvėje.

Į rankas pakliuvo 1967 m. išleista ir 2022 m. Mariaus Buroko išversta anglų ornitologo, rašytojo ir poeto Joh­no S. Bakerio knyga „Sakalas keleivis“ („Hubris“). Tai 1954–1963 m. dienoraščiai, kuriuose autorius fiksuoja sakalo keleivio (falco peregrinus) stebėjimus Esekso grafystėje, Rytų Anglijoje. Patraukė paprastas, pastelinis, rupus knygos viršelis, sakalo šmėstelėjimas ir pati tema – nuo vaikystės pats stebiu paukščius.

 

 

Atliepė ir netikėta, filosofiška knygos pradžia, nes apie paukščių stebėjimą šiaip jau filosofuojama retai. Paskatino ne tik apmąstyti savo paties santykį su estetiškais paukščių atvaizdais knygose ir tikrove, bet ir sustiprino pavasario ilgesį, kai mūsų karalystės gyventojų per keletą mėnesių padaugėja milijonų milijonais: parskrenda sėjikiniai, žvirbliniai, žąsiniai, gerviniai, plėšrieji ir kiti, kokius tik sukūrė Viešpats: „Sunkiausia pamatyti tai, kas yra. Knygose apie paukščius pilna sakalų atvaizdų, jų tekstuose pilna informacijos. Didelis ir blizgiame puslapio baltume vienišas sakalas spokso į tave įžūlus, didingas, ryškiaspalvis. Bet, užvertęs knygą, tokio paukščio daugiau nebepamatysi. Palyginus su išdidintu ir nejudriu atvaizdu, tikrovė atrodo pilka ir nuvilianti. Gyvas paukštis niekada neatrodys toks didelis, toks švytintis ir ryškus. Jis bus giliai paniręs į kraštovaizdį, tolstantis, grimztantis jame, nuolat egzistuojantis ant išnykimo iš akių ribos. Palyginus su ūmiu, judriu, gyvu paukščiu, atvaizdai – tarsi vaškinės skulptūros“ (p. 31).

Užaugau nagrinėdamas Tado Ivanausko 6 dešimt­metyje išleistų knygų „Lietuvos paukščiai“ iliustracijas – subtilias, padūmavusias, kuriose svarbus ne tik pats paukštis, jo išvaizda, bet ir fonas – miškas, pieva, sodybos aplinka, dykuma, kalnai. Šios iliustracijos žadino žmogaus nepaliestos gamtos ilgesį ir troškimą pamatyti tuos paukščius natūralioje aplinkoje. Įsiminė vištvanagis, sklendžiantis miško šešėlyje, ir kilniojo erelio virš kalnų siluetas. Turėjome dar ir VDR išleistą kelionių vadovą su, J. S. Bakerio žodžiais tariant, švytinčiomis iliustracijomis.

Suprantama, tikrovė niekada nebus tokia sušukuota kaip ryškiose iliustracijose, o laukiniai paukščiai retai leidžia į juos įsižiūrėti iš arti, bet tai turi savų privalumų: netikėtą susitikimą, unikalią garsų, vėjo, šviesos kompoziciją – visą tą kontekstą, gamtos elementų žaismą, kuris neatsiejamas nuo paukščių stebėjimo. Būtent tai man byloja J. S. Bakerio „Sakalas keleivis“. Apie susitikimus su paukščiais ir dialektiką tarp iliustracijų ir tikrovės, tarp mokslo ir poezijos, kuri paukščių stebėtojui sukelia nepakartojamą džiaugsmą. Tokios knygos dar neteko skaityti.

Esu pastebėjęs, kad paukščių stebėjimas man yra netgi savotiškas laimės indikatorius. Jei kasdienybėje imu galvoti apie paukščius, vartyti paukščių pažinimo vadovus, klausytis jų balsų įrašų ir stebėti – kad ir tą pačią kovų koloniją, įsikūrusią netoli namų, ar kuosas, sūkuriuojančias virš daugiabučių, – vadinasi, esu ramiuose vandenyse. Jei nesidomiu – gyvenu rūpesčiais.

