Ar lietuvių istorikai rašo manifestus? Toks klausimas (užduotas „Literatūros ir meno" Nr. 6 spausdintame tekste) tapo postūmiu naujiems svarstymams „Istoriko teritorijoje".

I

XX a. praeities tyrinėtojų bendruomenei buvo galimybių, iššūkių, sudužusių likimų ir drąsių svajonių išsipildymo laikas. Neretu atveju ribines situacijas ir patirtis mėginę apmąstyti ir apie savo darbo prasmę galvoję istorikai rašė tekstus, kuriuos galima priskirti manifestų žanrui. Skaitydami juos įgyjame galimybę pamatyti ne tik pavienių mokslininkų ar visos praeities tyrinėtojų bendruomenės siluetus epochos fone, bet ir pajusti tai, kas paprastai vadinama Zeitgeist – laiko dvasia.

Šiame tekste nebus mėginama išsamiai aptarti visus XX a. lietuvių istorikų rašytus manifestus – tai būtų pernelyg ambicingas ir vargiai įgyvendinamas uždavinys. Sumanymas kur kas kuklesnis – pristatyti praėjusiame amžiuje lietuvių istorikų parašytus 8 tekstus, kuriuose aptariama, kas vienu ar kitu laikotarpiu mūzos Klėjos tarnams buvo svarbiausia.

II

1918–1940 m. galima apibūdinti kaip realizuotų galimybių epochą. Nepriklausomoje Lietuvoje subrendo istorikų profesionalų bendruomenė (iš esmės susitelkusi Vytauto Didžiojo universitete), kuri išsakė savitą požiūrį į lietuvių tautos istoriją pavyzdiniu veikalu – Adolfo Šapokos redaguota, penkių autorių kolektyvo parengta „Lietuvos istorija" (1936).

Šioje sintezėje buvo įgyvendinta tarpukario epochos istorikų programa, kurią Adolfas Šapoka išsakė savo tekste „Raskim lietuvius Lietuvos istorijoj". Bene patys svarbiausi šio manifesto teiginiai yra šie: Apmeskim mintimi mūsų istoriografiją (ne lietuvišką, nes jos dar nėra). Kokie gi mūsų istorijos filosofijos metmens, kokia mūsų istorijos koncepcija? Liūdna. Juk ten iš Lietuvos vien vardas. (...) Taigi besikūriančio mūsų istorijos mokslo uždavinys rasti (ir parodyti) lietuvius Lietuvoje.¹

Pastarasis uždavinys buvo įgyvendintas, o „Šapokos istorija" net kelioms lietuvių kartoms tapo nepamainoma knyga, kurioje buvo ieškoma atsakymų į pačius svarbiausius klausimus, kankinusius sovietų okupacijos ir kitų negandų ištiktą tautą.

Kita vertus, tarpukariu subrendusi tyrinėtojų bendruomenė nebuvo vienalytė idėjinių, metodologinių ar egzistencinių aspiracijų prasme. Todėl ne visi šios bendruomenės nariai galėjo išsitekti A. Šapokos nusakytos programos rėmuose. Dar daugiau – ne visiems istorikų tekstų skaitytojams užteko susitikimo su savąja istorija pažado.

Tą puikiai atskleidžia neramios sielos VDU Humanitarinių mokslų fakulteto studento ir būsimo istorijos mokytojo Povilo Štuopio tekstai. Viename jų –­ „Mūsų istorija" – P. Štuopis pažeria gausybę priekaištų praeities tyrinėtojams: Bejėgiški, kuklūs, neekspansyvūs, be galios, be kūrybos, be kūrybinės drąsos, be širdies, be meilės, be meno mūsų istorikai. Jie istorikai – epigonistai, amatininkai, profesionalai, buhalteriai, chronologai, dogmatikai pedantai, popieristai. Šalia šios, jaunatvišku maksimalizmu alsuojančios, kritikos teksto autorius atskleidžia ir savo lūkesčius, suformuluodamas juos kaip reikalavimą: Užtenka mums monografizmo; duokit ryškių rembrandtiškų sintezių! (...) Parašykit mums įdomią istoriją, labai įdomią, kaip kokią dramą, tragediją...²

Akivaizdu, kad P. Štuopiui, nepaisant aštraus stiliaus, pavyko pasakyti kai ką esmingo, o jo kritikos aidas istorikų bendruomenę nuolat lydėjo sovietmečiu ir pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais.

