Rusijos patvaldžio (rus. самодержец) Vladimiro Putino pradėta agresija Ukrainoje pažadino net tuos, kurie iki šiol miegojo ar netikėjo karo galimybe. Kovoti pradėta ne tik mūšio lauke, bet ir spausdintu ar skaitmeniniu žodžiu bei vaizdu.

Paprastai proginė literatūra didelės išliekamosios vertės neturi. Ypač tai pasakytina apie politinę proginę literatūrą. Jos aktualumas greitai mąžta, ilgainiui ją ima tyrinėti tik siauros srities literatūros istorijos tyrėjai, ji nedomina platesnės skaitančiosios visuomenės, sunkiai supaisančios tokiuose kūriniuose užkoduotas prasmes, kurios dažnai tikrai neatsveria apskritai skurdžios meninės vertės.

Tiesa, pasitaiko išimčių. Lengviausiai atmintyje išlieka trumposios poetinės formos. Kas geriau atskleidžia Sovietų Sąjungos realybės ir politikos grimasas už tos epochos rusiškus anekdotus? Tokių savotiškų anekdotų būta ir ankstesniais amžiais. Dalis jų turėjo grakščią epigramų formą, paveldėtą dar iš senovės graikų ir romėnų klasikų. Vienas lengviausiai į galvą ateinančių ir pačių fantastiškiausių pavyzdžių – garsiausio XVII a. pradžios Anglijos epigramų kūrėjo Johno Oweno (1560–1622) dviejų eilučių epigrama apie Vatikane klestinčią prekybą bažnytinėmis pareigomis. 13 žodžių kaip durklas perskrodžia visą Vatikano esmę. Tiesa, visa tai dabar bus suprantama tik su Evangelijų ir Bažnyčios istorija susipažinusiems skaitytojams.

An Petrus fuerit Romae, sub iudice lis est;

  Simonem Romae nemo fuisse negat.

[Ginčijamasi, ar Petras buvo Romoje,

(bet) niekas neneigia, kad Romoje buvo Simonas.]

Suteikus disticho formą, šios eilutės skambėtų taip:

Ginčas verda seniai, | ar buvo Romoje Petras,

  niekas neneigia tačiau | Simoną buvus tenai.

Čia Simonas yra vadinamosios simonijos, arba minėtosios prekybos bažnytinėmis pareigomis, sinonimas.

Grįžtant prie V. Putino inicijuotos Ukrainos invazijos ir ta proga kilusių informacinių karų, pasakytina, kad lietuvių kultūros istorija turi unikalų tokios kovos šedevrą, sukurtą dar XVI a. antroje pusėje ir stebėtinai gerai išlaikiusį aktualumą.

1580 m. Italijoje, Paduvoje, dabar niekam nežinomas pirmasis vilnietis poetas, pasislėpęs po Bazilijaus Hiacintijaus vardu, lotyniškai paskelbė nedidelę poemą, kaip 1579 m. iš Maskvos buvo atgauta Polocko pilis, dar 1563 m. užimta Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano, arba Jono IV, dar vadinamo Žiauriuoju.

Knygelės pabaigoje poemos autorius pridėjo 5 epigramas, iš kurių 4 dedikuotos nugalėtojui, Lietuvos valdovui Steponui Batorui, o paskutinė buvo adresuota minėtajam Ivanui IV Žiauriajam, taip ir pavadinta – „Prieš maskvėnų valdovą“. Štai šios 8 eilučių epigramos originalas:

Est genus egregium nec honoris stemmata Mosche

  Infima sunt splendor non tibi barbaries

Iustitiae bona sunt sanctae nec pessima legum

  Crimina sed pietas nec mala relligio

Displicuit tibi fraus turpis nec perfida gestas

  Pectora, nam dico quod bene perspicuum

Imperium stet Mosche tuum duransque per aevum

  Nestoris haud annos nent cito fatidicae.

