× Dovilė Kuzminskaitė

Clemente Padínas – 1939 m. Urugvajuje gimęs rašytojas, pašto meno (mail art) kūrėjas, performansų autorius, kūryboje kryptingai tyrinėjantis meno kalbą. Jo darbai apima itin plačią raiškos ir temų paletę: nuo verlibro iki aseminės poezijos, nuo savitikslių žaidimų forma iki politinių implikacijų. Diktatūros metais ir vėliau C. Padínas buvo aktyvus visuomenės veikėjas, žurnalų „Ovum 10“ ir „Los Huevos del Plata“ leidėjas, kurių tikslas – Lotynų Amerikoje skleisti eksperimentinę literatūrą ir priešintis sustabarėjusiai literatūros kalbai bei „sudievintų“ autorių kanonui.

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Pro apsnigtų pušų viršūnes žvelgiu į pilką lietuviškos žiemos dangų, ant stalo aušta matė, šalia šnarpščia mano šuo. Kur esi tu? Kas tave supa?

Sėdžiu prie savo rašomojo stalo. Lentynose mane supa tūkstančiai knygų, kurios padalintos į dvi rūšis: universaliąją ir eksperimentinę literatūrą. Tiesa, didžioji mano bibliotekos dalis yra Urugvajaus universiteto archyve. Kai man jų nebereikės, jos bus atiduotos naudoti studentams ir bibliotekos lankytojams ir taps mano epochos liudijimu – 7 ir 8 dešimtmečio, kuriuos lydėjo politinis, socialinis, o ypač kultūrinis nestabilumas. Kai visas pasaulis atvėrė duris naujoms patirtims, mūsiškės demokratijai užsidarė.

Esi išbandęs daugybę skirtingų kūrybinių strategijų – rašei verlibru, kūrei vizualiąją poeziją, mail art, performansus, buvai konceptualistas... Kas tave skatina eksperimentuoti? Ieškai idealios meninės kalbos, o gal prieš ką nors protestuoji?

Gana keistas reikalas... Nuolatos bendraudamas su užsienio kultūros žurnalais sužinodavau, kas pasaulyje nauja. Tuo metu atrodė, kad dar neišsisėmus vienai kūrybos šakai jau atsirasdavo kita. Panagrinėjusi mano kūrybinę trajektoriją išsyk suprastum, kodėl kūrybos kelias toks nepastovus. Bangavimus apibrėžia žodžiai „naujumas“, „nauja“, man įdomu, kas padeda kurti naują informaciją arba skatina abejoti šventomis tiesomis. Tiesa, gailiuosi labiau neįsigilinęs į meno ir mokslo santykį – čia dar neištirti tokie klausimai: „Ar įmanoma grafiškai atspindėti kalbos struktūras? „Ar meno kūrinys gali pastūmėti veikti?“

 

 

Žinomiausia XX a. Urugvajaus literatūra yra labai lyriška, net kiek sentimentali. Turiu minty tokius rašytojus kaip Mario Benedetti, Idea Vilariño. Kokia eksperimentinės poezijos vieta šiame kanone?

Nemanau galįs apibūdinti „Generación del 45“ kartos poezijos bruožus ar juo labiau ją teisti. Galiu tik pasakyti, kad jie siekė kalbėtis, o visokia eksperimentika jiems buvo tiesiog atgrasi. Taip pat ir su idėjomis, ypač jei jos ateidavo iš išorės, ir visomis literatūrinėmis tendencijomis, kurios nebuvo realistinės, – juk teko laukti net iki XXI a., kad būtų pripažinta Amandos Berenguer – eksperimentinio meno pionierės Urugvajuje – kūryba.

Kita vertus, vis dar negaliu patikėti, kad lygiai tuo pat metu mūsų kuklus žurnalas „Los Huevos del Plata“ beveik visoje Lotynų Amerikoje skleidė prancūziškąjį struktūralizmą.

Mini „Ovum 10“. Iš tiesų užsiėmei ne tik menine kūryba, bet ir leidai du žurnalus: „Ovum 10“ ir „Los Huevos del Plata“, abu jie – eksperimentiniai. Vadovauti kultūriniam žurnalui sunkus darbas, o avangardiniam – dar sunkesnis. Kodėl nusprendei tai daryti?

Pirmasis žurnalas, „Los Huevos del Plata“ (1965–1969), gimė kaip jaunimo žurnalas, mūsų kartos užmojis. „Generación del 45“ rankose buvo visos įmanomos komunikacijos priemonės, neturėjome kur publikuotis, rengti parodų, reikšti nuomonės... Pirmiausia siekėme patraukti į save dėmesį ir parodyti, ką mąstome. Įsitvirtinę ėmėme kalbėti apie savo epochos idėjas – prancūzų struktūralizmą, eksperimentinę poe­ziją, 1968 m. gegužę per socialinę krizę Prancūzijoje užgimusias idėjas, bytnikų poeziją...

Be to, reikia nepamiršti, kad vizualioji poezija, tokia, kaip ją suprantame dabar, gimsta keliant klausimus apie kalbos prigimtį. 1969 m. viename savo manifestų esu rašęs, kad kalba liaujasi būti paprasta priemone, skirta reikšmėms perduoti, ir virsta medžiaga, kaip bronza ar gipsas.

Antrasis žurnalas buvo avangardinis, jo tikslas buvo skleisti naująją poeziją. Jį leidau drauge su kolegomis 1973–1977 m., kai Urugvajuje buvo įsigalėjusi diktatūra, tad siekėme dar ir strateginio tikslo – komunikuoti.

 

 

Pasikalbėkim apie avangardą. Jis tavo kūrybai labai reikšmingas...

