1. Tūkstantis be vieno km

Pirmiausia dvelkteli šiluma, vėlėliau sutrūkčioja apsimiegoję vyzdžiai, prispirti kalibruotis prie nebelotyniškos abėcėlės, o tada prieš taksi ištįsta platūs perejezdai ir vulicos – nakties tamsoje čia paklydusi blaškosi vasara. Rugsėjis jau įžengė į antrąją dekadą, vairuotojas – į tolesnę, bet jo širdy, panašiau, plasnoja balandis ar gegužė. „Būtinai pamatysit!“ – užtikrina jis, išgirdęs apie tai, kad miestą kai kuriems iš mūsų simbolizuoja Deribasovskajos pavadinimas. Artėjant centrop formuojasi siluetai: Jekaterinos, miesto įkūrėjos (nors Vytauto laikais čia pūstelta ir LDK jurisdikcijos vėjelio), dardančios karietos, merginos, vedančios arklį su jojiku, porelių, o virš visų jų – platanai ir kiti medžiai, inkrustuoti raudonom ir mėlynom girliandom. „Nors ir negalima“, – taksistas sustoja ir žvilgsniu įpareigoja spragtelt fotoaparatu.

Karšta nuo ryto: Odesoj 28 šilumos, tad maršrutą tuoj ima kraipyti visa, kas tinka užeiti pasislėpti nuo kaitros: parduotuvėlės, Rytų ir Vakarų meno muziejus, net kavinė su

Alisos stebuk­lų šalyje motyvais. Į visą šį plūksmą vypso Izaoko Babelio skulptūra, o šit Ilfos ir Petrovo personažai, vieni garsesnių vietinių, gudriai įsitaisę miesto sodo paunksmėj; kur šie, ten ir aferėlės – kelionei į katakombas mus įkalba pasirinkti būtent šių organizatorių mik­riuką, o tada jį pergrūda sausakimšai. Sakoma, šios – didžiausios pasauly: paklydusią moksleivę atrado tik po kelerių metų, o sovietų partizanai čia išsilaikė visą nacių laikotarpį, sienos tarnavo vaikų matematikos pamokoms, o dabar 14 laipsnių vėsoje glaudžia reliktus.

Ragauju pastoty rastus aguoninius „Eskimo stop-narkotik“ su nubrauktu švirkštu ir svarstau, kad tai tuščiausias milijoninis miestas, kokį esu matęs. Kiek atgyja per piką ar vakare, kai prie Operos teatro fontanų glotnioj šviesoj išdaigų imasi mimai, o Primorskij bulvare su Puškino paminklu įsimirga anos raudonai mėlynos dendroskeletų šviesos. Per jį traukia grupelės, nusileidusios nuo Potiomkino laiptų, o netoliese kyla Stambulo parkas, kuriuo, neabejotina, džiaugtųsi Benderis, janyčarų palikuonis. Norintieji nuošalumo tykiai vaikšto po parkelį prie literatūros muziejaus. Kulikovo lauke – dar tuščiau: stovi retos gėlės žuvusiems 2014 m. per neramumus, o senukas pasakoja porai moterų apie barikaduotus kabinetus ir tvyrojusį chaosą.

Odesa – visų pirma kurortas: kybo saulutė, paviljonėliuose čirškia pigūs mieliniai pyragėliai su įdarais, turguj snaudžia šunys (katės kažkodėl renkasi paplūdimio gaivą). „Molodoj čelovek“, –­ vieni į kitus kreipiasi žmonės, prie aprūkusios stotelės šypso šauni rikiuotė jūreiviškom uniformom (rimtas tik verbavimo plakatas su Porošenka). Protarpiais pradarda lėtutėlis tramvajus, jame sėdėti kieta kieta ir baisiai triukšminga. Jis veža pro pilkus aptrupėjusius fasadus, kuriuos keičia įstiklintos vilos ar galingi, apvalaini daugiaaukščiai, puošnesni už vilniškius monolitus, kol pasiekia pompastišką Arkadijos pliažo pramogų kvartalą, nuo kurio, rodo telefonas, iki namų Lietuvoj – 999 km. Šis nors smėlėtas, o šit Lanžerone įlipti į vandenį reikia stiprių bicepsų laikantis už kopetėlių, mat metalinis lieptelis slidus. „I’m Blue Da Ba Dee“ – užgroja muzika vos čia nulipus. „Molodoj čelovek“, – išeinant kyšteli telefoną mergina ir paprašo nufotografuoti, kad už jos matytųsi jūra.