Tarpukario istorikų situaciją sunku suvokti ir interpretuoti be dar vieno –­­ Zenono Ivinskio – teksto „Lietuvos istorija romantizmo metu ir dabar". Jame, pamėginęs nusakyti nuo XIX a. pradžios iki XX a. vidurio nueitą „Lietuvos istorijos kelią" Z. Ivinskis prabyla ir apie jam nerimą keliančias tendencijas. Viena jų – nesugebėjimas mąstyti strategiškai ir pažvelgti į savo atliekamą darbą iš tam tikros perspektyvos: Mums reikia taip pat susiorientuoti ir esamoje situacijoje. Dažnai mūsų darbas panašus yra į prie didelės krūvos besi­krapštantį žmogelį, kuris nemato, kas yra anoje jos pusėje.³

Deja, įsisąmoninti fundamentalios Z. Ivinskio kritikos ir į ją tinkamai sureaguoti Lietuvos istorikų bendruomenė nebeturėjo laiko.

III

Sovietų okupacija nutraukė lietuviškosios istoriografijos kūrimo darbus, o nauja istorijos mokslo tradicija ir ją turėję įgyvendinti „istorikai – ideologinio fronto kariai" buvo ugdomi plyname lauke, paveiktame ideologinės radiacijos ir dėmesingai prižiūrimame įvairiausių prievaizdų, vykdžiusių brutalią idėjų ir žmonių selekciją.

Intelektualinis maištavimas ir manifestų rašymas šiomis sąlygomis buvo tolygus savanoriškam prisipažinimui „esu kaltas", o maišto rezultatai absoliučia dauguma atveju prilygdavo kameroje įkalinto žmogaus mėginimams šaukštu pragremžti skylę kalėjimo sienoje.

Nepaisant šių aplinkybių vienas mokslininkas – Juozas Jurginis – vis mėgindavo pademonstruoti savitą požiūrį į istoriją ir istoriko amatą, viešai samprotavo šiais klausimais ir rašė tekstus, tuo akivaizdžiai nervindamas ne tik visokius „ideologinius cerberius", bet ir savo kolegas (neretai čia įžvelgdavusius norą pasipuikuoti ar priekabių ieškojimą). Vienas aštriausių Jurginio tekstų –­ „Apie juodą ir baltą metraštininkus" – sovietmečiu dienos šviesos neišvydo tikriausiai dėl šių žodžių: Dažnai galima išgirsti istorikų adresu siunčiamą įsakymą, kad praeitį reikia vaizduoti teisingai, kad būtina pabrėžti, kas joje pažangu ir kas reakcinga, ką galima perimti kaip vertingą palikimą ir ką atmesti kaip niekingą šlamštą. (...) Progresas istorijoje eina ne tiesia linija, o sukasi aukštyn spirale, kada viena jos pusė kyla, kita tuo pačiu leidžiasi žemyn. Tie, kurie reikalauja iš istorikų vaizduoti praeitį teisingai, tariasi iš anksto žiną, kaip toji teisybė atrodo, ir galį būti jiems teisėjais. Jie spiralės nepripažįsta ir nori matyti pažangą, kylančią tiesia linija. Jų reikalavimai verčia metraštininkus vieniems pasidaryti baltiems, o kitiems – juodiems.⁴