Avangardas Lotynų Amerikai tikrai labai svarbus – ne tik estetiškai, bet ir politiškai. Mūsų kartos mąstymas buvo labai susijęs su etiniais ir socialiniais aspektais, manėme, jog būtina kovoti už tai, kad pagerėtų žmonių gyvenimo sąlygos. Bet „Generación del 45“ mūsų veikla atrodė neleistina, todėl jie nedvejodami pasmerkė mūsų veiksmus ir praminė prakeiktaisiais. Vienas svarbiausių jų argumentų – esą einame prieš žodį, nors buvo akivaizdu, kad griežtos formos lyrinė poezija taip pat iškreipia komunikaciją. Manau, konkrečioji literatūra gimsta kaip tik tam, kad žodį apgintų.

Kokia kultūrinė atmosfera tvyrojo diktatūros laikotarpiu?

Pirmiausia reikėtų kalbėti apie pašto svarbą. Ne tik todėl, kad tokiu būdu gaudavome įspūdingus kiekius knygų ir žurnalų, bet ir dėl galimybės nuolatos keistis idėjomis su visa Lotynų Amerika bei pasauliu. Susipažinę su mus supančiu pasauliu galėjome pradėti keliauti, rengti bendrus projektus. Be to, atsiradus mail art judėjimui pašto svarba dar labiau išaugo.

 

 

Dėl neprisitaikėliško būdo kelerius metus praleidai kalėjime. Ar ten pakliuvai dėl kokio konkretaus kūrinio?

Taip, 2 metus ir 3 mėnesius praleidau kalėjime, o 5 su puse buvau laisvas, bet stebimas. Tačiau tai nutiko ne dėl mano būdo, o dėl nesugebėjimo numatyti pasekmių. Viskas prasidėjo, kai 1973 m. Nacionalinio dailės muziejaus direktorius priėmė Paryžiaus bienalės pasiūlymą kuruoti visą Lotynų Amerikos jaunimo sektorių. Žinoma, mums pasirodė gėdinga, kad pasinaudojęs Prancūzijos prestižu ir Paryžiaus bienale Urugvajus plaus visų Lotynų Amerikos diktatūrų nešvarius skalbinius. Todėl su kolegomis meksikiečiais ėmėme organizuoti protestą, kuris turėjo vykti 1977 m. Paryžiuje, per patį bienalės atidarymą, bet likus kelioms dienoms, 1977 m. rugpjūčio 25-ąją, Urug­vajaus nepriklausomybės dieną, mane įkalino.

Esi ir mail art kūrėjas. Regis, vienas tavo atvirukų net pasiekė Lietuvą. Ar tai būdas susikalbėti su išoriniu pasauliu, kai buvote kultūriškai izoliuoti?

Taip, kuriu mail art nuo 7 dešimtmečio pabaigos. Mums buvo gyvybiškai svarbu išsaugoti kontaktus su išore ir bendravimą, nes 1973 m. įsigaliojusi diktatūra buvo nepalanki visam meno pasauliui. Jei nenorėjo atsidurti kalėjime, visos kultūros, teatro, muzikos organizacijos, visokio pobūdžio meninės dirbtuvės turėjo kur nors persikelti. Per labai trumpą laiką visas meninis ir kultūrinis gyvenimas buvo uždraustas, žinoma, išskyrus valdžiai priklausiusius institutus. Įdomiausia, kad jų vadovai buvo apdalinti premijomis už profesinę veiklą, o svarbius postus užima ir dabar. Deja, besidomintys Urugvajumi niekad nenagrinėjo šios temos, todėl ir dabar sugyvename su diktatūros laikų valdininkais, vaidinančiais „nacionalinės kultūros“ kūrėjus.

 

C. Padíno konkrečioji / konceptualioji poezija

 

Kuri ne tik popieriuje, esi performansų, nukreiptų prieš diktatūrą, jos nusikaltimus autorius. Rinkaisi performanso žanrą, nes norėjai greičiau pasiekti publiką?

Ne, tai buvo tiesiog meninės raiškos būdas, paplitęs 7 dešimtmečio pabaigoje. Tuo metu jau buvau surengęs kelias parodas, žinomas JAV. Į savo kūrybą įtraukiau performansus, nes jų dėmesio centre ne vertė, o komunikacija, ne piniginė išraiška, o panauda. Komunikacijos būdai nuolatos kinta, todėl atsiranda ir naujų priemonių tai įgyvendinti. Iš pradžių buvo faksas, paskui – elektroninis paštas, ateityje atsiras būdas keliauti virtualiai.

Kad įvyktų kultūrinis (ar komunikacinis) aktas, užtenka vos dviejų dalyvių ir kokios nors priemonės, ir svarbiausia – tikrai ne pinigai.

Nepaisant to, kad darbuose kalbi apie rimtas problemas – smurtą, meną, ekologiją, – regis, tau visad buvo svarbu žaisti, ieškoti. Klystu?

Taip, esi teisi. Tai svarbu, kai kūryba bandai atmesti, pasityčioti iš sistemos, apsunkinti kitiems gyvenimus. Kažkodėl neturėjau daug draugų. Tačiau ėmus bręsti situacija pasikeitė kardinaliai, provokacijas palikau nuošaly ir ėmiau daugiau mąstyti apie kasdienio sugyvenimo klausimus, prisiėmiau atsakomybę už savo buvimą, todėl nebegalėjau toliau tiesiog žaisti.

Vietoje baigiamojo žodžio galbūt įvardytum vieną menininką, rašytoją, vieną filmą ir muzikos grupę, kurie nepaliauja tavęs dominę?

Žinoma: Arthuras Rimbaud, Jamesas Joyce’as, „Blade Runner“ ir „The Who“.

 

 

„The Who“