× Jurga Tumasonytė

 

Lapkričio 16–19 d. Vilniuje vyko „Kūrėjų sala“ – vaikų literatūros industrijos renginys vaikų knygų kūrėjams, agentams, leidėjams ir studentams. Šių metų tema – žmogaus teisės ir įvairovė vaikų literatūroje. Kalbėta apie stereotipus ir jų laužymą, migracijos, negalios, lyčių temas literatūroje. Patirčių (know-how) dienoje, organizuojamoje kartu su „Pop Up Projects“ (Didžioji Britanija), dalyviai dalinosi savo patirtimi, kaip bendruomenės įsitraukia į kūrybinius procesus, kokie leidybos iššūkiai ir praktikos. Su trimis šio renginio dalyviais iš Didžiosios Britanijos pavyko pasišnekučiuoti.

Sita Brahmachari – indų kilmės britų rašytoja, jos debiutinis romanas „Artišoko šerdys“ („Artichoke Hearts“) laimėjo „Waterstones“ vaikų knygos premiją (2011), romanas „Meilingoji Žemė“ („Tender Earth“) įtrauktas į IBBY garbės sąrašą (2018). Autorė įvertinta nacionaliniais ir tarptautiniais apdovanojimais, knygos išverstos į daugelį kalbų ir yra įtrauktos į „Amnesty International“ rekomenduojamų knygų sąrašą. S. Brahmachari nagrinėja kultūros, istorijos, aplinkos apsaugos, pabėgėlių teisių ir tapatybės temas.

Elorine Grant leidybos srityje dirba daugiau nei 30 metų. Dabar ji – „HarperCollins“ vaikų skyriaus meno direktorė. Bendradarbiauja su daugeliu pasaulyje pripažintų rašytojų ir iliustratorių.

Kenas Wilsonas-Maxas – tarptautinių apdovanojimų pelnęs vaikų knygų autorius, iliustratorius ir leidėjas. Gimė Zimbabvėje ir gyvena Londone. Yra parašęs ir iliustravęs daugiau kaip 50 knygų vaikams. Taip pat yra įkūręs leidyklą „Alanna Max“, leidžiančią knygas jauniausio amžiaus vaikams.

 

 

Augdama neturėjau knygų apie vaikus, panašius į save. Mano vaikystė prasidėjo tuomet, kai Lietuva vadavosi iš Sovietų Sąjungos. Mūsų tėvams teko viską pradėti iš naujo, gyvenimas demokratiniame pasaulyje atnešė daug išbandymų. Bandžiau save atrasti skaitydama Ast­rid Lindgren knygas. Kodėl skirtingomis sąlygomis augantiems vaikams svarbios knygos, kuriose kiekvienas atpažintų save?

Sita Brahmachari. Galiu įsivaizduoti, kaip stipriai jūsų šeima ir visa aplinka jautė šiuos didžiulius pokyčius. Aš taip pat labai mėgstu A. Lindgren knygas. Jos suteikia erdvės apmąstymams, bet palieka ir vietos stebuklui. Vaikystėje mane visada domino pasakojimai, kurių veikėjai ar vaizduojamas pasaulis įtraukdavo, pakviesdavo užeiti vidun. Knygų vaikams apie turtingą mano pačios diasporos istoriją ar kultūrą anuomet nebuvo daug. Mano tėtis į Didžiąją Britaniją iš Indijos atvyko 1959 m., o mama gimė ir augo Ežerų krašto regione Anglijos šiaurės vakaruose. Nepasakyčiau, kad knygose ieškodavau tikslios savosios tapatybės kopijos. Tiesiog traukė istorijos, kuriose nagrinėjami tam tikri mane dominantys dalykai: priklausymo savo aplinkai jausmas, skirtingų kultūrų, identitetų pažinimas bei saitai, kuriais mano pačios šeimos istorija susijusi su plačiuoju pasauliu. Taip pat ieškodavau šiuolaikinių kūrinių, galinčių plėsti akiratį ir kurti ryšius tarp žmonių, kultūrų, istorinių patirčių. Pirmą kartą tai pajutau skaitydama amerikiečių poetės Mayos Angelou kūrybą, o vėliau – George’o Orwello knygas. Jautimosi savam, teisingumo, bendražmogiškumo ir lygybės temos buvo labai artimos. Mano pasaulio supratimas vis labiau plėtėsi. Tikiu, kad pasakojimai gali padėti vaikams tyrinėti pasaulį, atrasti naujas sąsajas, praplėsti matymo lauką. Knygos gali tapti žemėlapiais, rodančiais mums kelią. Jos gali sužadinti norą išeiti už savojo pasaulio ribų.