Raktą, kaip reikia skaityti ir suprasti šias eilutes, mums į rankas įdavė pats autorius paaiškinamajame eilėraštyje „Autoriaus nuomonė apie šią paskutinę epigramą“:

Ordine composito falsum mea carmina dicunt,

  Non falsum dicunt ordine retrogrado.

[Eilės mano meluos, | nuo pradžios jeigu imsi skaityti,

  tiesą gryną sakys, | dėsi jei nuo pabaigos.]

Tai anastrofa, lotyniškai – inversija, dar kitaip vadinama atbula giesme arba tiesiog „vėžiu“, t. y. toks eilėraštis, kurį reikia skaityti iš abiejų pusių: tradiciškai nuo pradžios, taip pat nuo pabaigos atbulyn – svarbiausia – nekeičiant nė vieno žodžio ir tiksliai išlaikant pasirinktą metrą (hegzametrą, pentametrą ir pan.). Todėl šį unikalų „vėžį“, reikia skaityti ir suprasti taip:

Est genus egregium nec honoris stemmata, Mosche,

  infima sunt; splendor, non tibi barbaries.

Iustitiae bona sunt sanctae, nec pessima legum

  crimina, sed pietas, nec mala relligio.

Displicuit tibi fraus turpis, nec perfida gestas

  pectora, nam dico quod bene perspicuum.

Imperium stet, Mosche, tuum duransque per aevum

  Nestoris: haud annos nent cito fatidicae.

 

Fatidicae cito nent annos: haud Nestoris aevum

  perduransque tuum, Mosche, stet imperium.

Perspicuum bene, quod dico, nam pectora gestas

  perfida nec turpis fraus tibi displicuit.

Relligio mala nec pietas, sed crimina legum

  pessima, nec sanctae sunt bona iustitiae.

Barbaries tibi, non splendor; sunt infima, Mosche,

  stemmata honoris nēc egregium genus est.

Lietuviškas prozinis vertimas (poetinis turbūt iš viso neįmanomas) tik apytikriai perteikia šį šedevrą: kairėje pusėje – politinė ironija apie Maskvos valdovo kilnumą ir gerumą, o dešinėje – tikrasis jo vertinimas.

Šauni kilmė ir nepaskutiniai (tavo), Maskvėne, garbės žymenys; (tu) pasižymi puikumu, ne barbarybe.

Tau būdingas šventas teisingumas ir ne blogiausi įstatymų pažeidimai, bet teisumas ir žodžio [pažadų] laikymasis.

Nepatiko tau klasta bjauri ir (tavo) širdis [sumanymai] – tyra (-i), nes sakau, kas (yra) akivaizdu.

Lai tavo valdžia, Maskvėne, sulaukia Nestoro amžiaus: negreitai verpia metus lemties deivės [Moiros].

 

Deivės lemties [Moiros] metus verpia greitai: amžiaus Nestoro lai nesulaukia, Maskvėne, valdžia tavo.

Akivaizdu (yra), ką sakau: nes netyra širdis [t. y. sumanymai] (tavo) ir bjauri klasta tau patiko.

Žodžio [pažadų] laužymas ir ne teisumas, bet pažeidimai įstatymų blogiausi ir neteisingumas būdingas tau.

Barbarybe, ne puikumu (tu) pasižymi; žymenys garbės, Maskvėne, (tavo) – paskutiniai ir kilmė nešauni.

 

 

Svarbiausia, kad pakeitę šio eilėraščio adresatą išvysime putiną ar Putiną visame gražume. Palinkėkime jam to, ko XVI a. lietuvis poetas linkėjo Ivanui IV Žiauriajam pirmose eilutėse: „...lai Nestoro amžiaus nesulaukia, Mask­vėne, tavo valdžia.“ XVI a. poeto linkėjimas buvo išgirstas – 1579 m. atgavus Polocką, Ivanas IV Žiaurusis 1584 m. mirė. Žmonijai būtų geriau, jei dabar tiek ilgai laukti nereikėtų.