Autobusas, kirsdamas baltas punktyrines linijas, priveža iki stoties. Pro langą nesimato nieko, kas primintų Pietus – neauga nei palmės, nei kaktusai... tačiau atsidaro durys ir tvoskia nežmoniškas karštis – +39 °C. Tempiam bagažą, aš ir M. Šnipas, kūrybinio simpoziumo Garanoje dalyviai. Judam Šiaurės stoties (Gara de Nord) rūmų link. Fasadas įspūdingas, apsišarvavęs lyg iš tamsios uolienos iškaltomis tūkstantmetėmis kolonomis, viduje – apleistos erdvės, per ilgą laiką suskeldėjusiomis neaiškios spalvos plytelėmis, kur visąlaik budi karščiu tvoskiantys skersvėjai... Žmonės čia gyvena įprastą gyvenimą, dauguma jų – lyg praskrendantys paukščiai, bet nemažai ir vietinių slankiojančių bedalių. Stotis... Daug tokių ir visos jos labai panašios. Neatrodo, kad kam nors būtų karšta, nematyti žliaugiančio prakaito ar vėduoklių rankose. Pamažu vaizdai ima mirguliuoti, lietis, virsdami ekspresionistiniais paveikslais. Prekybos centras tikra atgaiva – parduotuvėse ir kavinėse veikia kondicionieriai, bet fotografuoti griežtai draudžiama, tuoj prisistato apsauga ir kapotais žodžiais įspėja. Pamažu iriamės per stoties erdves, į akis krenta skurdas, nuovargis, abejingumas, jokių grumtynių dėl išgyvenimo, bet noro, kad kažkas keistųsi taip pat nematyti. Laikas tarsi užkonservuotas ar padėtas vitrinoje tarsi prekė, kurią ryt nusipirksi tokią, kokia ji buvo vakar. Lyg visi, bedaliai ar uniformuoti, žinotų, jog po 5 ar 10 metų diena bus lygiai tokia pati kaip šioji... Traukinys lėtai pajuda ir stoties prieangiai su aptrupėjusiomis laiptų pakopomis lieka ten, kur buvę. Vaizdai pro langą suvienodėja, kukurūzų lauką keičia saulėgrąžos, išstypsta kalvos, apaugusios krūmokšniais, agrokultūrinėse properšose ganosi avių bandos. Kur ne kur pasirodo apleistos sodybos ar nedideli miesteliai, kurių bene kiekvienas prasideda ir baigiasi sąvartynu, ganosi karvės ar stovi vienišas pririštas asiliukas... 9 valandos kelio, kol monotoniškas peizažas panyra į vakaro tamsą.

Daugiau nuotraukų - Literatūros ir meno Facebook puslapyje