Elorine Grant. Visada labai mėgau skaityti, o atradusi knygą, kurioje buvo vaizduojami į mane panašūs žmonės ar vaikai, tiesiog nepaleisdavau jos iš rankų. Vaikystėje taip pat sužinojau, kad juodaodžiai rašė jau nuo senų senovės, todėl turiu dar tiek daug visko perskaityti!

Knygose atpažinusi save jaučiuosi matoma ir esanti pasaulio istorijos dalimi. Knygos padėjo suprasti, kiek daug skirtingų takų iki manęs yra numinta kiekviename žemyne, jos mane supažindino su protėvių istorija. Bet visada labiausiai mėgau knygas, kuriose atsispindi mano kasdieninio gyvenimo aspektai: maistas, kultūra, kalba (patois – iš Jamaikos kilusių žmonių vartojama tarmė, – aut. past.), šeima. Esu tokia, kokia esu, būtent dėl šių dalykų.

Kenas Wilsonas-Maxas. Labai svarbu, kad vaikai galėtų save atpažinti knygose, kad jose save ir savo draugus matytų tokius, kokie iš tikrųjų yra. Ir tokius, kokie norėtų būti. Tai suteikia jiems priklausymo savajai aplinkai jausmą ir viltį.

 

 

Ar vaikystėje turėjote knygų apie žmogaus teises? Kokia yra dabartinė knygų, kurių tema – žmogaus teisės ir įvairovė, leidybos situacija Didžiojoje Britanijoje?

S. Brahmachari. Paminėčiau Ezopo pasakėčias, Lewisą Carrollį, Beatrix Potter, Rabindranatą Tagorę (su juo mane supažindino tėtis), vėliau atėjo jau minėti M. Angelou ir G. Orwellas.

Per pastarąjį dešimtmetį įvyko labai svarbių pokyčių, stipriai keitėsi šių temų suvokimas. Dirbdama teatro ir švietimo srityje, visada siekdavau, kad visi žmonės jaustųsi savais, būtų matomi ir gautų vienodas galimybes. Tačiau kai į leidybos pasaulį atėjau su pirmąja savo knyga „Artišoko šerdys“, labai nustebau, kad dauguma spausdinamų pasakojimų visiškai neatspindi, koks įvairus mūsų pasaulis. Pasirodė keista, kad vaikams kuriama literatūra nėra tikrąjį pasaulį rodantis veidrodis.

Mūsų pasaulyje kasdien kėsinamasi į žmogaus teises, todėl nenuostabu, kad vaikų teisės yra svarbi istorijų vaikams dalis. Tai visada buvo pagrindinė šių pasakojimų tema. Pavyzdžiui, Jonukas ir Grytutė iš Brolių Grimų pasakos yra paliekami miške ir turi patys rasti išėjimą sekdami duonos trupinėlių taku.

Dabar leidžiama daug nuostabių knygų žmogaus teisių tema. Bet „Black Lives Matter“ judėjimas parodė, kiek dar turime šioje srityje nuveikti. Privalome stengtis, kad veidrodis ne iškraipytų, o atspindėtų mūsų pasaulį ir parodytų kiekvieno žmogaus tapatybę iš visų pusių: lyties, seksualinės orientacijos, negalios, rasės, religijos, kultūros. Šių temų viešinimas ir agitavimas už pokyčius padarė didelį poveikį leidybos sričiai. Tačiau kartu sustiprėjo ir suvokimas, kiek daug dar nuveikta.