Nepaprasta paaiškinti, kuo traukia paukščių stebėjimas. Už šias eilutes geriau nenusakysiu: „Keturios balinės pelėdos išsmilko iš dygliakrūmių, maldydamos orą švelnių, elegantiškų sparnų galiukais. Jos lėtai leidosi ir kilo kartu su vėju, sklęsdamos virš baltos estuarijos ir sod­rios žolės žalumos. Pelėdos pasuko stambias galvas, nužvelgė mane, sužėrėjo nuožmios akys, priblėso, vėl sužėrėjo, tarsi už rainelių būtų liepsnojusi ugnis“ (p. 82).

Lipi į aukštą krantą prie Neries – gluosnyje kupstas. Kas tai? Žiūri – žvirblinė pelėda. Miškelis laukuose, žengi į jį. Kažkas sunkiai šlumštelėjo iš medžio į medį. Įsižiūri, akys į akis, mėlynos į oranžines, „tarsi už rainelių būtų liepsnojusi ugnis“. Mažasis apuokas. Grįžtant nuo jūros, kaži kas pušyse tupi it pilkšvai mėlynos žvakės. Migruojantys raudonkojai sakalai.

Paukščių stebėjimas yra filosofinis užsiėmimas, nes patiri daug nuostabos, o šioji, kaip mokė senovės graikai, vienas iš filosofavimo šaltinių. Bet čia, nujaučiu, yra kažin kas dar ir iš evoliucinio laiko glūdumos. Henry’o Davido Thoreau sekėjas miškininkas Aldo Leopoldas yra aprašęs sunkiai žodžiais nusakomą pirmapradiškumo potyrį išgirdus klykiant gerves, tarsi į mus kreiptųsi eocenas – vienas iš geologinių žemės istorijos periodų, kai dar nebuvo žmonių, bet jau egzistavo gervės. Mes jį girdime dešimtis tūkstančių metų, nuo tada, kai įsižiebė sąmonė.

Paukščius galima stebėti ir grupėje, ir atskirai. Kiek­vienas būdas turi savo privalumų. Būdamas bend­ramin­čių būrelyje su profesionaliu ornitologu, gali pamatyti daugiau rūšių, daugiau sužinoti, o atskirai – pabūsi su savimi ir erdve. Tam tikra eskapizmo ar poilsio nuo antro­pogenizuoto pasaulio forma. Kai stebi danguje žaidžiančius suopius, jie perduoda tau dalelę džiaugsmo, o kai girdi juos klykaujant rudenį – erdvė tarsi prasiplečia. Girdėdamas baublį nendrynuose, išgyveni gilios nakties ir nendrynų tamsos paslaptį, o virš kalno ar tarp kalnų sklendžiantis erelis – pabrėžia vienas kito didingumą.

Paukščių stebėjimas tinka ir mėgstantiems kolekcionuoti. Panorėjus galima susidaryti stebėtų paukščių sąrašą ir aprašyti stebėjimo aplinkybes, pažiūrėti, kaip sekasi kitiems. Tai smagu ir kartais netgi naudinga mokslui (šiuos duomenis naudoja ornitologai). Tačiau dažnai, ypač retesnių rūšių stebėjimo atvejais, už formalių duomenų – ką, kada, kur ir kiek – visad slepiasi konkreti, įsimintina susitikimo tikrovė.