2. Furažkų žemė beisbolo kepuraičių šaly

Į Kišiniovą vairuotojas renkasi važiuoti per siaurutį pietinį apendiksą, Palancą (mat Padniestrė reikštų komplikacijas), tad pusę nakties lopšinę atstoja tyčia pagarsintas radijas. Šioj kelionėj įprasim miestus užtikti bemingančius; stengiuos nežadinti ir šio – „Kosmos“ viešbučio pavadinimui šviečiant blausiu švyturiu tyliai dardensiu lagaminą per priestočio plyteles, kur dieną plytės ilgas drabužių turgelis (knygų ir suvenyrinių mieste rasim daug; užmiesty karaliaus universalinė „Mall Dova“). „Pažintį su kraštu vis dėlto pradėsim būtent nuo Padniestrės, tad trumpai į lotynišką atvirtęs raštas vėl taps kirilica ir vėl reikėsią keisti valiutą. Moldavų pasieniečius su šiuolaikiškais marškinėliais ir beisbolo kepuraitėm keis tokie pat jaunuoliai, bet su sovietiškesnėm uniformom ir furažkom (ši mada ypač gaji ten, kur stovi Rusijos armija). „Toj pusėj bus pilis!“ – tapšnoja petį mik­riuko bendrakeleivis, ir iš tiesų tolumoj ji, už viaduko, nuspalvinto pusiau Padniestrės, pusiau Rusijos koloritu. Benderų ir Tiraspolio dvimiestį jungia troleibusų linija (11 km į vieną pusę). Kažin ar daug kas čia važiuoja dėl pilių –­ Padniestrės liaudies respublika savo įžymybėlių turi pakankamai: Suvorovo paminklas, T-34 tankas greta bažnytėlės, Gagarino biustas, parlamento pastatas su Leninu ant rožinio fundamento, jų vaizdai išsikovoję reikšmingą vietą ir tarp atvirukų pašte. Progines dekoracijas atstoja plakatai, sveikiną su 26-osiom Respublikos metinėm (kartais pažįstamos schemos su kviečių varpom herbe), jiem švelniai prieštarauja rinkimų į Rusijos Dūmą (jau šį savaitgalį!) iškabos, trispalvė Vieningosios Rusijos meška, agitaciniai kostiumuotų kandidatų plakatai. Beieškant taksi, pavežioti pasisiūlo vietinis, su kuriuo suderam sumą, leidžiančią pamatyti miesto šonelį – trijų moldoviečių kolūkiečių paminklą, Vavilovą prie paprastoko botanikos parko. Kai šiame pagaliau įžiūriu kažką įdomiau nuotraukai, vairuotojas sustabdo: tai prezidento namas. Jis neslepia esantis Rusijos pilietis ir iš jos gaunantis pensiją; jis tuoj įsijaučia spėlioti mano tautybę ir kalbina mokamom Europos kalbom. Truputį nustebęs jis sutinka mus nuvežt paupin, kur, anot žemėlapio, turėjęs būti keltas, bet iš tiesų – platforma, skirta automobiliams, čia ir atsisveikinam („Parlez francais, monsier?“). Tolėliau Dniestro paupy maudomasi; pasivaikščioję užsukam į „7 Fridays“ kavinę. Į ledo ritulio areną „Snežinka“ nepatenkam, tačiau į mus pačius patenka „Moroženoe plombir“, senoviški, neįpakuoti, tik uždengti popieriniu skrituliuku. Tada grįžtam į lotyniškų raidžių valdas.