E. Grant. Pirmą kartą į save panašų (Afrikos-Karibų kilmės) vaiką knygoje pamačiau tik ankstyvoje paauglystėje. Mokykloje dažniausiai skaitydavome istorijas apie baltaodžių Džanet ir jos brolio Džono nuotykius (ankstyvojo skaitymo ugdymui skirta knygų serija vaikams „Džanet ir Džonas“ („Janet and John“) Didžiojoje Britanijoje leista 1949–1950 m., – aut. past.). Todėl net neįsivaizdavau, kad vaikas, toks kaip aš, galėtų būti pagrindinis ar bent antraplanis knygos veikėjas. Žinoma, turėjome daugybę knygų ir pamokų apie vergovę, bet iš jų nesužinodavau nieko apie kasdieninį, džiaugsmingą juodaodžių gyvenimą.

Dabar juodaodį pagrindinį veikėją rastume tik 1 proc. pagrindinių leidyklų išleidžiamų knygų. Tačiau net ir tai jau yra didelis pokytis. Mano sūnėnai ir dukterėčios tokių knygų turi 1 proc. daugiau, nei turėjau aš. Pasakojimuose atpažindami save, jie įgauna daugiau pasitikėjimo, noriai įsitraukia ir mokosi, jaučiasi savo aplinkos dalimi. Jie gali svajoti ir siekti to, ką mato knygose.

K. Wilsonas-Maxas. Iš vaikystės nepamenu jokių knygų apie žmogaus teises, nekalbant jau apie tokias, kuriose būčiau atpažinęs save. Tiesą pasakius, tik atvykęs į Europą sužinojau, kad knygų šia tema būna ir jauniesiems skaitytojams.

 

 

Ką manote apie klasikines pasakas, pavyzdžiui, „Undinėlė“, „Gražuolė ir pabaisa“, „Miegančioji gražuolė“? Ar reikėtų vaikus su jomis supažindinti? O gal geriau vengti pasenusių, tačiau mūsų kultūroje stipriai įsitvirtinusių pasakų, kuriose gausu seksizmo ir rasizmo at­spalvių?

S. Brahmachari. Pasakos turi nepaprastai didelę reikšmę vaikų vaizduotei, o kai kurie jose esantys simboliai ir įvaizdžiai mums visiems daro stiprų poveikį, kad ir kokiame amžiuje gyventume. Pažiūrėjus iš arti, kiekviena pasaka – tiesiog žmogiškoji odisėja. Bet šios istorijos taip pat atspindi savo laikmetį, vertybes ir supratimą. Perrašytos šiuolaikinei visuomenei, jos gali atsiskleisti naujai. Nepabijoję klasikines pasakas perteikti kitaip, jas iš žeidžiančių galime paversti gydančiomis istorijomis. Manau, mažuosius verta supažindinti ir su tradicinėmis pasakomis. Tuomet su vaikais galima panagrinėti, ką šie pasakojimai atskleidžia apie jų sukūrimo laiką, koks buvo tuometinis pasaulis. Tada verta pabandyti šias istorijas papasakoti iš naujo, pritaikyti mūsų laikams.

E. Grant. Manyčiau, geriau klasikinių pasakų vengti. Bet turime nepamiršti, kad vaikai gyvena atvirame pasaulyje, todėl visos pasakos jiems yra prieinamos.

O kai kurios pasakos puikiai tiktų diskusijoms apie seksizmą ir rasizmą skatinti.

K. Wilsonas-Maxas. Klasikinės pasakos turėtų būti pritaikytos kiekvienam laikotarpiui, ypač jei pagrindinės jų temos universalios.

Ar kurdami knygas vaikams vadovaujatės kokiomis nors taisyklėmis, kaip išvengti didaktikos ir klišių?