Istorikų savijautą ir savivoką juodųjų metraštininkų siautėjimo laikotarpiu gerai atspindi ir Vilniaus universiteto Sąjūdžio iniciatyvinės grupės 1989 m. parengtas „Istorijos specialistų ruošimo pertvarkymo projektas". Jame pateikiami 8 istoriko misiją Atgimimo epochoje apibūdinantys punktai. Pacituosiu du iš jų:

5. Jei dora yra tai, kas gera amžinybės požiūriu, tai istorija turi būti rašoma taip, kad įvardintų šią dorą ir tuo paliktų ją amžinybei. Žmogui dorą turi suteikti idėja, kad ir visi jo darbai lieka istorijai ir anksčiau ar vėliau bus įvertinti dorų istorikų. Apgauti istorijos nepavyks, tai ir bus istorikų ir istoriografijos misija. (...)

7. Tik doros, proto ir valios puoselėjimu surasime tikrą įtampos tarp tiesos ir vertybės, moksliškumo ir patriotizmo, žingeidumo ir aktualumo sprendimą, tik tada galėsime išeiti į universalaus, savarankiško ir kritiško mąstymo erdves.⁵

O ką konkrečiai sovietmečio pabaigoje „palikti amžinybei" siekė istorikai?

Į pastarąjį klausimą padeda atsakyti Alfredo Bumblausko manifestas „Herojų paieškos". Šiame tekste atliekama dėmesinga situacijos, susiklosčiusios sovietmečio lietuvių istoriografijoje, analizė, svarstomos kokybinio istorikų bendruomenės atsinaujinimo galimybės, ieškoma galimybių istorikų ir rašytojų bendradarbiavimui. Į klausimą „Ką daryti?" pateikiamas štai toks atsakymas (susisiejantis su daugiau nei pusšimtį metų išsakytomis P. Štuopio mintimis): Herojaus, apskritai žmogaus ieškojimas praeityje turi tapti bendru romanistikos ir istoriografijos uždaviniu. (...) Juk visuomenei problemos iškyla vis naujais pavidalais, todėl bandymai įveikti savo laiko ribas visada turi didaktinį aspektą. Heroizmas visada aktualus – tad ir verta jo ieškoti.⁶

IV

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui iš Lietuvos pasitraukė beveik visa profesionalių istorikų bendruomenė (sovietų okupuotoje tėvynėje nusprendė likti tik šeši VDU dėstę ir knygas rašę istorikai). Žvelgdami iš laiko perspektyvos galime konstatuoti, jog abu sprendimai turėjo didžiulę kainą. Kaip antai gyvenimas egzilyje absoliučiai daugumai pasitraukusiųjų reiškė egzistencinę ir intelektualinę aklavietę. Mėgindami suvokti naujus jiems tekusius išbandymus ir iššūkius praeities tyrinėtojai vėl užsiėmė savistaba. Dažnas jų stengėsi įvertinti mokslininko ir visuomenės santykio su praeitimi sovietų Lietuvoje ir emigracijoje problemas. Pastarąjį Gordijaus mazgą savo tekste „Istoriko atsakomybės klausimu" narpliojo ir JAV gyvenęs Vincas Trumpa, keldamas du klausimus: „Ar iš tikrųjų praeitis yra mirtis, į kurią pažvelgęs pavirsi druskos stulpu?" ir „Kokia iš tikrųjų istoriko vieta visuomenėje, kokia jo atsakomybė prieš visuomenę ir prieš žmogų?"
V. Trumpos suformuluotas atsakymas skaitytojui primena esminius dalykus: Laikas yra pagrindinė istorijos kategorija, kaip būtis yra pagrindinė filosofijos kategorija. Būti laike reiškia būti istorijoje. Bet nei būtis, nei laikas dar nėra gyvenimas. Būti laike dar nereiškia gyventi. Būti laike reiškia suprasti (kritiškai), reiškia galvoti, reiškia matyti tai, kas buvo.⁷

Perfrazuojant teksto autorių, istorijos ir jos tyrinėtojo akistatoje pastarąjį išgelbėti gali tik tiesos (kad ir kokia ji nemaloni būtų) siekis. Būtent čia, stengiantis atliepti šį siekį, ir glūdi istoriko darbo vertė.