Centrinė Kišiniovo styga kiek panaši į Tiraspolio, tik gerokai daugiau vakarietiško blizgesio. Stefano Cel Mare’s bulvare susispietę monumentalūs pagrindinių valdžios įstaigų statiniai, jų užnugary kiūti ministerijos, miestas prisotintas parkų, o šie, ypač cent­riniai – paminklų. Galbūt romantikos, nors greičiau taupumo sumetimais vakare kai kuriuose trūksta šviesos, ir tuo, kol bent šilta, mėgaujasi jaunimo grupelės bei poros, o norintieji subtiliau stumtelėti laiką, gali eiti į operos teatrą su aukštais fontanais, kiek panašų į vilnietišką (panašesnis bus Užhorode). Mikriuku privažiuojam didelį botanikos sodą prie troleibusų žiedo, kur miesto vartus tarsi atstoja du dideli daugiaaukščiai. Troleibusu nuvykstam į Rožių slėnį, skambokai pavadintą, bet gal ir mielą gamtos kampelį su valtelėm-gulbėm ir pliažu prie tvenkinių. Norėtųs paknapsėti laukiant naktinio traukinio, bet ir tuštutėlėj stoty – tik 3 traukiniai šįvakar – vietiniai personažai stengias, kad nuobodu nebūtų: kai kurie blaškosi tarp vidaus ir lauko, sėdimos ir gulimos padėties ant suolo ir retkarčiais simboliškai kažko klausteli, užeina, apsižvalgo ir apsukę ratą dingsta nematyti veidai, panašu, neketiną niekur vykt, zuja apsimiegojusios šeimynėlės, apsauginiai susilinksi tarpusavy, atidaro kambariuką, kur užeina tai su viena, tai su kita nerimastinga ypata, ir paskui ilgai iš už neperžiūrimų stiklų žioruoja šviesa.

3. Vieta, kur gyviausia, ir vieta, kur tyliausia

Antspaudui pasienyje žadina tik uk­rainietis: moldavų pareigūnai išorinės sienos šioj atkarpoj nekontroliuoja, o prie ribos su separatistais nestabdo iš principo – šalies vidus. Džiaugiuosi, kad Kijeve bus metro, nes važinėtis antžeminiu transportu su vis kitokiu apmokėjimu, kainom, netikrumu ir spūstim – jau įkyrėję. Darbo diena, bet jau penktadienio popietė, ir tai jusdamas Kreščiatikas tiesiog dūzgia, praeiviai džiugūs, o aš pakylu į Maidano kalvą pro „Dangaus šimtinės“ (žuvusiųjų per Maidano įvykius) port­retus. Marinskij parke plyti lapija: pro skyles tarp šakelių matyti vis po kitokį siaurą miesto peizažiuką už Dniepro, besirąžantį jau kone paskutinėj vasaros saulėkaitoj. Jei tai paveikslėlių knyga, viršeliu, ko gero, taps apžvalgos aikštelė žemiau – sunku apsispręsti, ar čia gražiau dieną ar vakare; Kreščiatike – tikrai vakare, kai dieną lengvai rasojęs žaismas išsiveržia pro kraštus, performansais užlieja ne tik šaligatvius, bet ir savaitgaliui uždarytą gatvę, ir sekundę pasijuntu it Barselonoj, prie Palau Nacional, ir net nepernelyg erzina prišuoliavęs vaikinas gyvūno kostiumu. Dievai žino, kodėl jis mane palaikė leng­va auka, bet siūlo fotografuotis kartu, giria Lietuvą ir nesirūpina sužinojęs, kad smulkių neturiu (vis dėlto vėliau išsikeičiu ir pats susirandu jį – neleng­va dirbti per šventę). Aikštėj plaikstosi Krymo totorių, o šoninėj gatvelėj aptinku ir barą „Klaipėda“, meniu aiškiai naudojusį kompiuterinį vertimą.