S. Brahmachari. Visada rašau iš širdies gelmių! Knygas „Švelni žemė“ („Tender Earth“) ir „Kregždutės bučinys“ („Swallow’s Kiss“) sukūriau supratusi, kad stiprėjančio rasizmo ir nelygybės laikais svarbiausia žinoti, kad kažkur priklausai, esi bendruomenės dalis. Tokia yra šių knygų potekstė. Tačiau pradėjusi gilintis į savo veikėjus pajuntu, kad pasakojimą į priekį veda jie, o aš, sekdama jų sudėtingus, įvairių atspalvių ir sluoksnių kupinus gyvenimus, pati labai nustembu, kur pakrypsta visa istorija. Tada turiu sustoti ir pasivyti veikėjus. Išsamiai juos tyrinėju, kalbuosi su žmonėmis, galinčiais apšviesti, kaip mano kuriami personažai jaustųsi, mąstytų ar elgtųsi tam tikrose situacijose. Tad išankstiniai nusistatymai, kuria linkme plėtosis pasakojimas, paprasčiausiai dingsta. O su jais išnyksta ir bet kokie didaktikos pėdsakai. Būtent tada suprantu, kad mano sugalvota istorija jau turi savo gyvenimą.

E. Grant. Esu dizainerė, bet perskaitau kiekvieną knygą, su kuria dirbu. Jeigu pastebiu, kad tekstas ar iliustracijos neatspindi įvairovės arba kalbama klišėmis, visada apie tai užsimenu kolegoms, diskutuojame. Svarbu ir mokyti, ir mokytis apie įvairovę bei įtrauką. Norėdami tobulėti turime suprasti, jog šie du procesai negali egzistuoti vienas be kito.

K. Wilsonas-Maxas. Visada stengiuosi pradedančiuosius knygų kūrėjus paskatinti į pasaulį pažvelgti kitų žmonių akimis. Empatija kūryboje yra labai svarbus instrumentas. Ji padeda iš karto atpažinti, kas yra klišė, o kas – ne.

Iš draugės esu girdėjusi, kad jos dešimtmetė dukra renkasi knygas, kuriose kalbama apie jai nepažįstamus potyrius. Ar knygos apie žmogaus teises bei įvairovę yra svarbios ir tiems, kuriems tokios temos neaktualios?

S. Brahmachari. Pirmiausiai svarbu pasakyti, kad gerai sukurta istorija, nesvarbu, apie ką ji būtų, skaitytoją visada įtrauks. Kartais ieškome mums pažįstamų ir patinkančių dalykų, bet tada netikėtai pamilstame knygos veikėjus, panyrame į jų pasaulį net nepastebėdami, kad mūsų skaitoma istorija iš esmės yra apie žmogaus teises. Tam tikra prasme ši tema yra visose knygose, nes jas rašo žmonės (kad ir koks puikus padėjėjas yra mano šuo!), norintys panagrinėti žmogiškąją prigimtį.

E. Grant. Knygos puslapiuose užrašyti žodžiai gali akimirksniu perkelti tave kitur. Būtent nuo to daugelis pradedame savo pažintį su pasauliu. Susidomėję skaitome įvairių vietovių, kvapų aprašymus, atrandame nežinomas tarmes. Ir daugelis mūsų niekada neapsilankysime, savo akimis nepamatysime vietų, kurias mums padeda įsivaizduoti knygos puslapiai.

Knygos lavina vaizduotę. Skaitydami išmokstame atjausti kitaip nei mes gyvenančius žmonės, suprasti visuomenės normas ir vietinius papročius. Pradedame save laikyti žmonijos dalimi.

K. Wilsonas-Maxas. Knygas apie žmogaus teises ar žmogiškąjį elgesį turėtų skaityti visi. Kito žmogaus potyrius suprasime daug geriau, jeigu patys galėsime įsivaizduoti savo elgesį tokioje pačioje situacijoje.

Elorine, dirbate meno vadove leidyklos „Harper Collins“ vaikų literatūros skyriuje. Populiariausių jūsų leidžiamų knygų sąrašuose yra daug kūrinių įvairovės tema. Papasakokite apie skaitymo vaikams kultūrą Didžiojoje Britanijoje.