V

Ar galima, žvelgiant į praeities paveikslą, suprasti, kaip buvo iš tikrųjų, ir atrasti arba suvokti tikrąją tiesą apie kažkada nutikusių įvykių priežastis ir šių įvykių epicentre buvusių žmonių elgesio motyvus?

Pastarąjį klausimą XX–XXI a. sandūroje lietuvių istorikų bendruomenė, išgyvenanti aukso amžių, kėlė ne kartą. Akivaizdu, kad laisvoje visuomenėje nevaržomai savo mintis reiškiantys istorikai į tokį fundamentalų klausimą atsako skirtingai. Man asmeniškai vieną įdomiausių atsakymų yra pateikęs Eligijus Raila tekste „Laiškas redaktoriui. Istorijos kasdienybė: tarp prasmės ir ilgesio". Kalbėdamas apie praeities tyrinėtojo darbą kaip apie kelionę horizonto link, E. Raila konstatuoja: Istorikas kaip žmogus yra baigtinė būtybė. Tai reiškia, jog jis – laikinė būtybė. Iš laikinumo matmens kyla istoriškumas. Istorikas negali įveikti savo laikiškumo ir persikelti kur nors kitur. Klausdamas „Kaip iš tikrųjų buvo?", jis tarsi atsiduria greta istorijos. Tačiau atsakyti neįmanoma, nes pats istorijos autorius jau yra istorijoje. Vertėtų kalbėti apie tai, ar istorija prasminga ir į kokias prasmes ji orientuoja.⁸

Akivaizdu, kad E. Raila pateikia atsakymą, kuris papildo ir praplečia jau aptartas V. Trumpos mintis, siūlydamas istorijoje ieškoti ne tik (ne tiek) tiesos, bet ir prasmės.

O prasmės ieškojimas kartu yra ir jos kūrimas bei manifestavimas. Man atrodo, kad šviesaus atminimo religijotyrininko, eseisto, praeities tyrinėtojo ir šiuolaikinės kultūros reiškinių stebėtojo Gintaro Beresnevičiaus (kuris istorikų bendruomenei buvo savas) gyvenimas paliudija šią tezę. Šio žmogaus kūrybą galime skaityti ir interpretuoti kaip kasdien rašytą ir todėl nuolat vis iš naujo apmąstytą, tobulintą, taisytą manifestą, nuolat primenantį, jog istoriko kelias ieškant prasmės kartu yra ir egzistencinis nuotykis.

 

¹ A. Šapoka. „Raskim lietuvius Lietuvos istorijoj". Naujoji Romuva. 1932, Nr. 21, p. 481–482.
² P. Štuopis. „Mūsų istorija (Eskizai)". Naujoji Romuva. 1931, Nr. 20, gegužės 17 d., p. 470.
³ Z. Ivinskis. „Lietuvos istorija romantizmo metu ir dabar". Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos Suvažiavimo darbai. 1940, t. 3, p. 341.
⁴ J. Jurginis. „Apie juodą ir baltą metraštininkus". Kultūros barai. 2007, Nr. 7, p. 75.
⁵ Vilniaus universiteto Centrinis archyvas, F. 856, Ap. 24, B. 835, l. 28–29.
⁶ A. Bumblauskas. „Herojų paieškos". Istorinės prozos byla. – V.: „Vaga", 1988, p. 167.
⁷ V. Trumpa. „Istoriko atsakomybės klausimu". Aidai. 1968, Nr. 3, p. 118.
⁸ E. Raila. „Laiškas redaktoriui. Istorijos kasdienybė: tarp prasmės ir ilgesio". Naujasis židinys–Aidai. 1994, Nr. 12, p. 2.