Ankstų rytą išsiruošiam į Černobylį: išdalytuose dozimetruose radiacijos lygis ilgai nekyla, ir gidai laiką užpildo pasakojimais ir filmais. Tai veikia, mat ir pravažiavus išorinę, 30 km užkardą, kelias tuščias, žmogiškas pėdsakas tesam mes. Intriga auginama pamažėle: stabtelim apžėlusiam kaime, į kurį kadaise buvo grįžus viena gyventoja; dabar jos name lankytojai fotografuoja 2006-ųjų žurnalus, o pakeliui lauke svarsto apie čionykščių aronijų sveikumą; valgyt lauke neleidžia, bet senyvas vyriškis šaltu veidu sužiaumoja sumuštinį, senyviem vyriškiam taisyklės rūpi rečiau. Vidinė užkarda stovi ties 10 km žyma, iškart už jos pasitinka Černobylis, naujojo elekt­rinės sarkofago statytojų gyvenvietė ir bene paskutinė saugi vieta šalyje Lenino statulai. Stovi ištuštėjusių kaimų pavadinimų lentelės, aptvertas gaisrą gesinusių robotų kapinynėlis ir palinkęs angelas su trimitu bei Apreiškimo Jonui žodžiais apie apkarsiančius vandenis nukritus žvaigždei Metėlei, žinomesnei kaip pelynas, o ukrainietiškai – čornobyl, vienišauja ugniagesių statytas paminklas kolegom, vykusiem gesinti radioaktyviojo gaisro 1986-aisiais. Šioje zonoje dar gyvena šunys; daugiausia jų snaus elektrinės valgyklos pavėsy, o pora atlėks palakti iš aušinimo tvenkinio su didžiuliais, niekieno nežvejojamais, bet ekskursantų gausiai duona šeriamais šamais.

„Čyru vyru“, – staiga taria kažkieno dozimetras. Radiacijos lygis padvigubėja iki 0,3 µSv/h, ir tuoj it šunys kaimo kiemuose atsiliepia dalis kitų aparatų, bet greit apslopsta. Radiacija pasiskirsčius netolygiai, ir itin pavojingus taškus gidai, regisi, žino atmintinai, kupsto tikslumu. Pakeliui link didžiulio „Duga“ radaro, anais laikais maskuoto fiktyvia stotele ir stovyklos iliuzija, dabar tiesiog rūdijančio pamiškėj su beveik paplūdimio smėliu, užrioglinu ant bato įdomiausiai keleivei Olenai, evakuotai iš čia aštuonerių. Ji ne tik pataiso ir papildo gidę, bet pasisiūlo užvest grupę į savo butą viršutiniam aukšte. Pripetė apaugusi gerokai labiau, nei tikėjaus; iš buto tarp žalumos tematyti elektrinės gaubtas. Užsukam į mokyklą, baseiną, atrakcionų parką, batai vis žengia duženom ir dulkėm. Gamtos daugyn, o žmogiškosios autentikos mažyn – stalkeriai pridarę graudžių instaliacijų iš lėlyčių, dujokaukių ir senų vadovėlių, ant sienų užrašai „čia buvo“. Grįžtant įjungiamas klipas iš dar pilnos gyvybės Pripetės, sovietinių planuotojų pasididžiavimo, ir jam pasibaigus autobusiukas nuščiuvęs, teaidi tik pavienių dozimetrų čirpimas.