E Grant. Tik nedidelė vaikų dalis su knygomis susipažįsta namuose. Jiems yra skaitoma prieš miegą ar tuomet, kai mažyliai yra prižiūrimi tėvų. Deja, bet labai daug vaikų mūsų šalyje neturi nė vienos knygos, todėl pirmoji jų pažintis su skaitymu įvyksta mokykloje – klasėje arba kai juos nuveda į biblioteką. Todėl vaikai dažnai priešinasi skaitymui, knygos jiems asocijuojasi su prievole, o ne drauge su kitais patiriamu malonumu.

Kokios reakcijos į jūsų kūrinius labiausiai įsiminė? Gal kažkas užstrigo iš knygų pristatymų ar apsilankymų mokyklose?

S. Brahmachari. Mano romanas „Kregždutės bučinys“ virto nuostabiu teatriniu pasirodymu, kuriame dainavo ir vaidino knygą įkvėpę pabėgėliai. Bendruomeniškumo, įtraukos bei pasiekiamumo temos, kurias įkūnija knygoje skrajojantys norų paukščiai, pasiekė tūkstančius širdžių ir suvienijo žmones iš viso pasaulio. Niekada nepamiršiu šio renginio. Galimybė pajusti šią visuotinę stiprybę yra būtent tai, ko mes visi – žmonės ir kūrėjai – siekiame.

Man taip pat buvo svarbus romano „Raudoni lapai“ („Red Leaves“) pristatymas, kurį surengėme knygoje pavaizduotame miške. Į renginį pakviečiau somaliečius vaikus, su kuriais ilgiau nei metus bend­ravau kūrybinėse dirbtuvėse. Vaikams ši istorija pasirodė labai artima, o kai jie įžengė į mišką, kuriame pagrindinė knygos veikėja keturiolikmetė pabėgėlė Aisha kurį laiką gyveno, liko be galo sujaudinti. Viena mergaitė net ištarė: „Tai yra mūsų istorijos miškas.“

Knygos „Švelni žemė“ veikėja Kezija gimė, kai pradėjau dirbti su jauna, cerebriniu paralyžiumi sergančia mergina. Ji pati manęs paprašė kartu sukurti pagrindinę romano veikėją. Per knygos pristatymą ši niekada iki tol viešai nekalbėjusi mergina pasakė įžanginę kalbą ir su pasididžiavimu perskaitė ištrauką Kezijos balsu. Man svarbiausia, kad mano knygos tiksliai atspindėtų jose vaizduojamas bendruomenes. Labai džiaugiuosi, jeigu šie pasakojimai pasieka ir žmonių širdis kitose pasaulio vietose. Vadinasi, ir juos įkvėpusių vaikų išgyvenimai yra nuoširdžiai priimami... O tai suteikia galimybę ne tik toliau augti knygų leidybos prasme, bet ir megzti sąžiningą ryšį su būsimais rašytojais bei skaitytojais.

K. Wilsonas-Maxas. Matydamas, su kokiu džiaugsmu žmonės, ypač vaikai, reaguoja į mano knygas, labai didžiuojuosi ir jaučiuosi laimingas. Esu sulaukęs laiškų iš skaitytojų, prisipažinusių, kad vienas iš mano kūrinių gana anksti pakeitė jų gyvenimą. Kartą net mačiau moterį, kuri, perskaičiusi mano knygą, apsiverkė.

Ko reikia norint tapti vaikų rašytoju? Ar tam, kad galėtų kurti jauniesiems skaitytojams, rašytojui reikalingas geras vaikų psichologijos išmanymas ar net išsilavinimas? Ar įmanoma išmokti kūrybingumo ir išsiugdyti talentą?