Štai mano pirmasis stebėjimas „Klube 250“, fiksuotas prieš 13 metų rugpjūčio 1-ąją. Stebėtas juodasis peslys (milvus migrans). Formalus sausas įrašas, bet sykiu kabliukas atminčiai, o už jo – istorija. Mudu su būsima žmona tykų vakarą medinėje valtyje, viename iš vidinių Aukštaitijos ežeriukų, stebime virš juodalksnių miško ratus sukantį siaurasparnį tamsų paukštį įkirpta uodega. Mintimis nukeliu jį į knygą, į „Lietuvos paukščių“ piešinį ir vėl sugrąžinu į tikrovę. Paukščiai gaišta (rašydamas susimąsčiau, kokiu žodžiu pavadinti jų gyvenimo pabaigą: gaišti, dvėsti ar vis dėlto mirti?), juos nutrenkia mašinos, sudrasko plėšrūnai ir to vaškinio lygumo ar galios, kai paukštis gyvas ir sveikas, iškart nelieka – prieš akis brutalus reginys. J. S. Bakeris neslepia šios paukščių gyvenimo dalies, tačiau sugeba estetizuoti net mirtį, galbūt bandymas kiek užmaskuoti jos atgrasumą: „It sudužusi vaza purve švytėdama gulėjo urvinė antis: žalsvai juoda, balta, riešutmedžio ir bronzos atspalvių, ryškiai raudona“ (p. 226).

Knygoje daug sudraskytų paukščių (sakalas keleivis minta vien jais, Rytų Anglijoje – keršuliais, kirais ir antimis), J. S. Bakeris apibūdina jį kaip neprilygstamą žudiką, tačiau tokiu pat vardu pavadina ir save, kaip žmonių rūšies atstovą: „Joks skausmas, jokia mirtis laukiniam padarui nėra tokia baisi kaip žmogaus baimė. Rudakaklis naras, visas permirkęs nafta, bjaurus, galintis tik galvą pajudinti iš paskutiniųjų stumsis nuo jūros pylimo, jei bandysi jį paimti (...). Mes esame žudikai. Mes dvokiame mirtimi. Mes nešiojamės ją. Ji limpa prie mūsų it šerkšnas“ (p. 148). Ir tada pagalvoji, kaip šį santykį pakeičia zoologijos sodas, kai paukščiai ir kiti gyvūnai priversti priprasti prie mūsų artumo...

Autorius dienoraščius paskelbė sakalams keleiviams nykstant. Manoma, kad ši knyga buvo vienas pirmųjų rimtos aplinkosaugos Didžiojoje Britanijoje ženklų. Ilgainiui sakalai keleiviai grįžo. Lietuvoje šie paukščiai buvo išmedžioti XIX amžiuje. Šiandien jie į mūsų karalystę parskrenda, žiemoja, gal vienas kitas peri, bet tebėra retenybė. Kita vertus, turime savo „sakalų keleivių“, kuriems kyla grėsmė. Tarkime, didieji apuokai ar gyvatėdžiai. Pirmiesiems reikia girių ir ramybės, o antriesiems – šlapynių. Kartkartėmis gali išgirsti apie žmonių užmušamus nelaimėlius vištvanagius, įskridusius į naminių paukščių aptvarus.

Dėl tokių žmonių kaip J. S. Bakeris veiklos ir tekstų šiandien pražudyti kokią nors paukščių rūšį būtų sunkiau, gal net neįmanoma, ypač Europoje, nes jie turi daug draugų, o tie draugai valdo žiūronus, kameras, dronus. Tad jei kas bandytų daryti jiems bloga, tikėtina, būtų sustabdytas. Nors... Parašiau „Europoje“ ir stabtelėjau prisiminęs nelegalias migruojančių žvirblinių paukščių medžiokles Viduržemio jūros salose (Kip­re) ir Artimuosiuose Rytuose (Libane) dėl malonumo ir gurmaniškų polinkių. Medžioklių mastas tebėra didelis, o būdai brutalūs.

Perskaitęs J. S. Bakerio „Sakalą keleivį“ ir dar daugelį kartų prie jo sugrįžęs padariau išvadą, kad ši knyga yra ir postūmis dėmesingiau gyventi savo šalyje. Suvokti, kad Lietuva – tai ne tik mes, žmonės, mūsų miestai, istorija, bet ir krago ar laukio nyris, lingės svyravimas virš pievų ar nendrių, mėlynas tulžio žaibas, debesų šešėliai. Gyvoji karalystė labai turtinga ir joje mūsų yra ne 2,8 milijono, o, skaičiuojant su paukščiais, milijonų milijonai.

Zigmas Vitkus – istorikas, stebintis paukščius.