Po Černobylio lekiu į Maidaną, kurio metro šildysis manęs laukianti D.: tik šiandien parsiradus iš Lvovo knygų mugės rodo vertimą su A. Šlepiko autografu. D. pažįstu menkai, tačiau netrukus išsiaiškinsim turį netikėtai daug bendra, tik mokanti ji gerokai daugiau kalbų. Po poros mėnesių pasirodžiusi Vilniuje ir palydėta į Nacionalinį dailės muziejų, ji sėkmingai perskaitys ir supras faktiškai visą pastraipą, o palikta renovuotoj Mažvydo bibliotekoj žinute referuos atradusi rojų.

4. Langinės į Europą

Pasiekus Užhorodo apylinkes vėl ramu, galbūt aplinkinius triukšmus sulaiko kalnai. Šiame susimaišiusiame regio­ne svarstymai, ar Bograch sriuba veng­riška, ar užkarpatiškai ukrainietiška, beviltiški, teišeina apsispręsti, kad čia apskritai maistas man patinka, kaip ir visoj Ukrainoj. Nedidelį miestą aprėpti nesunku per dieną – senamiesčio stuburas čia yra Korso gatvė, vienu galu besiremianti į turgų, į kurį neišsitekusios prekeivės ant šaligatvių pardavinėja arbūzus, kitu vedanti į ilgiausią liepų alėją Europoje, per tiltą, stebint Ignaco Roškovico statulai, sujungianti su čekų kvartalu, Švabų gatve, kurioj kone kelio ženklais reklamuojamos stomatologo paslaugos. Eidamas pažiūrėti pravoslavų cerkvės, paėjėju ir nuošalia Julijos Žemaitės gatve, žengiu atsargiai, nes jaučiuosi stebimas čia tupinčios juodos katės ir dar nežinia ko iš aplinkinių langų ar stovinčių žigulių. Autobusas į Lvovą važiuoja gerą pusdienį – suprasti, kad patenki į kitą regioną, nesunku – ne taip kalnuota, pagausėja patriotinės simbolikos; Lvovas toks ukrainietiškas, kad meras tyčia net buvo paskelbęs „rusų kalbos dieną“. Pie­tuose įsikūrusi stotis yra erzinančiai toli nuo centro, tačiau jei ne ji, turbūt visai neišeitų pamatyti gyvenamųjų rajonų, man visada įdomaus miesto fono, ir dar per piką. Jau ir taip nudžiuginusi ukrainietiška virtuvė Lvove pasipildo vietinio šokolado dimensija. Rytinis Austrijos-Veng­rijos miestas ir buvęs rytinis Lenkijos „kresas“ tarpukariu dabar Ukrainai tarnauja Vakarais, o ir LDK paveldo čia yra visur – virš miesto, Liublino kalvoje, gatvėse, A. Mickevičiaus paminkle, arsenale, kur matyti sparnuotųjų husarų šarvai.

Literatūros renginys baigėsi ir dabar prie operos plaikstosi kavos mėgėjų palapinės, o vakare viską užsipildo jaunimas, šviesos ir muzika. Tolėliau groja kažkas panašaus į „Pravyj sektor“ veteranus, ir net nejaučiant jiem simpatijos galima pripažinti – ta muzika senamiestį papuošia, kaip ir tramvajus. Šį bandau pasikinkyti kelionei į Lyčiakivo kapines, tačiau vargai neatsiperka: prie kapinių remontas (iš paskutiniųjų apeinu kiemais, ir ten paaiškėja, jog patekti giliau reikia grynų, o bankomatų šalia nėra). Kijevo priemiesčius spėju aplėkti tik turistinio tipo autobusu, ir jis geriausiai padeda įsisąmoninti plytelėm grįstas Lvovo gatves: audiogidą sunku girdėti net nustačius visu garsu, ir lieka pasitikėti akimis – regim kolosalų art nouveau stoties pastatą, neogotikinę Olgos ir Elžbietos cerkvę. Į pabaigą eina ir šiltasis ruduo, Odesoj dabar siaučia liūtys, o man – sloga, ir trumputis skrydis iš Lvovo mano vargšėms ausims atrodys vienas ilgiausių gyvenime.