S. Brahmachari. Esu sutikusi vaikų, kurie yra nuostabūs rašytojai. Kad suaugusieji galėtų rašyti vaikams, mano nuomone, reikalingas gebėjimas įsijausti į tai, kaip mažieji mato pasaulį. Vaikus reikia stebėti, džiaugtis jų mokėjimu būti ir nuoširdžiai įsigilinti į jų emocijas. Bet svarbiausia pasitikrinti, ar nesate praradę mokėjimo stebėtis ir tikėjimo stebuklingais pokyčiais. Man pačiai geriau suprasti vaiko pasaulį ir įtaigiau papasakoti keletą kartų apimančias istorijas labai padėjo darbas bendruomenėse bei švietimo srityje. Žiūriu į savo veiklą kaip į vaikystės „užrašymą“. Argi suaugusiesiems neįdomu išgirsti vaiko balsą? Knygos vaikams skirtos kiekvieno iš mūsų vidiniam vaikui. Jeigu tas vaikas yra pasiklydęs, knyga gali vėl grąžinti į vaikystės dienas ir anuomet patirtus dalykus.

Dar nesu sutikusi nekūrybingo vaiko. Tačiau esu bendravusi su tokiais, kurie netrunka suprasti, jog kūrybingumas kai kuriems suaugusiems ar švietimo sistemoms nėra prioritetas. Kūrybingumas žmonėms įgimtas ir turi būti visko, ką darome, centru. Tai yra supergalia! Trūkstant kūrybingų mąstytojų, aukščiausi pasaulinio lygio vadovai priima blogus sprendimus. Bet galime išmokti vertinti, ugdyti įgimtą vaikų kūrybingumą ir knygos tam – puiki terpė. Argi ne vaikai mums rodo kelią kovoje su pražūtingu klimato kaitos poveikiu? Todėl suaugusieji turi skatinti ir palaikyti jaunuolių polinkį kurti. Vaikų rašytojo darbe smagiausia, kad nuolat sukiesi toje kūrybiškumo ir empatijos aplinkoje. Mano perskaitytos ir pačios parašytos knygos atskleidė, kad kūrybingumas ne tik turi teigiamą poveikį vaikui bei jo pasauliui, bet ir gali visų mūsų gyvenimus pakeisti į gera. Juk galiausiai vaikai užauga, tad jeigu vaikystėje suteiksime jiems tai, ko reikia, atrastos istorijos vėliau padės jiems atlaikyti gyvenimo sunkumus.

K. Wilsonas-Maxas. Iš praktinės pusės vaikų rašytojas ar iliustratorius pirmiausia turi būti labai atkaklus ir organizuotas. Panašiai kaip aktoriaus profesija, šis darbas arba atneša viską, arba neduoda nieko. Todėl svarbiausia yra mokėti priimti abu šiuos ekstremalumus, kartu išlaikant kūrybai reikalingą ramybę ir leng­vumą.

Kuriant dažnai reikalingas instinkto ir gebėjimų derinys, o šiuos dalykus galima išsiugdyti ar patobulinti. Pažįstu nusivylusių ir kenčiančių žmonių, kurie nusigręžė nuo kūrybos. Bet kūrybingumo vis tiek neprarado.

Lietuvos rašytojų sukurtų knygų įvairovės ir žmogaus teisių tema yra vos keletas. Pas mus vis dar daug temų, kurios laikomos tabu ir sukelia audringas tėvų reakcijas – pavyzdžiui, homoseksualumas. Ar esate susidūrę su nedidelėmis, gana uždaromis ir konservatyviomis bendruomenėmis? Kaip siūlytumėte tokį požiūrį keisti?

E. Grant. Švietimas yra puikus įrankis. Žinios apie kitas bendruomenes plečia mūsų akiratį. Tai, su kuo žmogus turi lytinių santykių, yra tik labai mažytė jo tapatybės dalis, tačiau kažkodėl visada susitelkiama būtent į ją. O kur likę 85 proc. to žmogaus gyvenimo?

Ne visi valstybės įstatymai ar bažnyčios mokymai yra naudingi visai žmonijai, jie negali patenkinti kiek­vieno žmogaus poreikių. Be vieno žmogaus laisvės nėra ir mūsų visų laisvės.

Jurga Tumasonytė – prozininkė ir kalbintoja.